infa.lt

Tikriausiai kiekvienas yra patyręs situaciją, kai pokalbyje paminėjus konkrečią kavos markę, jau po kelių valandų jos reklama pasirodo socialinių tinklų sraute. Prielaida, kad reklamos agentai slapta klausosi mūsų pokalbių per telefono mikrofoną, visuomenėje cirkuliuoja jau gerą dešimtmetį, tačiau kibernetinio saugumo tyrėjai ir techniniai duomenys šią teoriją paneigia.

Kaip rašo „Futura Sciences“ leidinys, atliekant tyrimus, kurių metu buvo analizuojama daugiau nei 17 000 „Android“ programėlių, neaptikta jokių neautorizuotų mikrofono aktyvavimo ar slapto garso įrašymo atvejų.

Techninės kliūtys ir kompanijų pozicija

Nuolatinis garso sekimas susiduria su rimtais techniniais barjerais. Nepertraukiamas garso duomenų srauto siuntimas iš vieno naudotojo per dieną pareikalautų apie 130 megabaitų duomenų. Pasauliniu mastu toks duomenų sunaudojimas ir spartus baterijos išsekimas sukeltų labai pastebimus šuolius tinklo loguose, kuriuos operatoriai ir saugumo specialistai iškart užfiksuotų.

Didžiosios technologijų kompanijos – „Apple“, „Google“ ir „Meta“ – oficialiai deklaruoja, kad nenaudoja mikrofono duomenų reklamos tikslams. Net ir „Apple“ teisminio proceso metu, kuris vyko dėl atsitiktinių „Siri“ įrašų, bylos medžiaga patvirtino, kad garso duomenys niekada nebuvo naudojami rinkodaros profiliams sudaryti ar parduodami trečiosioms šalims.

Tikroji priežastis – prognozuojantys algoritmai

Realybė yra kitokia: algoritmai išmoko nuskaityti skaitmeninį elgesį taip tiksliai, kad pasiklausymas jiems tiesiog nebūtinas.

Šiuolaikinis naudotojo reklamos profilis remiasi duomenų matrica:

• Geolokacijos istorija;
• Naršymo ir pirkinių istorija;
• Socialiniai ryšiai.

Pavyzdžiui, jei praleidžiate dieną su draugu, kuris neseniai ieškojo konkrečios atotstogų kelionės krypties, vietos nustatymo tarnybos užfiksuoja, kad jūsų įrenginiai buvo susitikę. Reklamos tinklas iš šio sutapimo daro išvadą apie socialinį ryšį ir pradeda rodyti tą pačią kelionių reklamą ir jums. Tai tėra masinio duomenų rinkimo šalutinis produktas.

Psichologai šiam fenomenui paaiškinti pasitelkia dažnumo iliuziją (arba Baaderio-Meinhoffo fenomeną). Per dieną naudotojas praleidžia šimtus reklamų jų nepastebėdamas. Tačiau kai produktas paminimas garsiai, jis patenka į aktyviąją sąmonę. Kai netrukus pasirodo ta pati reklama, smegenys, jau būdamos sukoncentruotos į šį objektą, ją iškart išskiria iš bendro srauto.

Realios išimtys, susijusios su garsu

Nors telefonai privačių pokalbių neįrašinėja, rinkodaros industrija yra testavusi alternatyvų akustinės aplinkos sekimą. Kai kurie mobilieji žaidimai prašo prieigos prie mikrofono ne tam, kad klausytųsi žmonių kalbos, o tam, kad atpažintų specifinius televizijos reklamos garsinius signalus. Tai leidžia prekės ženklams rodyti koordinuotą reklamą telefone tuo pačiu metu, kai naudotojas žiūri televizorių.

Taip pat buvo paviešinta „Cox Media Group“ prezentacija apie programinę įrangą „Active Listening“, galinčią stebėti aplinkos garsus per išmaniuosius įrenginius. Ši informacija sukėlė didelį nepasitenkinimą, o tokios platformos kaip „Google“ ir „Meta“ skubiai viešai atsiribojo nuo bet kokio bendradarbiavimo su šia sistema.

Kur slypi tikrasis pavojus?

Sufokusavus dėmesį į telefono mikrofoną, dažnai praleidžiamos tikrosios privatumo spragos. Duomenų brokeriai prekiauja informacija, kuri surenkama vien per sąveiką su ekranu, programėlių leidimus ir sekimo pikselius. Saugumo tyrėjai netgi yra fiksavę konkrečias programėles, kurios fone slapta darė ekrano nuotraukas (angl. screenshots) – tam audio duomenys apskritai nereikalingi.

Technologijų kompanijoms nereikia klausytis to, ką sakote – jos ir taip mato bei analizuoja viską, ką darote.