infa.lt

2001 metų tekstas

Titas Biurkchartas savo „Alchemijoje“ akcentuoja svarbų momentą: sielos situaciją ir jos materialinę sudėtį. Subtilus sielos kūnas, išretėjęs, žymiai mažiau tankus, kai kuriais parametrais sutampa su fiziniu kūnu, ir su juo be abejonės, surištas, bet labai sudėtingais ryšiais… Šių dvejų kūnų sąntykiais daug domėjosi neoplatonikai, indai, arabų hermetikai, ir žymiai mažiau XV – XVIIa.a. europiniai alchemikai. Europietiškoje literatūroje vyrauja knygos apie „alcheminę chemiją“. T.y. kūriniai, pašvęsti darbo metodams su konkrečiomis medžiagomis – būdams jas transformuoti. Sielai, netgi suprastai kaip etinis emocinis turinys, skiriama ne taip jau daug vietos. Autoriai apsiriboja priminimais apie kantrybės būtinumą, taip pat pietizmo, darbštumo; „ora, ora labora“ (melskis, melskis, dirbk). Iš čia ir alchemiko įvaizdis – kruopštus knygų studijuotojas, laborantas, besišaukiantis Dievą į pagalbą.

Iš Hermetinių parabolių ir simbolių galima, žinoma, padaryti kai kurias išvadas apie sielos situaciją ir struktūrą, kadangi 3 principai – merkurijus, siera ir druska – atitinka dvasią, sielą ir kūną. C.G.Jungas kartais šmaikščiai ir giliai asocijuoja alcheminius ir cheminius procesus, bet, jo raštus skaitant, susidaro įspūdis, jog tokiuose tyrimuose lygiai taip pat galima naudotis ir bet kurios kitos mistinės tradicijos leksikonu.

T.Biurkchartas aprašo sielą kaip sudėtingą visumą, apeliuodamas į indišką tradiciją: 4 stabilios materijos elementai (žemė, vanduo, oras ir ugnis) sukuria 4 tendencijas (augalinę, gyvulinę, racionalią ir intelektualią). Pastarosiomis dvejomis žmogus nuo žvėries akivaizdžiai ir skiriasi – racionaliąja ir ypač intelektualiąja (dar vad. dangiškąja). Ši subtilių elementų dinamika nulemia tonusą, temperaciją, sveikatą ar fizinio kūno ligas. T.Biurkchartas – orientalistas, todėl toliau remiasi indų – arabų autoritetais. Nors, labai įdomias ir smulkias žinias apie sielos kūną galima rasti pas neoplatonikus – Sinezijų ir Plutarchą Atėnietį. paskui pas Marsilio Fičino, Paracelsijų, tėvą ir sūnų Van Helmont. Bet esmė ne tame. esmė yra, jog egzistuoja alchemija, kurios tikslas – „sielos materijos“ transformacija, ir kita alchemija, skirta žemiškų dalykų transformacijai… Jos kartais beveik susijungia, kartais išsiskiria labai toli. Todėl, kai T.Biurkchart kalba apie europietiškos alchemijos nuopuolį, prasidėjusį XV amžiuje, jis greičiausiai turi omenyje pastebimai ryžtingą posūkį link fizinės cheminės materijos. Tai sutampa ir su maginės Viduramžių kultūros pabaiga ir perėjimu į naują, racionaliai pragmatinę pasaulėžiūrą… Bet, dar iki racio įsigalėjimo (apie tai teisingai rašo M.Eliade), krikščioniška alchemija, persunkta aistringos eskatologijos, bandė išgelbėti, atgaivinti, įkvėpti žmones ir kosmosą, jau šitaip linkstančius į chaosą ir į naktį.

Romano „Notre- Dame de Paris“ veiksmas kaip tik ir vyksta šiuo konfliktiniu ir dramatišku periodu. Viktoras Hugo kažkiek aplenkė Eženą Siu „paryžietiško dugno“ atvaizdavime. taip pat šie autoriai turėjo omenyje skirtingas psichologines užduotis. Eženą Siu įkvėpė pažangiausių buržuazinių humanistų idėjos, todėl jis pasisako už moralinių ir fizinių gyvenimo sąlygų pagerinimą, siekdamas pakelti „dugno‘ lygį. Savaime aišku, jog tai automatiškai reiškia „viršūnių“ lygio nuleidimą – šie procesai, galų gale, privedė prie vidurinės klasės susiformavimo, ir prie keisto ištaigingumo bei neturto mišinio, vadinamo „komfortu“.

V.Hugo tokia užduotis nedomino. Jis romantikas, todėl jo kūrinys remiasi žiauria bekompromisijų opozicijų kova. ištaigingumas ir neturtas yra tokie pat vienas kito antipoliai, kaip dangus ir žemė, rojus ir pragaras. Tai – gyvos formos ir materijos dinamikos koncentracijos, viršutinis ir apatinis poliai visuomenės hierarchijoje. Kuo geriau ir harmoningiau organizuota materija, tuo mažiau joje „trūkumo“, „neturėjimo“(trūkumas, pagal Aristotelį, vienas pagrindinių materijos atributų). Taip pat decentralizacijos, plėšraus potencialumo, begalinio priklausomumo… Autonominei duotybei būdinga visų jos dalių ta pati prigimtis, harmonija tarp jų – dalys praktiškai neatimamos iš visumos. Tokios duotybės yra, pvz, auksas, deimantas.. Alchemija ieško universalaus katalizatoriaus – filosofinio akmens – kad pakelti paprasto metalo lygį ir išgelbėti jį nuo neišvengiamos korozijos – jaudinantis krikščioniškas simbolis.

Manykim, alchemikui pasisekė, jis pastatė rūmus ir ligonines, patalpino tenai neturtingus žmones, kad pagerintų jų moralines ir fizines gyvenimo sąlygas. Nevystysim toliau šios utopijos, sustokim štai prie ko: išgauti gyvą auksą dirbtinu būdu yra nepaprastai sudėtinga užduotis. Pastebėkim, jog protingam ir versliam žmogui tūkstantį kartų lengviau praturtėti įprastiniu būdu. Egzistuoja dvi „universalios farmakopėjos“, ar, jei norite, du filosofiniai akmenys: vienas transformuoja fizinę materiją, kitas – dvasinę. Pasistenkime nesusipainioti. materiją veikia dvi formuojančios jėgos – išorinė ir vidinė (forma informanta ir forma formanta). Apie vidinę Meistras Ehkartas rašė:“substanciali forma (forma latentis substanciale) slypi mterijos šerdyje, šventoje gilumoje“. Tai, pagal viską, yra dvasia, „dvasios kūno“ entelechija, materialinės duotybės organizacinis principas, jos vidinis logosas… Taigi, jei bandyti pagerinti kokią nors duotybę, tai, pagal hermetiškos visumos supratimą, konfliktas neišvengiamas. tarp išorinės formą formuojančios jėgos ir formos, slypinčios substancijos viduje. Nes išorinė forma veikia mineralinę, augalinę, gyvulinę, žmogišką materiją minkšta arba agresyvia kompresija: auklėjimu, apribojimu, spec. apdirbimu ir t.t. Taip išaugina naujas augalų rūšis, dresiruoja gyvūnus, gamina sintetinius brangakmenius, stilizuojamos gražuolės ir iš prastuomenės išeina džentelmenai.

Naudojantis tuo pačiu metodu, įvairiais būdais veikiant mineralus ir metalus, alchemikas išgauna kažką labai panašaus į auksą, pilnai atitinkantį visus aukso aprobavimo reikalavimus, bet tas rezultatas po kiek laiko ims vieną po kitos prarasti savo „auksines savybes“. Foma Akvinietis sakė: „alchemikai daro metalą, išorinėmis savybėmis labai panašų į auksą, bet, tai nėra natūralus (gyvas) auksas. Nes gyvas auksas savo substancinę formą gauna iš saulės šilumos, sukoncentruotos tam tikroje vietoje, o ne laboratorijos ugnyje. Todėl alcheminis auksas neturi savybių, kurias žada jo spindėjimas“. Be viso kito, tai reiškia, kad išorinė įtaka, netgi labai pragalvota ir radikali, nepakeičia objekto esmės, t.y. jo paslėptosios substancinės formos. Lygiai tą patį galima pasakyti apie vieną ar kitą, žmones pagerinti susiruošusį, kolektyvą…

Monarchija yra stipri, kai prisilaiko savo dangiškų principų. Disharmonija, disonansai, trūkumas, agresyvus daugiakryptis potencialumas yra kreivos, decentralizuotos materijos savybės. Bet kas atsitinka, kai iš išorės monarchistine atrodanti valdžia pritaria „minios idealams“, tokiems, kaip vagystė, plėšikavimas, turtėjimas? – Tokia buvo XV a. prancūzų monarchija, jei tikėti istorikais ir V.Hugo: gobšas, žiaurus, savanaudis Liudvikas XI, dvasininkija ir dvasininkai irgi, ne ką geresni. Palyginant su šia „infernalia kompanija“, „Stebuklų dvaras“ – dinamiškas, gyvybingas chaosas su gana fiktyvia hierarchija – nei kiek neriboja laisvo substancijos formos vystymosi kiekviename individe. Tai primena metalų gyvenimą uolienos sluoksniuose. Palyginkim; tokio „stebuklų dvaro“paveikimas išorine forma – atranka, klasifikacija, auklėjimas, sąlygų gerinimas – aišku, paveiks jo esmę… Anglų hermetikas Tomas Voganas sakė: „jaunystėje, maždaug tris metus aš dirbau laboratorijoje, kol supratau, jog tai – nieko vertas užsiėmimas, rūgštimis ėsdinti mirusius metalus… Ieškokite gyvo aukso, gyvo deimanto, gyvų smaragdų.“ – Įprastinis mechaninis jų gavybos būdas sunaikina metalo sielą, taip pat kaip auklėjimas ir specializacija užmuša žmogaus sielą. Palyginkim su T. Biurkcharto fragmentu apie ritualinį aukso lydymą.

Nuo Renesanso laikų prasidėjo analitinis puolimas prieš gamtą. Studijavimas, indentifikavimas, inventorizavimas, išardymas dalimis su tikslu visa šitai vėl sujungti, dabar jau į grynai žmogišką visumą. „Notre – Dame de Paris“ veiksmas vyksta epochoje, kai intelektas, pamažu prarasdamas savo dangišką kvintesenciją, ėmė pervirsti į įkaitintus racionalios geležies ašmenis. Lemiamas istorinis posūkis, magijos perėjimas į gamtos mokslus, alchemijos – į mokslinę chemiją, gyvenimo – į mirtį, žmogaus – į antropomorfinį mechanizmą. Klodas Frollo, vienas pagrindinių romano herojų, kaip tik ir yra draskomas šių įkaitintų ašmenų ir šio posūkio.

Notre- Dame de Paris archidiakonas – nepavargstantis, nesustojantis filosofinio akmens ieškotojas, vienas iš tų kenčiančių žmonių, apie kuriuos Šausero „Kentenburio pasakojimuose“ rašoma: „jis išeikvojo jam paliktą palikimą, ir, jei nuo to priklausytų sėkmė, sutrintų piestoje ir žmoną, ir vaikus…“

„Nuo ko plinka jo plati kakta? „ – klausia romano autorius.“Kodėl jis visada nuleidęs galvą ir krūtinė jo kilnojasi nuo nepaliaujamo dūsavimo? Kodėl pražilo jo išretėję plaukai? – Jam juk tik 35 metai…“ – Todėl, kad Klodas Frollo stengėsi, kaip prakeiktas, išspręsti prakeiktą problemą, o, kai nevilties nugalėtas, nuleisdavo galvą virš eilinio rankraščio, viltis prisėlindavo ir šnabždėdavo, jog „dar ne viskas prarasta, ieškok…“

Alchemikai sutinka, jog be dievo pagalbos Visatos formulės atskleisti nepavyks. Bet iš esmės, jie yra įsitikinę, jog tokia formulė egzistuoja. kitaip pasaulio sukūrimo harmonijos paaiškinti jie negali. Hierarchijos laiptai, kelias nuo smirdančios pelkės su dėlėm ir varlėm iki idealiai formalizuotos aukso materijos – taip, čia palaipsninis vystymasis, bet, kur to vystymosi prasmė, kur jo katalizatorius? – Pagal neoplatonikų ir scholastų schemas viskas lyg ir neblogai: „pirminio vienio“ emanacija – intelektas, žvaigždžių sfera, saulė, mėnulis, siela. Toliau siela įeina į jausminių elementų sferą ir ją transformuoja… Stop. Kokiu būdu, kaip siela į tą jausminių elementų sferą įeina ir ją pagal save, pagal savą prigimtį, savą užmanymą transformuoja?

Auksas iš esmės yra materializuota saulės šviesa, bet kur „agentas“, kurio pagalba ta šviesa įsikūnija? „Kodėl, kai kažkoks rabinas kalė plaktuku per magišką vinį, svarsto Klodas Frollo, kodėl jo priešas, esantis kažkur visai kitur, susmego iki kelių į žemę? – Tarp minties apie galią ir jos realizacijos Viešpats padarė bedugnę ir pastatė prie jos vartų sargybinius. Ne veltui tarp Katedros ir dangaus sustingę kategoriškosios chimeros… Vienok, nemažai žmonių šią perėją perėjo, pvz, Nikolajus Flameris, rabinas Zachielis ir galėtume prisiminti dar daug kitų. Kodėl gi jam, puikiai paruoštam teologui, demonologui ir hermetikui „vartų sargai“ kelio neatveria? Kad jis ir liktų drebančius sutvėrimu, tokiu kaip visi? Nes, jei pavyktų, Prancūzijos karalius būtų vardu Klodas.“

Kuo tokios mintys blogos? Ogi štai kuo: jos tinka garbėtroškai, be šito pasaulio nieko kito iš esmės nepripažįstančiam. Klodas Frollo išeikvojo gyvybines jėgas, kaupdamas intelektualinę nuosavybę, o dabar nori ją paversti auksu. Kai mokytas hermetikas turėtų žinoti pagrindinę alchemikų taisyklę: separacija nuo pasaulio ir jo veikimo yra būtina. o archidiakonas prie šio pasaulio, deja, vis labiau ir labiau prisiriša… Jau minėjau, kad romanas parašytas žiauraus opozicijų žaismo pagrindu. Viena pagrindinių opozicijų: Klodas Frollo mato vorą, tikslingai artėjantį prie susipainiojusios voratinklyje musės.“‚Štai viso ko simbolis! O taip! Užtenka jai atsidurti likimo rozetėje, ir iš jos pasirodo voras! Vargšė šokėja! Vargšė pasmerkta muselė! Deja, Klodai, ir tu esi voras! Bet, tuo pat metu tu esi ir musė! Klodai, tu skridai, kad susilieti su mokslu, šviesa, saule; tu veržeisi į erdvę, į ryškią amžinos tiesos šviesą, bet iš tikro meteisi prie šviečiančio lango, išeinančio į kitą pasaulį, šviesos, proto ir mokslo pasaulį, tu – akla muselė, beproti mokslininke, nes nepastebėjai plono voratinklio, likimo nuausto tarp šviesos ir tavęs, tu meteisi į jį stačia galva, nelaimingas kvailį!

Fiksuoti tai, kas juda, išjudinti, kas užfiksuota – ši maksima alchemijos knygose kartojama be galo, tik niekur, tikriausiai, tai ne asocijuojama su voru ir muse. Žinoma, voras yra labai sugestyvus simbolis, bet ne šiame egzistencijos momente. vadindamas save voru ir muse tuo pat metu, Klodas Frollo turi omeny savo likimo tragizmą, savo šviesos susidvejinimą. Ir voras, ir musė yra vienodai tolimi nuo minties apie separaciją, atsiskyrimą nuo šio pasaulio, nes nusideda smalsumu ir gobšumu. Klodas Frollo – ne asketas, bet idėjos fix auka. Jis atsisako žemiškų pasilinksminimų dėl aukščiausio visagalybės džiaugsmo, kurį jam turės suteikti didysis magisterijus. Išoriškai archidiakonas kuklus ir susilaikantis, gerai vykdo savo pareigas, rūpinasi jaunesniu broliu, turtu, auklėja invalidą pamestinuką Kvazimodo. Vienok, jo garbės troškimas begalinis, iš prigimties jis – įsakinėtojas ir užkariautojas, ir jo energija yra mirtį nešanti. Kokiu būdu toksai žmogus, neabejotinai tolimas kūniškiems malonumams, tapo Esmeraldos kerų auka? – Panašu, jog jis iš tikro mano, kad ji – burtininkė. Jam net į galvą neateina, jog likimas, kuriuo jis tiek skundėsi, parodo jam aukštesnį būties lygį.

Iš esmės jis – eruditas eksperimentatorius, veikia materiją formuojančią jėgą, kantriai ir žinodamas, kaip tai daryti. Jis, matomai, tiki, jog medžiagos vardas yra nepajudinamai surištas su jos substancija, t.y. tiki indentifikacijos dėsniu. paprasčiau sakant, švinas visada švinas… Lemiamas momentas: vieni tiki natūralia transformacija (greita ar lėta), kai kiti tokiu dalyku netiki, iš viso; treti, ir tarp jų Klodas Frollo, tiki egzistuojant paslaptį, kurios pagalba pastovios medžiagos mainosi ir visa ką galima pakeisti. kažkas pavadinta, su priklijuota etikete „švinas“ ar „gyvsidabris“, su tam tikro agento (katalizatoriaus?) pagalba, turi galimybę pavirsti į kažką kitą, labiau tobulą, vadinamą „auksu“. Reikia tik atrasti, iššifruoti, su dievo pagalba atspėti paslaptingą „agentą“ ir tada pavyks „užmušti, kas gyva, atgaivinti, kas mirę“, rasti „vandenį, kuris nesušlapina rankų“ ir t.t. – sujungti opozicijas, priversti susidraugauti vorą ir musę, Esmeraldą ir Kvazimodo…

Tokių minčių archdiakonas neturi. Jis žino, kad Esmeralda – čigonė, burtininkė ir daugiau nieko. Kvazimodo – kurčias invalidas ir daugiau nieko… Svarbią hermetinę hipotezę „omne in omnias, mobile in mobilis“ (viskas viskame, judėjimas judėjime), archidiakonas mano esant apie plačius kosminius horizontus, bet ne apie jį supančius žmones ar objektus. Iš čia jo gyvenime ir laboratorijoje vyraujanti fiksacija, o ne judėjimas.

Alchemija nepripažįsta fiksuotų „būties statybinių akmenų“, t. y. periodinės elementų lentelės. netgi elementai su tiksliai nustatytomis savybėmis, simpatijomis ir antipatijomis, pvz: arsenikas, yra modusai, tendencijos, įtampos, tiksliems apibūdinimams nepasiduodantys. Gamtoje nėra statikos, nejudrumo, mirties, apie ką kategorišku tonu liudijo, pvz, Paracelsijus… Slaptas, nesugriaunamas duotybės gyvenimas, kas tai? – Scholastai ją prižadinančią priežastį pavadino forma latenta substancialis, forma formanta. Didysis Albertas tai vadina auksu: „bet kuriam daikte, bet kurioje duotybėje slypi aukso dalelė.“

Iš čia matome, jog alchemija yra greičiau ne chemija, bet žemės ūkis, laboratorija yra greičiau oranžerija, kur vienos ar kitos substancijos augimas ir žydėjimas priklauso nuo delikačios priežiūros ir subtilios ugnies. Gyvi, besikeičiantys metalai ir medžiagos randasi sudėtingame vieni kitų įtakojime ir operatorius ne šiaip sau manipuliuoja, stebi, vadovauja, bet dalyvauja ir yra tų procesų veikiamas.

Bet Klodas Frollo vargu ar būtų patenkintas tokia kuklia role… Žinoma, jis ne garbėtroška mums įprasta prasme, nes tada, būdamas protingas ir turėdamas ryšių, jis jau seniai būtų padaręs karjerą. Ne, jis nori valdyti visą pasaulį, nori caro Midoso turtų, amžino gyvenimo eliksyro ir dar gal ko nors, kas nežinoma, bet realizuotųsi kartu su didžiuoju magisterijum – paslapčių paslaptimi. šis apibūdinimas kaip tik Klodo Frollo epochoje ir radosi. XVIa. ir vėliau „paslapčių paslaptis“ tapo rimtu faktoriumi privačiame ir visuomenės gyvenime. Paslaptis tapo efektyvesne (buvo matoma kaip efektyvesnė) nei „prigimtinė teisė“ ir skirsto žmones į išrinktuosius ir visus likusius… Žinoma, aplink mus daug paslaptingo, pats gyvenimas savo esmėje yra paslaptis, bet ji nėra savaime aiški. „Nėra nieko paslėpto“ cituoja ieškotojai, bet deja! Kuo efektyviau atspėjamos paslaptys, tuo greičiau jos dauginasi.

Čia ir eina dvi civilizacijas – maginę ir racionaliąją – skiriančios sienos linija. Pirmoji paslaptis gerbia ir saugo nuo analitinės agresijos. Antroji – pamišusi „objektyvios tiesos“ ieškojime, stengiasi jas atskleisti ir naudojasi, geriems ar visokiems kitokiems tikslams… Neužtenka, kad žmonės padalinti į turtingus ir neturtingus, protingus ir kvailius, tai juos dar reikia padalinti į pašvęstuosius ir profanus. Filosofinio akmens kultas, žinoma, apgaubtas gilios paslapties. Priežastys įprastos ir nelabai įtikinamos: neduok dieve, profanai, blogieji, nusikaltėliai ir panašūs perims stebuklingą šaltinį, staltiesę, kuri pasidengia pati ir pan… panašių argumentų absurdiškumas akivaizdus. paprastų metalų transmutacija į auksą yra šimtus kartų liudininkų patvirtinta. Turint omeny plėšrūnų atkaklumą, spec. tarnybų gudrumą ir bendrą pasiruošimą pasiduoti,„tikras receptas“ jau būtų žinomas senų seniausiai. Tačiau, daugelio hermetikų nuomone, pradedant Herberiu ir baigiant Irinijum Fipaletu, transmutacija vyksta tik alchemikui dalyvaujant, tik esant arti tam, kuris pats pagamino projekcijos tinktūrą… Ir tai dar ne visada, nes dažnai tinktūra neaiškiu būdu ima prarasti savo savybes. Todėl „paslapčių paslapties“ užfiksuoti neįmanoma.

„Alchemijos“figūra ant Notre- Dame didžiojo fasado: dešinė ranka laiko dvi knygas, į žiūrintįjį atsukta atversta knyga, o už jos – užversta. Kur jau dar aiškiau. Pirmiausia ezoterinės žinios, o po to slaptos, ezoterinės. Užversta knyga mokina, kaip pereiti, peršokti, perskristi bedugnę tarp spekuliatyvios erudicijos ir kvalifikuoto veiksmo. Ir Klodas Frollo, tyrinėdamas katedros skulptūras, Nekaltųjų kapinių bareljefą, didžiųjų meistrų kūrinius, atkakliai, nepavargdamas ieško paslapties. Jei jam pasakyti, kad nurimtų, paliktų ramybėje užverstą knygą, fizinę alchemiją, užsiimtų dvasine „sielos kūno“ separacija nuo fizinio kūno, kas atvertų jam nežinomus nuostabius pasaulius, žymiai puikesnius, nei ši apgailėtina planeta… Jei jam tai pasakyti, ką Klodas Frollo atsakytų? Ką gali atsakyti žmogus, pareiškęs Esmeraldai, jog „vieną siūlo galą velnias pririšo prie mano sparnų, kitą – prie tavo kojytės“.

Esmeralda, smaragdas, amžino pavasario žaluma, kur žiba saulėtos žvaigždės, Veneros, dieviškos šokėjos, reminiscencija. Pagal neoplatoniką Sinezijų, „Veneros šokis pagimdo minčių harmonijos emanacijas“. Antikiniai dievai dažnai keičia vardus ir substancijas, kas labai apsunkina mitų supratimą. Lygiai kaip ir Dionisas su Saturnu pavirsta į Apoloną ir Heliosą, Venera tampa Persefone, Hekate, Diana… Venera ir mergelė, ir aistringa meilėje, jos moteriškumas gali išsiskleisti ir susiglausti vėl. Esmeralda kažkiek primena šitą stebuklą: išmintinga tarp vagių ir apgavikų, gundanti ir jaudinanti, ji negalvodama atsiduoda kapitonui Febui de Šatoperui, nes jis – saulėtas karys („aš myliu jūsų vardą, aš myliu jūsų špagą“)… Esmeraldos poveikis aplinkai tam tikra prasme palygintinas su retos substancijos, kuri alchemijoje vadinasi „filosofų smaragdu“ veikimu. Ši substancija ištirpdo, išnaikina netobulus junginius, ir priešingai, skatina, aktyvuoja paslėptas tendencijas link tobulumo ir centralizacijos. Esmeralda „stebuklų dvarą“ ir Kvazimodo įtakoja pozityviai, o Klodą Frollo – pražūtingai. Jis „suyra“ Esmeraldos atmosferoje, jo „sielos kūnas“ suplėšomas savo stichijų įtampoje. Nesėkmingas darbas su chemine transmutacija pasibaigė tikra žmogaus katastrofa. Nes archidiakonas pasirinko ir realizavo maksimaliai nevykusį simbolį, suvienijantį priešingybes, vorą ir musę.

Tragiškas likimas ir smerktinas elgesys Klodui Frollo puikiai mastyti netrukdo. V.hugo parašė ilgą komentarą jo trumpam aforizmui „šitai užmuš tai“. Apie ką čia kalba?

Svečiai susidomi naujiena – spausdinta knyga ant archidiakono stalo ir klausia, kokia jo nuomonė apie šitą išradimą? – „archidiakonas kurį laiką tylėdamas žiūrėjo į didžiulį statinį, po to, atsidusdamas, ištiesė dešinę ranką į gulinčią ant stalo atverstą spausdintą knygą – į katedrą, ir, pervesdamas savo liūdną žvilgsnį nuo knygos į katedrą, ištarė „Deja, šitai užmuš tai“…

Šis konkretus pasisakymas yra labai ir labai daugiareikšmis. Viduramžių pabaiga, Naujų laikų pradžia pasižymi tuo, jog socialinis gyvenimas išstumia individualų, unifikacijos tendencijos pasirodo visose srityse. Spausdinta knyga po truputį tampa universaliu bet kurių žinių veidrodžiu. V.Hugo sužydėjusį knygų spausdinimą parodo kaip architektūros nuopolį. Ir ne tik architektūros, viduramžių kultūros bendrai. Knygų spausdinimas – įsitvirtinęs vienas pirmųjų daugybės kopijų pagaminimo būdų. Standartizacija iš lėto, bet užtikrintai pradėjo savo triumfo kelią. Viduramžiais buvo naudojama daugybė kalbų, tiksliau, kiekvienas užsiėmimas turėjo savo kalbą: architektūra, skulptūra, tapyba, heraldika, magija, astrologija, alchemija turėjo savas „ženklų sistemas“. Buitiniai daiktai, juvelyriniai dirbiniai, gėlės, vaisiai, ornamentai – visa tai derėjo sudėtingoje atitikimų sistemoje, atspindėjo individo (ar individų grupės) pasaulėžiūrą.

Gyvenimas buvo labai formalizuotas, kiekvienas mažmožis galėjo tapti toli siekiančių politinių ar estetinių pasikeitimų priežastimi. N.Kuzanskio „Prasčioko knygoje“ amatininkas aiškina sudėtingą erdvės geometriją plokštumoje, išlenkimuose, medinio šaukšto užapvalinimuose… Imkime mažiau rimtą situaciją: XIVa, viduryje radosi paprotys, atsisveikinant, bučiuoti damai ranką. Vien jau aplink šį kurtuazinį gestą susiformavo visa „ženklų sistema“: vieno ar kito piršto pabučiavimas, vieno ar kito slankstelio, be žodžių specifikavo meilės gylį ir charakterį, susitikimo vietą ir laiką, įspėjimą, atsisveikinimą, skundą damos žiaurumu ir t.t. tai lengva suprasti – kiekvienas pirštas reiškė vieną (ar tris, jei skaityti sąnarius) raidyno raides, planetas ir zodiako ženklus, savaitės dienas ir valandas (dienos ir nakties). Tokia kalbinė sistema leido tylint ir delikačiai išreikšti lengvabūdišką mintį. Kam sakyti „madam, aš norėčiau jus „pažinti“, geriau prisiliesti lūpomis prie „Veneros žiedo“.

Nėra tokios srities, kur savo žinias nebūtų galima išreikšti pirštų statika ar dinamika. Isaako Holanduso knygoje „Cheminiai kūriniai“(1667) atvaizduotas delnas, atsuktas veidu į žiūrovą. Virš kiekvieno piršto – astronominis simbolis, centre atvaizduota žuvis, plaukianti ugnyje – viena iš conjunctis oppositorium situacijų. Bet kuris eruditas tuoj pat supras, kokios medžiagos, kokios operacijos ir kokia jų tvarka yra knygos autoriaus siūloma – iššifravimas į kalbą ar žestus jiems net nereikalingas. Hermetikai, magai, kabalistai gali diskutuoti tarpusavyje rankų judesiais, spalvomis, vaisiais, spalvotais apskritimais ir siūlais, ir t.t. labai ryškus pavyzdys – Panurgo ir anglų mokslininko Taumasto diskusija Rable knygoje „Gargantua ir Pantagruelis“. Ypač šis disputas turėjo būti įdomus XVIa. vidury, nes heliocentrinė sistema bandoma lyginti su geocentrine. Panurgas gina pirmąją: iškilmingam susirinkimui jis pasipuošė – „jums reiktų žinoti, jog ilgo jo kapšelio (tarpkojyje) gale puikavosi prikabintas bumbulas iš raudonų, baltų, mėlynų ir žalių šilkinių siūlų, o į patį kapšelį jis dar papildomai buvo įsidėjęs apelsiną.“

Pagal antikinę kosmologiją šios keturios spalvos simbolizavo keturias stichijas. Bumbulo dinamika kapšelio apačioje „priklauso nuo erotinės jėgos pulsavimo“. Apelsinas – klasikinis saulės simbolis, kaip kad citrina simbolizuoja mėnulį. Panurgas aiškina gestais: heliocentrinėje sistemoje nėra vietos pasaulio dvasios sąvokai ar kvintesencijai; su kuo, žinoma, nesutinka Taumastas. Per dvidešimt disputo minučių jo dalyviai pademonstravo tiek informacijos, jog Taumastas vėliau apie tai parašė įspūdingą komentarų knygą.

Bet kurią duotybę, suprantamą kaip gyvą organizmą, tyrinėti yra beprasmiška. T.y. analizuoti, paskui vėl sintezuoti į vieną išiminėtus fragmentus. A.F. Losevas, komentuodamas Proklą, sakė:“visuma, sudaranti organizmą, yra idėja ir organizmo organizacijos principas. Jeigu šio principo nėra ar jei jis organizmą apleidžia, tai organizmas suyra į atskiras, jau nebe organines, dalis, neturinčias viena su kita jokio ryšio… Tokius tyrinėjimus paskatina smalsumas, nauda, tvarkos ir schematiškumo siekis. Pažįstančiojo ir pažinamojo susitikimas yra gyvų organizmų sąveika, taip bent jau manyta viduramžiais. Reikia pajusti pažinamojo centrą, jo organizacijos principą – ar tai būtų medis, pastatas ar moralinė norma – šis centras pasikartoja, atsispindi, yra atsekamas net ir pačiuose minimalistiniuose junginiuose. Toliau intelektualinei intuicijai reikia įsivaizduoti to centro :emisarus“, pasklidusius į jo įtakos periferiją – tai primena muzikos tonalumo pažinimą, dominantes, subdominantes. bet kuris daiktas, bet kuris pavadinimas turi natūralias emanacijas. Pvz: XV- XVI amžiuose ant lengvo elgesio moterų namų durų būdavo pavaizduotas abrikosų medis (L‘abricotier). O užrašas po piešiniu buvo rašomas „abri cotier, t.y. prieglauda krante). Tuo tarpu to meto meilės žargone „cotier“ reiškė „valkata, kvailys“ – visai aiški asociacija. Žodžio l‘abricotier anagramos buvo nepadoraus, nešvankaus elgesio frazės.

Oficialioji ir Pitagoro magija labai plačiai naudojo raidžių ir skiemenų sukaitaliojimus. Paskui taip darė ir kabala. Tokių sukeitimų technika yra būtina, sudarant prakeikimus, palinkėjimus, užkalbėjimus, magiškas fazes ir evokacijas. Iš raidžių sudaryti trikampiai, apskritimai, kvadratai patikimai saugojo operatyvinių formulių paslaptis. Juokdarių ar kurtizanių kultūrų elementai visai nereiškė, jog visa tai – nerimta. Pasižiūrėkim į maginį lotynišką kvadratą SATOR – AGEPO:

SATOR

AGEPO

TENET

OPERA

ROTAS

Schemą galima skaityti žemyn ir į viršų, ir į bet kurią pusę – skirtingai perskaityta turi skirtingą reikšmę. Skaitydami iš viršaus į apačią, gauname dvi reikšmes: religinę „dievas valdo pasaulį ir žmonių reikalus“ ir įprastinę „sėjėjas Arepo (tikrinis vardas) ranka vairuoja plūgą (ratus)“. Skaitant įvairiais kampais, kvadratas suteikia magiškus receptus ir formules, anagramų metodu skaitome 13 lotyniškų sakinių; lotyniškų ir graikiškų raidžių kombinacijos duoda labai efektingas maldas ir užkeikimus.

Tačiau grįžkime prie to, ką Klodas Frollo pasakė tiesiogine prasme:“šitai užmuš tai“. Knyga užmuš Katedrą. Žmogus nustos suprasti alegorijas ir simbolius (pvz, akmeninių skulptūrų ir ornamentų). Kas domėsis Katedra, skaitys apie ją knygas ir rinksis iš jose išreiškiamų, vieną ar kitą nuomonę.

Gotikinė katedra yra architektūros stebuklas. Kupolas iš viršaus sienų neslegia, kaip tai yra romaniško stiliaus sistemose, sienos „išspaudžia“, „išstumia“ kupolą – konstrukcija primena raidę H: jeigu patalpinti kupolą – raidės horizontalų elementą – truputį aukščiau ar žemiau – sienos susieis arba išsiskės. kaip tokia užduotis galėjo būti išspręsta yra iš viso, nesuprantama. Sprendimo teisingumą patvirtina skardus balso ar instrumento skambesio aidas. „Katedrų paslaptyje“ Fullkanelli, remdamasis liudininko – armėnų vyskupo Martyrijaus (XV a.) –nuomone, praneša: pagrindinis Notre- Dame portalas buvo išdailintas, įdėliotas kaip mozaika, „purpuru, mėliu ir rožiniu sidabru“ – tikri Rojaus vartai. Fulkanelli mini keletą skulptūrų, kurios pritraukė Klodo Frollo dėmesį, ir ypač „messiro Legri“ skulptūrą. Šitas Legri, aukštas ir liesas, vienoj rankoj laikė knygą, kitoje – gyvatę. Liaudyje jis buvo vadinamas „Notre- Dame pasninkautojas“. Messiras Legri buvo puošnaus fontano, kažkada buvusio prieš Katedros fasadą, dalis. Ant jo buvo parašyta:“ką kankina troškulys, ateikit. jei fontanas netyčia išseks, deivė palaipsniui jį pripildys amžinu vandeniu“. Šį paslaptingą messirą vadino įvairiai, priklausomai nuo skonio ar stebėtojo pomėgių. Jame buvo matomas Eskulapas ir Fatogenas – saulės sūnus, ir Hermis, ir dievas Terminas.

Klodas Frollo, reikia manyti, prie to fontano praleido daug laiko. Minima, jog „archidiakonas nuodugniai ištyrinėjo šv. Christoforo statulą.“ -Tiesa, nei Messiro Legri, nei šv. Christoforo V.hugo laikais jau nebuvo. XVII- XVIIIa. šias statulas nuėmė ir nuvertė, sunaikino. pagal padavimą, šv.Christoforo cokolyje žymus magistras Rene de Magistris paslėpė hermetinį auksą – Klodą Frollo tai, be abejo, domino… Grįžtant prie problemos „šitai užmuš tai“, Fulkanelli, labai išlaikytai, kaip meistrui ir priklauso, mums paaiškina: hermetikoje šv.Christoforą (tą, kuris neša Kristų) traktuoja kaip Chrizoforą – nešantį auksą. – Tokį laisvą žodžių, vardų, terminų naudojimą Fulkanelli vadina (sekdamas farbu d‘Olivje) „fonetine kabala“ (čia daugiaprasmės asociacijos, pirma su kabalistika – kombinavimo menu, antra – su graikų žodžiu „kabala“ – kumelė – aliuzija į kentauro Chirono mokinimosi metodą). tai leidžia suartinti chrizoleją ir krikščionybę, hermetiką ir Kristaus misteriją. Fulkanelli komentaras: „saulėta siera (Jėzus), naujai gimęs auksas kyla iš merkurijaus vandens merkurijaus jėga“. .. Nesigilinkim į Merkurijaus vandenį, tai mums tikrai ne pagal jėgas, o ir mūsų kukliam tikslui nėra reikalinga. Mūsų svarstymas veda mus link teiginio, jog knygų spauda pražudė individualią ir maginę kultūrą. Mes praradome sugebėjimą priimti bet ką jo gyvoje visumoje, mes iš bet kurios visumos atrenkam jos dalis, ir sutelkiam dėmesį į jų tikslą ir tikslingumą. Katedra yra statinys, kuriame vyksta religinės apeigos. Žiūrim į Alchemijos statulą, paskui skaitom knygą apie Katedrą, kur parašyta, kas statulos autorius ir kada ji padaryta. faktai, informacija… Bet, kas tos statulos yra, kodėl būtent jos, į ką kreipiasi jų nešama reikšmė?

– Į tuos, kas sugebės sužinoti tų statulų gyvenimą. Romano siužetas suriša katedrą ir Argo karalystę.

Kreipkimės į Fulkanelli: “man gotiškas menas (art gothique) yra tiesiog iškreiptas žodis „argotique“ (daina, mantra, žargonas), kuris ir skamba lygiai taip pat. Tradicinė kabala kiekvienoje kalboje atitinka jos fonetines taisykles, o ne rašybą. Katedra yra art goth kūrinys arba argot – specialios kalbos kūrinys. Žodynai teigia argo esant „specialia individų, nenorinčių, kad juos suprastų pašaliniai, kalba“. Tai – garsinė kalbos kabala. Argotjerai, t.y. šia hermetikos kalba kalbantys, yra palikuonys tų, kurie Argo laivu plaukė į nepasiekiamos Kolchidės pakrantes, ieškodami „aukso vilnos“. Visi pašvęstieji kalba panašia kalba – ar Francua Vionas ir vagantai iš „stebuklų dvaro“, ar laisvieji viduramžių meistrai, „Dievo ložės“ nariai, kurie gotiškas katedras ir statė. Tai – jūreiviai konstruktoriai, žinoję kelią į Hesperidės sodus. – Gali būti, jog tokiu teiginiu apsidžiausgs Panurgas ar Žanas (lengvabūdis archidiakono brolis), bet vargu ar apsidžiaugs menotyrininkai ar niūrus ir rimtas Klodas Frollo. Iš esmės, Fulkanelli priskaičiuoja hermetikus prie vagių, banditų, Argo karalystės neturtėlių, o pačią karalystę apgyvendino argonautų Jasono, Heraklio, Orfėjo ir kitų palikuonimis. Ar tai pagrįsta? – Taip, jei laikyti hermetiką „linksmuoju mokslu“.

Pastebėkim, visi tie vagys, visi tie driskiai yra dievo Hermio globojami. Alcheminiame Artegijaus sapne Hermis pasakė: „kas gudriai ieško, tas daug randa, kas ieško mažai, randa dar daugiau“… Ir vis tik, jei tai rašytų kas nors kitas, o ne Fulkanelli, kuris laikomas vos ne vieninteliu alchemijos adeptu po Iridijaus Filaleto, skaitančios publikos reakcija būtų kita. Ar galima galvoti, kad Klodas Frollo viską mestų, iššvaistytų pinigus brolelio Žano kompanijoje ir imtų mokytis argo „stebuklų dvare“? Ir kur riba tarp fonetinės kabalos ir nekontroliuojamo žodžių žaismo? – Fulkanelli mano jog „lengva pasiklysti „kaprizingame vaizduotės labirinte“, bet čia, po saule, nėra nieko atsitiktinio. Viskas numatyta, pragalvota, sureguliuota. Jei įprastiniai, „teisingi“ žodžiai mūsų daugiau nebe mokina, nebe pakelia, nebe priartina mūsų prie kūrėjo, tai tie žodžiai yra niekam nebe reikalingi iš viso. Nes kažkada tariamas žodis leido žmogui dominuoti visai kitai gyvybei, kol, palaipsniui, jis prarado kilnumą, didumą ir grožį, ir virto garbėtroškų demagogų žaisliuku. Ir tik viena lieka nepasikeitę: kalba – dvasios instrumentas – gyvena savą gyvenimą, kuris yra universalios idėjos atspindys“.

Mes nieko neišrandam ir nieko nekuriam. Viskas jau yra visame. Mes klystame, galvodami, kad atrandame nauja. Ta nauja jau egzistuoja“… Hermetinėje intuicijoje kalba įgija akinančios, tekančios substancijos savybes. Įsivaizduokim Katedrą kaip Argo laivo variantą – Fulkanelli akcentuoja kosminį vandens elemenetą… Bet, kas tai yra, kosminis elementas? Kas yra žemė, vanduo, oras ir ugnis? – iš knygų to tikrai nesužinosit. Žinomas XVIIIa. prancūzų ezoterikas Klod de Saint- Martain taip užbaigia vieną savo veikalą: „patariu skaitytojui neskaityti jokių knygų, net ir šitos. Deja, per vėlu… Šitai užmušė Tai“.

išvertė Gaiva Paprastoji