infa.lt

foto: wikipedija

Daugiau nei penkis šimtmečius Mona Liza savo paslaptinga šypsena žavėjo milijonus žmonių ir įkvėpė daugybę teorijų apie jos tikrąją tapatybę.

Dabar Leonardo da Vinčio šedevras atskleidžia kai kurias savo paslaptis.

Mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kokias revoliucines technikas Leonardas da Vinčis naudojo kurdamas Florencijos didikės portretą. Tyrimai atskleidė, kad Renesanso dailininkas kuris taip pat buvo puikus mokslininkas, apie 1503 m. pradėdamas tapyti Moną Lizą eksperimentavo su neįprastos rūšies švininiais aliejiniais dažais, praneša „The Times” leidinys.

Manoma, kad tirštus, nepermatomus dažus, kaip pagrindinį sluoksnį, arba gruntą, medinei plokštei jis paruošė ištirpindamas švino oksido miltelius, kurie yra oranžinės spalvos, sėmenų arba graikinių riešutų aliejuje, kad gautų tirštesnę, greičiau džiūstančią pastą.

Tai labai skyrėsi nuo kitų tuo metu įprastai naudotų dažų, o didelis švino kiekis juose tikriausiai lėmė, kad per daugelį metų susidarė retas švino junginys, vadinamas plumbonakritu.

„Jis būtų gavęs gražios aukso spalvos aliejų, kuris teka kaip medus”, – sakė Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro atstovas Viktoras Gonzalezas (Victor Gonzalez). „Tai sudarė palankias sąlygas plumbonakritui susidaryti per daugelį metų.

„Tai svarbu, nes ateityje gali prireikti restauruoti Leonardo paveikslus. Kuo daugiau sužinosime apie jo metodus ir dažų sudėtį, tuo sėkmingesnis bus bet koks galimas restauravimas.”

Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos mokslininkų ir menotyrininkų komanda, atlikusi rentgeno ir infraraudonųjų spindulių analizę, nustatė, kad tai yra plumbonakritas.

Tyrime nedalyvavusi italų meno specialistė, Niujorko Metropoliteno muziejaus kuratorė Carmen Bambach sakė naujienų agentūrai „Associated Press”, kad bet kokios naujos įžvalgos apie Leonardo tapybos techniką yra „labai gera žinia meno pasauliui”. Ji pareiškė, kad plumbonakrito atradimas atspindi „Leonardo aistringo ir nuolatinio eksperimentavimo dvasią”.

Gonzalez teigė, jog nėra žinoma, ar Leonardas išrado techniką, kuria buvo sukurtas plumbonakritas, ar nukopijavo ją iš kito menininko. „Apie tai, kaip dirbo Leonardas, dar daug ką reikia sužinoti. Jis mėgo diegti naujoves ir kiekvienas jo paveikslas techniškai yra skirtingas. Tai tik dar viena mūsų rasta dėlionės dalis”.

Švino pagrindo sluoksnis, kurį Leonardas naudojo ruošdamas Monos Lizos topolio medžio plokštę, turėjo įtakos vėlesnių dažų sluoksnių, kuriuos jis pirštais užtepė ant jos, kad išgautų švytintį, švelniai fokusuotą atvaizdą, spalvai ir tonui.

Plumbonakrito aptikta Rembranto šedevre „Nakties sargyba”, nutapytame praėjus dviem šimtmečiams po Monos Lizos paveikslo, kuris kabo už apsauginio stiklo Luvro muziejuje Paryžiuje. „Ši technika buvo perduodama iš kartos į kartą, nes labai gerai veikė, – sakė Gonzalezas.

Mokslininkai, kurių tyrimai paskelbti žurnale „Journal of the American Chemical Society”, tyrė mažytės „Monos Lizos” grunto sluoksnio dalelės atominę struktūrą naudodami rentgeno spindulius sinchrotrone – beveik iki šviesos greičio pagreitinančioje mašinoje – ir infraraudonųjų spindulių spektroskopiją. Jie taip pat peržiūrėjo Leonardo rankraščius, ieškodami užuominų apie jo medžiagų sudėtį.