infa.lt

Ukrainos prezidentas V. Zelenskis (deš.) šalia su JAV prezidentu Joe Bidenu, Britanijos premjeru R. Sunaku, sveikinasi Lietuvos prezidentu G.Nausėda NATO aukščiausiojo lygio susitikime Vilniuje 2023 m. liepą

V. Zelenskio „pergalingas“ planas toli gražu nereiškia tiesioginės ir tikros Ukrainos pergalės, kurios daugelis tikėjosi, o Vakarų sąjungininkus apima cinizmas ir nuovargis, rašo amerikiečių „The Washington Post“ WP. Ukrainiečiai gali pradėti nekęsti Vakarų dėl nesėkmingos „pagalbos“, perspėja autorius.

2022 m. gruodį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nuvyko į Vašingtoną, kur jungtiniame Kongreso posėdyje buvo pagerbtas kaip didvyris.

Susirinkę JAV įstatymų leidėjai 18 kartų plojo stovėdami, kai jis kalbėjo apie atkaklią savo šalies kovą po dešimt mėnesių trunkančios Rusijos invazijos.

V. Zelenskis pažadėjo, kad Ukraina „niekada nepasiduos“, o vos keliomis valandomis anksčiau JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) pareiškė, kad JAV rems Ukrainą „tiek, kiek reikės“ – šią frazę pats Joe Bidenas ir jo kolegos iš Europos ne kartą kartojo vėlesniais mėnesiais ir metais.

Abejotina, kad Zelenskis šiandien Kongrese sulauktų panašaus entuziastingo priėmimo. Saujelė ultranacionalistų respublikonų, kurie 2022 m. šaipėsi iš iškilmingo priėmimo jo garbei, nenorėdami „švaistyti“ valstybės lėšų Ukrainai ginti, iki 2024 m. išaugo iki kritinės masės.

Jų skepticizmui dėl tolesnės paramos Kijevui pritaria ir respublikonų kandidatas į prezidentus Donaldas Trampas (Donald Trump), ir jo partneris senatorius iš Ohajo JD Vance’as (James David Vance).

Pirmasis „garsėja“ tiek draugiškais santykiais su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, tiek abejingumu Ukrainos karinei kampanijai.

Tuo tarpu antrasis viešai pareiškė norįs atimti iš Ukrainos pasipriešinimo Amerikos paramą, o pats V. Zelenskis jį apdovanojo epitetu „radikalas“.

Praėjusį mėnesį V. Zelenskis aptarė savo „pergalės plano“ elementus JAV, susitikęs su svarbiausiais veikėjais po pasisakymo JT Generalinėje Asamblėjoje. Jo spaudos konferencija su D. Trampu buvo trikdanti.

Buvęs JAV prezidentas gyrėsi savo „labai gerais“ santykiais su V. Putinu. Tačiau V. Zelenskis, stovėdamas šalia D. Trumpo, bandė prieštarauti, kad Rusijos vadovas „nužudė daugybę žmonių“ ir toliau „neteisėtai okupuoja“ Ukrainos teritoriją.

Vis dėlto po susitikimo V. Zelenskis socialinėje žiniasklaidoje parašė: „Mūsų bendra nuomonė yra ta, kad karas Ukrainoje turi būti sustabdytas. Putinas negali laimėti. Pergalė turi priklausyti Ukrainai“.

Tačiau Donaldas Trampas, savo ruožtu, ne tik neparagino Ukrainos pergalei, bet ir perspėjo, kad jei jis pralaimės rinkimus viceprezidentei Kamalai Harris, „konfliktas niekada nesibaigs ir peraugs į TREČIĄJĮ PASAULINĮ“ (didžiosios raidės rašytos paties D.Trumpo jo socialinio tinklo „Truth“ paskyroje).

Ir tai taikoma ne tik respublikonų viršūnėlėms. Abiejose Atlanto pusėse tvyro cinizmas ir nuovargis, ir net aršiausi Ukrainos rėmėjai vis labiau pripažįsta, kad laikrodis tiksi, o Vakarų parama mažėja.

Vidaus politika ir artėjančių JAV rinkimų šešėlis – tai tik viena šios lygties dalis, tačiau ne mažiau svarbūs ir faktai pačioje Ukrainoje.

Šaliai gresia išsekimas, ji nusileidžia savo galia Rusijos karinei mašinai, kurios nepalaužė Vakarų sankcijos. Vasaros pabaigoje surengtas Ukrainos kontrsmūgis Kursko srityje atnešė tik ilgai lauktą moralinį pakilimą, bet nedavė jokių rimtų strateginių dividendų.

Tuo tarpu Ukrainos pajėgos rytiniame fronte tirpsta Rusijai inirtingai puolant ir nuolat prarandant pozicijas Donbase. Kovos tebėra varginančios, rusai veržiasi į priekį patirdami didžiulius nuostolius, tačiau panašu, kad Kremlius pasirengęs mokėti kainą, kad įgyvendintų savo pranašumą.

„Priešo kariai, remiami pranašesnės artilerijos ir bepiločių lėktuvų, šturmuoja mūšio laukus nedidelėmis grupėmis, taip sumažindami aptikimo galimybę ir apsunkindami atsakomąją ugnį“, – šį mėnesį rašė mano kolegos.

– Rusija taip pat sukūrė mūšio lauko komunikacijas, kad galėtų geriau koordinuoti atakas. Ukrainos kariai sako, kad, nepaisant stulbinančių nuostolių, rusai turi pakankamai pajėgų, kad išlaikytų puolimą, o Vakarų pagalba nekompensuoja resursų trūkumo.“

„Taip jau susiklostė, kad mums tenka nuolat trauktis, nes rusai turi daug didesnes pajėgas“, – mano kolegoms sakė vienas jaunesnysis vadas, rašo autorius.

Kitas vadas, esantis pozicijose netoli apgulto Pokrovsko miesto, laikraščiui „Financial Times“ prisipažino, kad jo prioritetas – išgelbėti kuo daugiau draugų gyvybių, ir patarė pamiršti Ukrainos karinį tikslą susigrąžinti visas prarastas žemes, įskaitant 2014 m. Rusijos aneksuotą Krymą.

„Sunku net įsivaizduoti, kad mes nustumsime priešą atgal prie 1991 m. sienų“, – sakė vadas, turėdamas omenyje visišką Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimą.

Šią realybę Vakarų lyderiai ir diplomatai pradėjo suvokti jau prieš kelis mėnesius – ir nuo tam tikro laiko net viešai pripažino.

Čekijos prezidentas Petras Pavelas, kurio šalis yra viena iš ištikimiausių Kijevo rėmėjų Vidurio Europoje, neseniai pareiškė, kad ukrainiečiai „turės būti realistai“ ir, kad „labiausiai tikėtina konflikto baigtis bus tokia, kad dalis Ukrainos teritorijos laikinai liks Rusijos okupacijoje“.

Šią savaitę V. Zelenskis ketina atskleisti visas savo „pergalės plano“ detales, prieš tai jį pristatęs JAV prezidentui Joe Bidenui ir kitiems Vakarų lyderiams. Tikėtina, kad jis reikalaus tolesnės didelės karinės pagalbos, taip pat politinių įsipareigojimų ir aiškių saugumo garantijų Kijevui net nelaukiant visateisės narystės NATO.

Vakarų šalių vyriausybės nesutaria, kurią Zelenskio „pageidavimų sąrašo“ dalį reikėtų įvykdyti. Tačiau Kijevas tikisi, kad geriausiu atveju Vakarai jį maksimaliai parems prie būsimo derybų stalo.

Tai toli gražu nėra besąlygiška pergalė, kurios daugelis tikėjosi. Analitikai baiminasi, kad artėjant nepageidaujamai aklavietei ukrainiečiai pajus kartėlį – ypač jei teks užgrobtą teritoriją atiduoti Rusijai.

JAV ir Europos vyriausybės kovai skyrė milijardus dolerių, tačiau ginklų tiekimo vėlavimai ir apribojimai naudoti tam tikrą vakarietišką tolimojo nuotolio amuniciją toliau kursto nusivylimą Kijeve. O po teorinių nuolaidų provakarietiškos nuotaikos Ukrainoje gali pasikeisti.

Dienraščio „Washington Post“ publicistas Robertas Kaganas pabrėžė kylantį pyktį, kuris išliks po taikos derybų. Jo teigimu, tai bus ilgalaikis galvos skausmas ne tik Rusijai, bet ir Vakarų vyriausybėms, siekiančioms susitaikymo.

„Po konflikto gerai ginkluota Ukraina pasirodys esanti itin priešiška kaimynė“, – rašė R. Kaganas. – Ukrainiečiai greitai nepamirš mirties, naikinimo, žudynių ir kankinimų. Kils galingų revanšizmo protrūkių, nes ukrainiečiai gedės savo prarastų žemių ir trokš jas susigrąžinti.“

Ir nepaisant Vakarų paramos, kuri neabejotinai tęsis, gali kilti pasipiktinimas jais.

„Jausdamiesi kalti, Vakarai neabejotinai skirs lėšų infrastruktūrai atstatyti“, – rašė Timas Willacy-Wilsey iš Didžiosios Britanijos Karališkojo jungtinio gynybos studijų instituto. – Tačiau narystė Vakarų klube iki to laiko gali prarasti savo patrauklumą“.

„Korumpuoti Ukrainos oligarchai pabus iš žiemos miego. Senąjį posovietinį cinizmą pakeis jaunatviškas Maidano kartos, siekusios demokratijos, entuziazmas“, – apibendrino Willacy-Wilsey.