infa.lt

REUTERS

Per šešerius metus nuo to laiko, kai Jungtinė Karalystė nedidele balsų persvara nubalsavo už išstojimą iš ES, atsistatydino keturi konservatorių ministrai pirmininkai, o tris paskutinius nušalino jų pačių partija, rašo Euractiv.

Sunku prisiminti kokią nors svarbią politinę iniciatyvą, išskyrus „Brexit„, kuri būtų pasistūmėjusi į priekį po to, kai 2015 m. Davidas Cameronas laimėjo, kaip jis manė, antrąją kadenciją.

Jei pati Didžioji Britanija nėra nevaldoma, tai Konservatorių partija tikrai yra tokia.

Johnas Longworthas, buvęs verslo lyderis, tapęs „Brexit” partijos EP nariu, teigia, kad nusistačiusieji prieš „Brexit” suskaldė partiją. Turint omenyje tai, kad per pastaruosius trejus metus „Brexit” šalininkai užėmė beveik visus aukščiausius vyriausybės postus, sunku suprasti jo logiką.

Kiti konservatorių dešinieji sako, kad Liz Truss pažadas mažinti mokesčius buvo teisinga politika, tik prastai pristatyta, ir kad ją nugalėjo „iždo ortodoksija” bei obligacijų rinka. Tai skamba labai panašiai į marksistų posakį, kad komunizmas veikia, tik niekada nebuvo tinkamai įgyvendintas.

Iki 2016 m. torių partija visada pasižymėjo stabilumu ir padoraus ekonomikos valdymo reputacija (nors ne visada pelnyta). 2015 m. Davidas Cameronas tviteryje rašė, kad galima rinktis tarp jo vyriausybės „stabilumo” ir leiboristų vadovaujamos administracijos „chaoso”. Ši žinutė nepaseno, tačiau reputacija buvo visiškai sugriauta.

Tiesą sakant, parama „Brexit” yra vienintelis konservatorių partijoje likęs tikėjimo punktas. Ji nebetiki nei ekonominiu stabilumu, nei geru valdymu. Tai nebėra tikra „konservatyvi” partija.

Taigi, kas bus toliau po nepavykusio šešių savaičių Liz Truss eksperimento?

Konservatorių parlamento nariai dar vienai savaitei pasiners į dar vienas savęs gailinčias lyderystės varžybas, kuriose bus sprendžiama, kuris asmuo greičiausiai suteiks jiems ministro postą arba leis išsaugoti parlamento nario darbą.

Tuo tarpu dauguma britų nusivils ne tik dėl pažeminimo, bet ir dėl to, kad pažadai mažinti mokesčius ir subsidijuoti sąskaitas už energiją – recesijos ir pragyvenimo išlaidų krizės akivaizdoje – dabar yra arba sumažinti, arba jų visiškai atsisakyta.

Farso mastą liudija tai, kad Borisas Džonsonas (Boris Johnson), nušalintas mažiau nei prieš keturis mėnesius po to, kai beveik 60 ministrų atsistatydino iš jo vyriausybės, vėl tapo rimtu pretendentu į lyderio postą.

Pagal bet kokius standartus, kai valdančioji partija yra tokia nekompetentinga, nevykusi ir akivaizdžiai nesugebanti valdyti, reikalingi visuotiniai rinkimai. Tačiau jie neįvyks, nes toriai visuomenės nuomonės apklausose 30 punktų atsilieka nuo leiboristų, o 200 torių parlamento narių prarastų savo vietas, jei būtų surengti rinkimai.
–
Būtent todėl šie kalakutai neketina leisti rinkimų.
–
Ironiška tai, kad nors „Brexit” prieš trejus metus Borisui Johnsonui suteikė 80 vietų daugumą, jis atėmė iš Konservatorių partijos daugumą nuosaikiųjų – to sparno, kuriame buvo partijos talentingų ministrų dauguma. Dabar stebime lėtą partijos mirtį.

Panaši situacija vyksta ir su Lietuvos TS-LKD, kai už partijos vairo buvo pastatytas neturintis nei politinės patirties, nei kompetencijos – Gabrielius Landsbergis. Ta partija taip pat iš lėto miršta. Visos Lietuvos palengvėjimui. Bet pati ji nepasitrauks, nes kaip ir britų konservatoriai atsakomybės už valstybės gerovę seniai nebejaučia.