infa.lt

Foto: FB

Apie tam tikrus žmones kartais yra sakoma, kad jiems trūksta savigarbos. Ar esate kada nors paklausę savęs, kas gi yra ta savigarba? Įvairių sričių specialistai ją apibrėžia skirtingai. Psichologai sako: „Savigarba – savikliovos ir savimonės derinys“.

Filosofai pastebi kitus dalykus: „Tikėjimas savimi – gražus bruožas: tai – savus sugebėjimus suvokiančio žmogaus požymis“, o beveik prieš penkis šimtus metų gyvenęs prancūzų filosofas Mišelis de Montenis savigarbą prilygina savimylai: „Dėl savigarbos stokos atsiranda tiek pat ydų, kiek ir per didelės pagarbos sau.”

Ar gali savigarbą turėti valstybė? Jei gali, tai ar Lietuvos valstybė ją turi? Aš sakau tvirtą „ne” ir pagrįsiu savo nuomonę pavyzdžiais. Sutikime, kad visų pirma valstybė tai yra joje gyvenantys žmonės. Jau ne vieną dešimtmetį pagrindine Lietuvos raidos socialine ir ekonomine problema galime drąsiai įvardinti katastrofišką Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimą.

Sunku suskaičiuoti, kiek pinigų „įsisavinta”, kuriant šios problemos sprendimo strategijas, kiek Vyriausybės veiklos programų pateikta – akivaizdu, kad visi dosniai iš biudžeto finansuoti šios problemos sprendimo būdai patyrė skambų fiasko.

Didžioji dalis emigracijai pasiryžusių Lietuvos gyventojų viena pagrindinių emigracijos priežasčių įvardina valstybės nepagarbą savo žmonėms. Literatūroje yra aprašytas prieš kelerius metus Mičigano valstijos universitete (JAV) atliktas tyrimas, kuriame Lietuva užėmė paskutinę vietą tarp 63 valstybių pagal žmonių empatijos – atjautos kitam žmogui – lygį.

Tai, kad ekonomika nėra vienintelis faktorius, patvirtina ne vieno Lietuvos emigracijos priežasčių tyrimo rezultatai – tarp svarbiausių aspektų, kurie paskatintų emigrantus sugrįžti atgal į Tėvynę yra ne tik didesni atlyginimai, bet ir gerokai didesnė valstybės pagarba žmogui. Vieno tyrimo metu net 20,3 procento respondentų pasakė bėgantys nuo lietuviško valdymo.

Pagarba kitam visuomet prasideda nuo pagarbos sau. Todėl niekas man neįrodys, kad ši valstybė gerbia save. Ar įsivaizduojate situaciją bet kurioje gerbiančioje save valstybėje, kad užjūrio princas aiškintų jos valdovams, kokius įstatymus ši turi priimti? Be abejo – ne. Tik ne Lietuvoje.

2021 metų pavasarį Amerikos ambasadorius, neslepiantis savo netradicinės seksualinės orientacijos ir kalbėdamas apie per visur prievarta mums brukamą Partnerystės įstatymą viename interviu leidžia sau tokią mintį:

„Daug Amerikos kompanijų klausinėja manęs apie pasiūlytą įstatymą, daug inovatyvių kompanijų Amerikoje ir Europoje ieško investicijoms tolerantiškos aplinkos – tai labai svarbus klausimas Lietuvai. Žinau, kad daug lietuvių žiūri, nuo to labai priklauso Lietuvos įvaizdis pasaulyje.”

Na ir kas, kad jo minimo įstatymo priėmimui nepritaria trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų? Juk šeimininkas taip jo nori.

Praėjo dveji metai. Amerikos princas nestabdo. Gegužės 23 dieną Robertas Gilchristas, krepšinio terminais kalbant, toliau spaudžia mus po visą aikštę:

„Šis klausimas domina ir J. Bideną. Tikiuosi, kad šis įstatymas bus priimtas prieš jam atvykstant. Manau, kad jis laikytų tai svarbiu žingsniu į priekį“, – TV3 laidoje „Dėmesio centre“ sakė R. Gilchristas.

Nejučia kyla klausimas, kaip nupušusį dieduką, apsimetantį Amerikos prezidentu ir nusikalbantį kiekviena įmanoma ir neįmanoma proga, visiškai nebesiorientuojantį aplinkoje ir popiežių pavadinantį beisbolo žaidėju gali dominti Partnerystės įstatymas Lietuvoje?

Pabandykime įsivaizduoti situaciją, kad Lietuvos ambasadorius duoda interviu per Amerikos televiziją (kas savaime yra neįmanoma) ir šauna tekstą apie tai, kad Amerikoje vertėtų įvesti įstatymą, reglamentuojantį Amerikos piliečiams pastovų cepelinų valgymą.

Savo pasisakymą Lietuvos ambasadorius galėtų užbaigti taip: „Šis klausimas domina ir G. Nausėdą. Tikiuosi, kad šis įstatymas bus priimtas prieš jam atvykstant. Manau, kad jis laikytų tai svarbiu žingsniu į priekį.” Tai tikrai didžiausia nesąmonė, kokią esu kada nors parašęs.

Tačiau mūsų valstybei toks diktatas priimtinas, nes ji neturi savigarbos ir leidžia prie stalo pakviestam užjūrio princui užlipti ant to stalo ir nepaisyti jokių diplomatinių protokolų.

Einam toliau. Visas Vilnius stovi ant ausyčių, nes kitą savaitę Lietuvoje vyks NATO šalių vadovų susitikimas, sostinės šviesuomenei atnešęs dar vieną taip geidžiamą naujadarą – sammitas. Karštligiškai dienomis ir naktimis asfaltuojamos gatvės, dažomi stulpai, skiriamosios juostos ir perėjos, dažoma žolė ir medžių lapai. Nedažoma žolė ir medžiai?

Patikėkite, tai tik todėl, kad liepos mėnuo. Būtų vasaris arba lapkritis – dažytų. Ir viskas tam, kad užsienio svečiai, kuriems ta Lietuva giliai giliai dzin, po beprasmių susitikimų važiuodami į pompastiškas vakarienes ir kalbėdamiesi mobiliaisiais telefonais savo automobiliuose tamsintais stiklais dideliu greičiu nuvažiuotų iš taško A į tašką B.

O jeigu jie visai visai netyčia sugalvotų pakelti akis į gatvę, mes padarysime viską, kad į tas jų akis neduok Dieve nepakliūtų seni troleibusai, kuriais miesto be cirkų gyventojai kasdien naudojasi ir naudosis dar daugybę metų. Vėl netikite?

Štai: „Įvertinus liepos 11-12 d. NATO suvažiavimo metu būsimus eismo ribojimus, dalies troleibusų ir autobusų maršrutų trasos keisis, todėl tikėtina, kad užteks šiuo metu turimų naujų troleibusų. Be abejo, jei jų nepakaks ar kils poreikis pakeisti naujus, kursuos ir seni troleibusai”, – aiškina UAB Vilniaus viešasis transportas.

Bandau įsivaizduoti, kiek naujų gatvių buvo išasfaltuota ir stulpų nudažyta bei paslėpta pasenusio visuomeninio transporto Madride, kuriame toks susitikimas vyko prieš metus, 2022 metų birželio 28-30 dienomis.

Mes juk ne kažkokie ispanai, kurie gerbia savo valstybę, o ši gerbia savo piliečius. Mūsų valstybė, kaip ir dera provincijai ar G taškui gatves ir miestus tvarko ne mums, o užsienio princams. O kad niekas nepagalvotų, jog mes negalime nustebinti pasaulio – jums dar vienas faktas.

Pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje pasirodė tokio pobūdžio antraštės: „Dainuoti automobiliuose bus sunkiau: pamačius NATO delegacijų kortežus, prašo išjungti muziką.” Ir vėl įsivaizduoju Madridą, kurio valdžia prašo vairuotojus išjungti muziką automobiliuose….

Kalbant apie valstybės savigarbą, vis tik yra ir gerų naujienų. Šią savaitę melo malūnas LRT pagaliau paskelbė kiekvieno lietuvio ir visos valstybės savivertę gerokai sustiprinusią žinią. Ji apie futbolo rinktinę: „Edgaro Jankausko treniruojama rinktinė pirmą kartą nuo 2021 metų spalio mėnesio pakilo aukštyn, kai iki tol tik krisdavo žemyn arba likdavo toje pačioje vietoje.

Lietuviai iš 146-os vietos šoktelėjo į 145-ąją. Mūsiškiai aplenkė Esvatinio rinktinę.” Čia jau didelį smūgį patyrė mano savigarba. Jau ne pirmi metai dirbdamas su Afrikos įmonėmis, aš tikrai nežinojau, kad Esvatinio karalystė – tai buvęs Svazilendas.

Į realybę mūsų šalies savivertę sporte sugrąžino paskelbtas pasaulio krepšinio čempionate dalyvausiančių rinktinių reitingas. Lietuva atsidūrė iki tol nesapnuotoje 15 pozijoje, į priekį praleidusi tokias valstybes, kaip Suomija, Dominika ir Japonija.

Savivertę valstybei galbūt gali pakelti faktas, kad Latvija liko tik 19, nes mes juk mėgstame lygintis su kaimynais.

Nesigavo šį kartą minčių išdėstyti rimtai, nes į tai, kas vyksta su mūsų Lietuva rimtai žiūrėti jau tikrai nebeįmanoma. Kad ir cirkas su iš biudžeto perkamomis svetimos šalies vėliavomis.

Sutikite, pabaigai puikiai tiks Zigmundo Froido mintis, kurią jis užrašė, lyg iš arti matydamas mūsų valstybės valdytojus ir administratorius: „Prieš diagnozuodami sau depresiją ir žemą savivertę, įsitikinkite, kad jūsų nesupa idiotai.”

Pirmą kartą šis tekstas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.