infa.lt

ES artėja prie Šventosios Romos imperijos likimo pakartojimo, rašo „UnHerd” leidinio autorius Philip Cunliffe . Tai tapo ypač akivaizdu po aukščiausiojo lygio susitikimo Granadoje. Prancūzijos ir Vokietijos planas su skirtingo lygio ES naryste lems bloko nuosmukį ir galiausiai jo subyrėjimą.

Mirštančią federaciją pakeis nacionalinės valstybės.

1806 m. rugpjūčio šeštąją imperijos heroldas pakilo į Vienos devynių angelų chorų bažnyčios balkoną ir, sidabrinėmis fanfaromis sukvietęs miestiečius, iškilmingai paskelbė Šventosios Romos imperijos iširimą.

Tuo metu paskutinis imperatorius Pranciškus II jau buvo pasirašęs visus atitinkamus dokumentus, tačiau imperijos parlamentui, Reichstagui, apie tai oficialiai pranešta tik rugpjūčio 11 d.

Atsisakęs karūnos, Pranciškus II nustojo būti tarptautiniu lyderiu ir liko tik nacionaliniu – asmeninių valdų Austrijoje, Vengrijoje ir Balkanuose siuzerenu. Laikai, kai Šventosios Romos imperijos imperatorius pretendavo nešioti Karolio Didžiojo mantiją ir vadino save amžinuoju Augustu, baigėsi.

Aprašydamas šiuos įvykius istorikas Peteris Wilsonas teigia, kad imperija galėjo išlikti dar kelis dešimtmečius, tačiau vargu ar būtų atsilaikius prieš „iki 1830 m. kapitalizmo ir industrializacijos išlaisvintas niveliuojančias ir sulyginančias jėgas”.

Likus mėnesiui iki imperijos žlugimo, 16 jos narių jau buvo pasitraukę ir prisijungę prie konkuruojančio aljanso – Napoleono Reino konfederacijos.

Pats Napoleonas tuo metu buvo pasiekęs savo galios viršūnę ir gegužės mėnesį atšaukė Prancūzijos diplomatinį imperijos pripažinimą po triuškinamų pergalių prie Ulmo ir Austerlico 1805 m.

Trumpai tariant, kai imperija žlugo, ji jau buvo smarkiai suirusi iš vidaus. Kai kurie istorikai žengia dar toliau, teigdami, kad ji nustojo egzistuoti kaip nepriklausomas darinys dar anksčiau, ypač po 1801 m. sudarytos Lunevilio taikos.

Kiti mano, kad imperija jau seniai buvo šaltas lavonas, pasiruošęs suirti nuo menkiausio prisilietimo, ir kad jos nuosmukis prasidėjo nuo vidinės politinės reorganizacijos po 1648 m. Vestfalijos taikos.

Kad ir kokią tikslią datą pasirinktume, faktas tas, kad tuo metu, kai Imperija nustojo egzistuoti, ji buvo tik pavėluotas mirties, kuri įvyko prieš daugelį metų, jei ne prieš šimtmečius, liudijimas.

Europos Sąjungos ir Šventosios Romos imperijos palyginimai jau seniai tapo įprastu reiškiniu – nuo pat Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimo 1947 m. – ir šis palyginimas tebėra neatsiejama šiuolaikinių bloko tyrimų dalis.

Ši analogija yra struktūriškai pagrįsta: tiek ES, tiek imperija yra geografiškai didelės, tačiau decentralizuotos ir daugialypės struktūros, turinčios daugybę, o kartais net konkuruojančių politinės ir teisinės valdžios būstinių. Tai labai skiriasi nuo politinės centralizacijos, kurią įkūnija šiuolaikinė suvereni valstybė.

Nors dar kurį laiką neišgirsime palaimingų fanfarų apie ES žlugimą, po vakarykščio aukščiausiojo lygio susitikimo Granadoje galime drąsiai daryti išvadą, kad dabartinio Reicho pabaiga jau netoli.

Prieš susitikimą Prancūzija ir Vokietija, įtakingiausios aljanso šalys, savo sisteminės ES reformos interpretaciją išdėstė pranešime „Laivyba atviroje jūroje: reforma ir plėtra XXI amžiuje”.

Ilgoje diskusijoje liko nepaminėta, kad šis planas iš esmės pasmerkė ES tokiai pat lėtai užmarščiai kaip ir Šventąją Romos imperiją – ją iš vidaus ardo išcentrinės jėgos.

Pastaraisiais metais ES buvo prognozuojama visai kitokia pabaiga! Trumpą 2015-2019 m. laikotarpį atrodė bent jau įmanoma (nors ir mažai tikėtina), kad ES sprogs iš vidaus po virtinės populistinių sprogimų visoje jos teritorijoje.

Tačiau šią sukilimų rinkimų apylinkėse seriją Sąjunga saugiai išgyveno, o jos pagrindinės struktūros ilgą laiką buvo atsparios bet kokiai žmonių valios išraiškai.

Po nesėkmingų ir painių liaudies sukilimų laikotarpio visi žemyno nacionaliniai populistai (galbūt išskyrus Jungtinę Karalystę po „Brexit”) pasidavė Briuselio malonei.

Tai prasidėjo nuo gėdingos Graikijos ministro pirmininko Alexio Tsipro kapituliacijos eurotroikai 2015 m., nepaklusus jo paties rinkėjams, ir tęsiasi iki šiol, kai Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni nuolankiai sutinka su euro zonos nustatytais apribojimais.

Nacionalinių populistų lyderiai ir toliau blevyzgoja apie Europos federalizacijos grėsmę, tačiau tai daro tik norėdami nuslėpti, kiek daug nacionalinio suvereniteto jie jau atidavė.

Vis dėlto, nepaisant apgailėtinos populistų nesėkmės, Prancūzijos ir Vokietijos ataskaitoje aiškiai pasakyta, kad Sąjunga dabartiniu pavidalu negali išlikti. Jei jų rekomendacijos bus įgyvendintos, tai neišvengiamai suardys ES iš vidaus ir ji subyrės į atskirus darinius.

Laikui bėgant ji pamažu praras sanglaudą ir tikslą, o galutinis jos žlugimas gali būti pavėluotas fakto konstatavimas – panašiai kaip Šventosios Romos imperijos iširimas Pranciškaus II dekretu 1806 m.

Žinoma, mokslininkų pateiktas ES ir Šventosios Romos imperijos palyginimas gali atrodyti švelnus ar net pagiriamasis. Galbūt taip yra ir todėl, kad, kaip ir imperijos atveju, ES pokyčiams reikia daugybės teisininkų, biurokratų ir mokslininkų, kurie aiškintų šias didingas išmintis nelaimingiems valdiniams.

Tokie palyginimai rodo ne tik tai, kad ES šalininkus visiškai tenkina jos viršnacionalinis imperializmas, bet ir tai, kad jie nuolat jaučia antipatiją nacionalinei valstybei – politiniam vienetui, pakeitusiam Šventąją Romos imperiją jos teritorijoje. Tačiau jei sutinkame su Europos Sąjungos prilyginimu Reichui, laikas susimąstyti, ar imperinio nuosmukio logika tinka ir Briuseliui.

Nors vadinamosios „kelių greičių Europos” koncepcija buvo aptarinėjama ir anksčiau, Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlymui svorio suteikia pati geopolitinė situacija, kuri suvaržė ES. Atrodo, kad vidinė kovos su Rusija logika diktuoja ankstyvą „apgultos” Ukrainos ir Moldovos priėmimą.

Spalio 5 d. Kijeve įvykusiame improvizuotame užsienio reikalų ministrų susitikime – pirmajame už ES ribų – buvo dar kartą patvirtintas ES įsipareigojimas Ukrainai.

Tačiau ankstyva Ukrainos narystė tik dar labiau išryškins, kaip įstrigo bloko plėtra 2010-aisiais: buvusios Jugoslavijos kandidatės su pažeminimu stebės, kaip jų kaimynė priimama pagal pagreitintą grafiką, o jos pačios ir toliau skendi nežinomybėje (jau nekalbant apie Turkiją, amžinai įstrigusią ES skaistykloje).

ES plėtrą regione stabdo būtent tai, kad sunku priimti nuskurdusias ir neveikiančias Bosnijos ir Hercegovinos, Kosovo ir Šiaurės Makedonijos, taip pat Albanijos, Juodkalnijos ir Serbijos protektoratus.

Šios problemos dar labiau padidės, kai bus bandoma absorbuoti Rusijos neokupuotą Ukrainos dalį – net neskaitant karo sukeltos destrukcijos, šios žemės yra daug skurdesnės už Balkanų valstybes ir taip pat paskendusios korupcijoje.

O jei išorės iššūkių nepakanka, pačioje ES atsirado eilė nepaklusnių Vidurio ir Rytų Europos šalių – Lenkija, Vengrija ir Slovakija – kurios taip atkakliai priešinasi Briuselio imperiniam diktatui, kad neseniai „Financial Times” jas pavadino „parijais”.

Vis dėlto, formali šių rytinių neramumų sukėlėjų lygybė su vakarietiškomis šalimis suteikia joms didelę griaunamąją galią bloko struktūrose.

Šis geopolitinis kontekstas dar labiau sustiprina Prancūzijos ir Vokietijos ataskaitos svarbą. Nors joje yra labai prieštaringų pasiūlymų (pavyzdžiui, raginama įvesti kvalifikuotos daugumos balsavimą, kad būtų galima atmesti suverenaus veto teisę), svarbiausias iš jų yra narystės ryšių susilpninimas.

Dėl to narystė išsisklaidytų keliais koncentriniais žiedais aplink tankų „gilios integracijos” branduolį, kuris apimtų Šengeno erdvę ir euro zoną. Periferijoje bus išorinis laisvai susijusių „Europos politinės sandraugos” (prie kurios Jungtinė Karalystė jau prisijungė praėjusį spalį) valstybių sluoksnis.

Siūlomas pakopinės narystės modelis išspręstų daugelį politinių Sąjungos branduolio valstybių problemų. Paprastai tariant, ES galėtų priimti Ukrainą ir Balkanų šalis, nepatirdama ekonominių ir politinių išlaidų, susijusių su tuo, jei šioms potencialiai probleminėms valstybėms būtų suteiktos lygios teisės su dabartinėmis narėmis.

Galbūt dar svarbiau, kad pakopinės narystės perspektyva taip pat suteiktų Paryžiui ir Berlynui galimybę sumažinti savo rytinių varžovų būsimą statusą, formaliai paliekant juos bloke. Tai leistų jiems nubausti „paribio šalis” be gėdos dėl oficialaus narystės atšaukimo.

Griežtai už „Brexit” pasisakanti britų spauda greitai pasmerkė pasiūlymą kaip „Prancūzijos ir Vokietijos sąmokslą”, kuriuo siekiama sugrąžinti Londoną į Sąjungą. Tačiau jį taip pat galima vertinti kaip Prancūzijos ir Vokietijos bandymą sustiprinti dvišalį aljansą, kartu atsikratant „balasto” kitų sąjungininkų pavidalu.

Jei šis naujasis modelis bus įgyvendintas, jis ne tik sumažins Sąjungos patrauklumą pretenduojančioms į ją valstybėms, bet ir sumažins jos pliusus faktiniams dalyviams. Nors dabartinis kelias į ES yra ir kankinantis, ir žeminantis, už jį bent jau atlyginama visateise naryste.

Kita vertus, kelių lygių narystė primintų Šventosios Romos imperijos laikus, kai nuo 1648 iki 1806 m. ilgai ir užsitęsusiu būdu buvo mažinama besikuriančių nacionalinių valstybių galia ir suverenitetas.

Kokios prašosi išvados?

Europos populistai turės dar mažiau pasiteisinimų dėl to, kad paklūsta Briuseliui, nes įsivaizduojama dar galingesnės ir labiau centralizuotos Europos federacijos grėsmė vis labiau tolsta.

Kyla klausimas, ar galime pasinaudoti naująja „diferencijuotos integracijos” era, kad suskaldytume Sąjungą iš vidaus ir sukurtume naujas suverenias nacionalines valstybes – išvengdami despotiškos Napoleono ekspansijos ar Bismarko autoritarizmo.

Žinoma, „asocijuotosios narystės” idėja kelia daug didesnę grėsmę ES vientisumui nei bet koks populistinis demagogas. Postmoderniosios Europos imperijos pabaiga artėja.

Demokratų problema yra tokia: ar jie gali paspartinti Europos Sąjungos žygį jos iširimo link, kad nereikėtų laukti dar pusantro šimtmečio, kol bus atkurtos suverenios Europos valstybės?

Straipsnio autorius, Philipas Cunliffe’as, yra Londono universitetinio koledžo Rizikos ir nelaimių mažinimo instituto Tarptautinių santykių docentas. Jis yra kelių knygų autorius ir/ar redaktorius.