infa.lt

Senas posakis, priskiriamas Henry Davidui Thoreau, teigia, kad nebūtina rasti upėtakį savo stiklinėje, kad žinotum, jog pienas kažkuo atskiestas. Šią savaitę amerikiečiai savo piene rado tikrą upėtakių būrį – Bideno administracija netyčia pademonstravo, kodėl toks žuvų susibūrimas dažnai vadinamas „melu”, cenzūros siekį socialiniuose tinkluose aprašo „The Hill” leidinys, remdamasis „Twitter failais”.

17-oje „Twitterio failų” laidoje žurnalistas Mattas Taibbi atskleidė, kad JAV vyriausybė finansuoja grupę, remiančią kitokių nuomonių, įskaitant JAV piliečių, cenzūravimą socialiniuose tinkluose.

Tai gali skambėti pažįstamai. Vos prieš kelias savaites čia rašiau, kad Kongreso įsteigtas ir iš federalinių lėšų finansuojamas Nacionalinis demokratijos fondas (NED) rėmė Didžiojoje Britanijoje įsikūrusį Pasaulinį dezinformacijos indeksą (GDI).

Indeksas buvo plačiai išjuoktas dėl to, kad jame dešimt konservatyvių ir libertarinių svetainių buvo įvardytos kaip pavojingiausi dezinformacijos šaltiniai; juo buvo siekiama įtikinti reklamuotojus atsisakyti paramos šioms svetainėms, o jų liberaliausios svetainės buvo įvardytos kaip vienos patikimiausių.

Tuo metu pažymėjau, kad Bideno administracija mus išdavė už dyką. Kai šventėme liūdnai pagarsėjusios Dezinformacijos valdybos ir jos „Dezinformacijos auklės” žlugimą, Bideno administracija taip ir neatskleidė didesnės cenzūros programos.

Netrukus po to, kai „The Hill” buvo išspausdinta mano skiltis, NED man parašė, kad nutraukia paramą GDI. „Microsoft” taip pat buvo priversta trauktis po to, kai paaiškėjo, kad ji stumia neobjektyvų GDI juodąjį sąrašą.

Daugelis vėl šventė žodžio laisvės pergalę.

Tačiau štai ir vėl žvelgiame į upėtakį savo piene. Šią savaitę Taibbi pranešė, kad Valstybės departamento Pasaulinio dalyvavimo centras (angl. Global Engagement Center, GEC) galėjo remti kitokią dezinformacijos juodojo sąrašo sudarymo operaciją.

GEC kontroversija atrodo labai panaši į tą, kuri susijusi su NED. Abi jos rėmė trečiųjų šalių organizacijas, kurios vykdė juodųjų sąrašų sudarymą. Taibbi teigia, kad GEC sudarė sutartį su Atlanto tarybos Skaitmeninių kriminalistinių tyrimų laboratorija (DFRLab), kuri „Twitter” siuntė siūlomus juoduosius sąrašus; DFRLab teigia, kad Taibbi pranešimas neteisingas ir kad ji nepriima turinio moderavimo sprendimų.

Tačiau net „Twitter” cenzoriai, kaip pranešama, suabejojo siūlomų juodųjų sąrašų mastu ir patvirtinančių įrodymų trūkumu. Viename iš GEC pateiktų sąrašų, pasak Taibbi, buvo keli CNN žurnalistai ir Vakarų vyriausybių paskyros.

Pranešama, kad „Twitter” atstovas Patrickas Conlonas pašiepė sąrašą, paminėdamas tinklo laidų vedėją Andersoną Cooperį, juokaudamas: „Ne visai geriausi Andersono bičiuliai, bet CNN turtas, jei norite”. Yoelis Rothas, tuometinis „Twitter” pasitikėjimo ir saugumo vadovas, atsakė: „omg” ir „kokia visiška nesąmonė”.

Būtų juokinga, jei ne tai, kad žinome, jog „Twitter” prisipažino cenzūravęs daugelį tų, į kuriuos nusitaikė vyriausybė.

Vis dėlto, daugelis Kongreso demokratų ir toliau priešinasi pastangoms ištirti vyriausybės cenzūros pastangas, paleisdami savotišką „Raudonąją baimę 2.0” (angl. Red Scare 2.0) ir kaltindami kritikus, kad jie remia maištininkus arba yra „Putino gerbėjai”. Kiti paprasčiausiai tvirtino, kad jei savo piene matote upėtakį, tai tėra jūsų nuomonė.

Kai neseniai vykusiame klausyme dėl „Twitter” bylų liudijau, respublikonė Debbie Wasserman Schultz (D-Fla.) kritikavo mane už tai, kad teikiu „teisines nuomones”, nors iš tikrųjų nedirbu „Twitter”.

Kaip pastebėjau, tai tas pats, kas sakyti, kad liudytojas neturėtų aptarinėti Pentagono dokumentų turinio, jei nedirbo Pentagone. Tai buvo ypač keista, nes „Twitter” bylų turinys, kaip ir Pentagono dokumentai, yra „faktai”. Šių faktų potekstė yra nuomonė.

Tačiau „Twitter” patvirtina šiuos vyriausybės laiškus – taigi, mes neįsivaizduojame upėtakio.

„Nuomonė” yra tai, ką turėtume dėl to daryti. Primygtinai tvirtindami, kad čia nėra jokio „fakto”, demokratai atkakliai siekia išlikti sąmoningai akli. Užuot ištyrus visą vyriausybės izoliuotų cenzūros programų ir pastangų mastą, mums sakoma, kad turime pasitikėti vyriausybe.

Tuo tarpu mums lieka tas pats žaidimas „švilpukas-molis”: Mes sunaikiname Dezinformacijos valdybą, ir atsiranda Dezinformacijos indeksas… mes sunaikiname Dezinformacijos indeksą, ir atsiranda Dezinformacijos juodasis sąrašas.

Naudodamasi trečiųjų šalių grupėmis vyriausybė iš dalies įgyja papildomą priedangą. Vyriausybei neleidžiama užsiimti cenzūra, tačiau „Twitter” parodė, kad cenzūravimas pagal pakaitalą turi savo potencialią riziką, įskaitant galimą teisinį bendrovės, kaip vyriausybės agento, statusą.

Nors „Twitter„, kaip privačiai bendrovei, pirmoji pataisa negalioja, ji gali tapti vyriausybės agentu ir sužadinti konstitucinę apsaugą.

Kaip ir žvalgybos operacijų atveju, cenzūros programas geriausia vykdyti už trečiųjų šalių grupių sluoksnių. Nežinome, kiek vyriausybė žino apie naujausią atskleistą juodojo sąrašo sudarymo operaciją ar kitus panašius projektus. Tačiau apklausos parodė, kad visuomenė nori tyrimo, nors demokratai ne kartą blokavo tokias pastangas.

Labiausiai gąsdinantis šių dviejų naujausių ginčų aspektas yra tai, kad jie susiję su asmenų ir grupių įtraukimu į juoduosius sąrašus. Turime piliečių, kurie nežinojo, kad jų vyriausybė juos pažymėjo, kad jie bus nutildyti arba nušalinti nuo dalijimosi savo nuomone įvairiomis temomis – nuo Indijos korupcijos iki COVID ir sukčiavimo rinkimuose.

Naujausiame „Twitter“ failų leidime teigiama, kad Bideno administracija galėjo suburti įvairias grupes, kurios padėtų jai cenzūruoti surogatą. Vis dar neįsivaizduojame, koks buvo federalinis finansavimas ir parama cenzūrai. Tačiau šiuo metu pradeda atrodyti, kad mūsų stiklinėse daugiau upėtakių nei pieno.

Straipsnio autorius, Jonathanas Turley yra Džordžo Vašingtono universiteto viešojo intereso teisės profesorius.