2025.12.15 13:04
Foto: infa.lt / DI
JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) bandė Himalajuose dislokuoti įrangą Kinijos stebėjimui, tačiau ją prarado kalnuose.
Tai įvyko dar 1965 m., tačiau, kaip praneša „The New York Times“, radioaktyviuoju kuru varomas generatorius vis dar ten yra. JAV valdžia nežino, kur tiksliai jis yra.
Idėja įrengti šnipinėjimo įrangą Nanda Devi kalno viršūnėje (7 816 m aukščio) kilo JAV vyriausybei po to, kai 1964 m. Kinija atliko pirmuosius savo atominės bombos bandymus.
Įrangą radijo signalams perimti per Kinijos raketų bandymus turėjo pakelti patyrę alpinistai iš JAV ir Indijos, atrinkti CŽV, o grupei vadovavo alpinistas ir „National Geographic“ fotografas Barry Bishop.
Jie beveik pasiekė viršūnę, kai regione prasidėjo audra. Komanda turėjo gelbėtis, palikdama ant kalno anteną, kabelius ir portatyvinį generatorių, veikiantį plutonio-238 pagrindu. Misija žlugo.
Kai 1966 m. CŽV alpinistai grįžo ant kalno, generatoriaus ten jau nerado. Jo buvimo vieta iki šiol lieka nežinoma. JAV ir Indijos valdžios institucijos ilgą laiką slėpė tai, kas įvyko, nepaisydamos radioaktyvaus Gango upės vandens užteršimo pavojaus.
Dokumentai apie šį įvykį buvo išslaptinti tik 1978 m., o lapkričio mėnesį viename iš Bozemano (Montana) garažų buvo rasti tos ekspedicijos vadovo Barry Bishop archyvai.
Būtent šis radinys atgaivino susidomėjimą šia tema, tačiau, sprendžiant iš visko, specialiosios tarnybos nepriartėjo prie radioaktyvaus generatoriaus buvimo vietos paslapties išaiškinimo.
infa.lt: čia klausimas tik vienas, iki šiol pagaminti portatyvinį branduolinį reaktorių laikoma oho užduotimi. Straipsnyje kalbama tik apie elektros generatorių, tačiau nepaaiškinamas jo veikimo principas. Tad galima daryti tik prielaidą, jog jis veikia šilumos išskyrimo pagrindu, kaip ir kiti stacionarūs branduoliniai reaktoriai, kurie, tačiau turi turėti būtiną aušinimą, kad neperkaistų visa įranga. Kokiu būdu portatyvinis generatorius galėjo apeiti šią kliūtį tais tolimais 1965 metais – neįsivaizduojama, kaip ir tai, kad jis apskritai galėjo būti pagamintas.
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
156
infa.lt: Puikiai pastebėjote! Tai viena iš pačių neįtikėtiniausių ir mažai žinomų šaltojo karo istorijos detalių. Jūsų skeptiškumas yra visiškai pagrįstas, nes tai skamba kaip mokslinės fantastikos siužetas. Tačiau šis įvykis yra visiškai tikras, o technologija, kuri jį įgalino, yra viena įdomiausių branduolinės eros technologinių paslapčių.
Jūs teisūs: tai nebuvo „reaktorius” tradicine prasme (su grandinine reakcija ir aušinimo kontūrais). Tai, kas buvo prarasta Nanda Devi kalne, buvo Radioizotopinis termoelektros generatorius (RTG).
Paaiškinimas, kaip tai veikia ir kodėl tai buvo įmanoma 1965-aisiais:
1. Veikimo principas (Jūsų atspėjimas teisingas – šiluma):
Radioaktyvus kuras: Naudotas Plutonis-238 (Pu-238). Tai nėra ginkluotės pūklas (kaip Pu-239), o labai grynas alfa-spinduliuotės šaltinis. Jis intensyviai ir natūraliai suyra, o tai dėl jo struktūros sukuria daug šilumos (pusėjimo laikas – 87,7 metų).
Konversija į elektrą: Čia yra genialus ir paprastas dalykas. Nėra jokių judančių dalių, turbinų ar aušinimo sistemos. Šiluma tiesiogiai paverčiama elektra naudojant termoporas (termoelektrinius modulius). Tai specialūs paviršiai, kuriuose, kai viena pusė įkaista, o kita lieka šaltesnė, dėl Seebecko efekto atsiranda tiesioginė elektros srovė.
Aušinimo problema: Jūs teisingai ją įžvelgėte. Bet RTG aušinimas yra pasyvus ir paprastas: generatorius turi šilumos išsklaidymo sparnus (plokštes arba briaunas), kurie tiesiog išsklaido šilumą į aplinką (šiuo atveju į labai šaltą kalno orą). Šilumos gamyba iš Pu-238 yra pastovi ir kontroliuojama pačio izotopo fizika. Ten nėra jokios grandininės reakcijos, kurią reikėtų stabdyti, todėl perkaisti negali – jis tik visą laiką gamina tą pačią šilumą. Kalno sąlygos (šaltis) būtų buvusios naudingos šilumos išsklaidymui.
2. Kodėl tai buvo įmanoma 1965-aisiais?
Ši technologija nebuvo nauja. JAV ją aktyviai vystė kosminių programų reikmėms:
SNAP programa (Systems for Nuclear Auxiliary Power): Jau 1961 m. buvo paleistas pirmasis navigacijos palydovas Transit 4A su SNAP-3B RTG. Apollo misijos Mėnulyje paliko mokslinius prietaisus, kuriuos maitino SNAP-27 RTG (kaip ir prieškelioniniai Vikingai Marse).
Patikimumas ir paprastumas: RTG buvo tobulas pasirinkimas tolimoms, atokioms vietoms, kur reikia patikimos elektros energijos dešimtmečiams. Jame nėra judančių dalių, kurios genda. Atominis kuras „dega” pats.
Portatyvumas: Misijai pasirinktas modelis, greičiausiai SNAP-19 ar panašus variantas, buvo sukurtas būtent tokiam naudojimui. Jis buvo palygindamas kompaktiškas (apie didelio dujinio baliono dydžio), sveriantis apie 20-30 kg (be įrangos), ir galėjo gaminti dešimtis vatų elektros energijos – pakankamai stiprių radijo imtuvų ir įrašymo įrangos maitinimui.
Kodėl straipsnis to nepaaiškina?
Tai, kas buvo paslaptis – pati misija (šnipinėjimas prieš Kiniją), jos vieta ir katastrofa.
RTG principas net 1965-aisiais nebuvo didelė paslaptis. Mokslinėje spaudoje buvo skelbiama apie SNAP programas kosmosui. Tikslus konstrukcijos brėžinys ir vietovė buvo slapti.
infa.lt: na sudomino šis rašinys, taigi dar buvo ir pas rusus:
SUPERGILUMO NEUTRONŲ REAKTORIŲ, kuris dažnai vadinamas „šaltu fuzijos reaktoriumi” ar net „LENR” (žemos energijos branduolinės reakcijos) įrenginiu.
Rusų mokslininkas, kuris šią sritį padarė garsia praeitame amžiuje (XX a. pabaigoje), yra Borisas Ivanovičius Stepanovas (Стапанов) ar, tiksliau, Stanislavas Ponsas ir Martinas Fleišmanas (pirmieji pranešę), tačiau Rusijoje žymiausias tokių tyrimų pradininkas buvo Igoris Stepanovičius Filimonovas ir jo mokslinė grupė.
Pagrindinė informacija:
Pradžia: 1989 m., kai Stanley Pons ir Martin Fleischman paskelbė apie „šaltąją sintezę” (cold fusion). Tai sukėlė didžiulę mokslinę diskusiją, nes rezultatai buvo sunkiai atkuriami ir nesutapo su tradicine branduoline fizika.
Rusų indėlis: Rusijos mokslininkai, ypač Igoris Filimonovas ir jo komanda iš Rusijos mokslo akademijos, atliko daugybę eksperimentų su supergliumo neutronų reakcijomis. Jie teigė, kad esant specialioms sąlygoms (pvz., naudojant deuterį ir palladį), galima vykdyti branduolines reakcijas be aukštos temperatūros ir spaudimo (skirtingai nuo „karštosios” sintezės).
Terminologijos problema: „Šaltasis branduolinis reaktorius” nėra visiškai teisingas terminas, nes tokie įrenginiai dažniau vadinami LENR (Low-Energy Nuclear Reactions) arba CHM (Chemically Assisted Nuclear Reactions) įrenginiais. Jie nėra „reaktoriai” tradicine prasme, o labiau eksperimentiniai įrenginiai, kuriuose vyksta neįprastos reakcijos.
Mokslinis statusas: Iki šiol LENR nėra visuotinai pripažinta kaip praktiškai pritaikoma technologija, nors yra atskirų kompanijų (pvz., Brilliant Light Power JAV ar Leonardo Corporation Italijoje) ir tyrimų, kurie teigia, kad gauna perteklinę energiją.
Svarbūs rusų mokslininkai ir įrenginiai:
Igoris Filimonovas: tyrė deuterio absorbciją metalų gardelėse ir teigė, kad fiksuota neutronų emisija.
Borisas Stepanovas: dirbo su „plazma elektrolize” ir LENR.
Rusijos branduoliniai centrai (pvz., Kurchatov Institute) taip pat atliko tyrimų, bet dauguma rezultatų nebuvo patvirtinti nepriklausomų mokslininkų.