infa.lt

© EPA-ELTA nuotrauka

Vytautas Landsbergis pasidalino savo mintimis tsajunga.lt puslapyje:

Lietuviai turi daug giminių Izraelyje. Ir ne tik ten, žinoma. Ir ne tik broliai lietuviai. Taipogi Lietuvos lenkai, rusai. Mat čia – ypatingas artumo/artimumo atvejis, apie kurį štai susikaupė kiek minčių.

Tolimose šalyse – už Lietuvos ribų – visi turime pasklidusių giminaičių. Žinom apie juos arba nežinom, palaikom ryšį arba nepalaikom. Prisimenam kartais arba ne. Gal ir jie prisimena kartais arba ne. Pagal norą, įdomumą, reikmę, net atsitiktinai.

Tai kultūros dalis ir tradicija. Papildomi ryšiai tarp šalių ir tautų. Papildantys tiesiogiai veikiančias giminystes ir užpildantys tokias vienoves kaip tautiečiai, žemės bei etninės kilmės grupės. Kraštiečiai – krajovcai, „zemliokai“, jų bendrijos. Jos kitkart neturi aiškių ribų arba ribos labai plačios.

Antai litvakų fenomenas – žmonės net tolimomis kilmės šaknimis artimi, susiję kultūra ir sąmone su senąja istorine Lietuvos valstybe. Litvakai net Pietų Afrikoje, abiejose Amerikose, ne tik Izraelyje. Bet Izraelis – ypatinga Lietuvai vieta.

Skaudi žiaurybių istorija padovanojo mums ir paliko dar vieną specialią artimųjų grupę. Tai mažos, neorganizuotos, bet širdimi susietos gelbėtojų ir išgelbėtųjų šeimos. Nebent su Vokietija turime tokią mūsų „vilko vaikų“ diasporą, o su Izraeliu turėtume kur kas didesnę ir ypatingą.

Yra šeimos jausmas tarp tokių šeimų (patyriau, kai lankėmės su žmona Izraelyje pas mano tėvų gelbėtą „Barbutę“), tai brangu ir to nepaneigsi. Kurstytojai čia traukiasi. Mirties grėsmė padarė žmones naujais vaikais-tėvais, naujais broliais ir seserimis. Tai žmoniškumo lobis, kurį ir valstybės galėtų ypač branginti.

Skatinti širdies giminių draugijas.
Jeigu jos organizuotųsi.

O štai čia jau Facebook puslapyje pasidalintos mintys eiliuota forma, kur pagrindinis akcentas, matomai, turėtų būti žodžiuose „iš naujo” nukryžiuot: