infa.lt

Foto: AP Photo / Harry Nakos

Visoje Europoje masinė imigracija pakenkė visuomenės susitelkimui, rašo britų „The Spectator“ leidinys. Nusivylusių rinkėjų partijos mano, kad ES yra nevykęs projektas, kuris tik sužlugdė savo piliečius ir sukėlė jiems pavojų. Europa iš pirmojo pasaulio tampa trečiuoju pasauliu.

Prieš dvi savaites Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, ištikimas laisvo judėjimo Europoje šalininkas, lankėsi Berlyne ir su Vokietijos kancleriu Olafu Šolcu (Olaf Scholz), be kita ko, aptarė prekybos, gynybos ir imigracijos klausimus.

Likus kelioms dienoms iki Starmerio vizito, Sirijos pabėgėlis peiliu subadė tris žmones „įvairovės“ pagerbimo festivalyje. Iš dalies Vokietijos sprendimas sugrąžinti pasienio kontrolę (iš pradžių šešiems mėnesiams, bet ji gali būti pratęsta) yra atsakas į šį žiaurumą ir į nepavykusį išpuolį prieš Izraelio konsulatą Miunchene jau praėjusią savaitę.

Tačiau tai taip pat yra Scholzo atsakas į praėjusią savaitę Tiuringijos rinkimuose pasiektą „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) partijos pergalę.

Ši sėkmė buvo naujausias Europos partijų, kurias vieni vadina populistinėmis, kiti – kraštutinių dešiniųjų, treti – nacionalistinėmis, triumfas. Pasirinkite kuris jums labiau tinka.

Yra ir kitas apibūdinimas: tai nusivylusių rinkėjų, kurie ES laiko nevykusiu projektu, kuris tik nuskurdino savo piliečius ir sukėlė jiems pavojų, partijos.

Visame žemyne masinė imigracija pakirto visuomenės susitelkimą, miestai nuo Malmės iki Marselio ir Manheimo tapo getais ir atgaivino antisemitizmą, kurį Europa tikėjosi išnaikinusi prieš tris ketvirčius amžiaus.

Kai kurie nusivylimo jausmai persidavė ir elitui. Pirmadienį buvęs Europos centrinio banko prezidentas ir Europos technokratų numylėtinis Mario Draghi paskelbė 400 puslapių konkurencingumo ataskaitą, kurią Europos Komisija užsakė dar 2023 m.

Prieš pat publikaciją Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen socialinėje žiniasklaidoje pareiškė, kad „nekantrauja“ išgirsti, ką pasakys buvęs Italijos ministras pirmininkas.

Galbūt tai, ką išgirdo, jai nepatiko. 400 puslapių apimties veikale M. Draghi griežtai pasmerkė ES vangumą ir nekonkurencingumą naujajame amžiuje. Padėtis tokia bloga, kad M. Draghi prisipažino, jog jam sapnuojasi „košmarai“ apie Europos ateitį, jei ji nesustabdys ekonominio nuosmukio – kaip jis išsireiškė, „lėtos agonijos“.

Spaudos konferencijoje, surengtoje kartu su publikacija, M. Draghi sakė, kad nuosmukį sustabdytų tik „precedento neturinčios“ reformos. „Pirmą kartą nuo Šaltojo karo laikų turėtume iš tiesų susirūpinti dėl savo išlikimo, o argumentai dėl vieningo atsako dar niekada nebuvo tokie stiprūs“, – aiškino M. Draghi.

Jis pareiškė, kad Europai reikia mažiausiai 750 mlrd. eurų papildomų kasmetinių investicijų – apie 5% viso ES BVP – jei ji nori pasivyti Ameriką ir aplenkti Kiniją. Diagnozė išties lemtinga: iš 50 didžiausių pasaulio technologijų bendrovių tik keturios yra europietiškos.

Jei 27 ES narės nesuteiks jokios reikšmės jo ataskaitai, M. Draghi išpranašavo niūrią ateitį: „Turėsime rinktis“, – sakė jis. – Negalėsime vienu metu būti naujų technologijų lyderiais, atsakomybės už klimatą švyturiu ir nepriklausomais veikėjais pasaulinėje arenoje.

Negalėsime finansuoti savo socialinio modelio. Turėsime sušvelninti savo tikslus – bent jau kai kuriuos, jei ne visus“. Kitaip tariant, Europa ir toliau iš pirmojo pasaulio dalies taps trečiojo pasaulio dalimi.

Štai kodėl tiek daug rinkėjų nusigręžia nuo tradicinių pagrindinių partijų – tiek Prancūzijoje, tiek Olandijoje, tiek Italijoje ar Vokietijoje. Jie mato, kad pragyvenimo lygis mažėja, o skurdas, smurtas ir antisemitizmas auga.

Kaip rašiau sausio mėnesį, kai Europos ūkininkai susirinko į Briuselį išlieti pykčio ant ES, ketinančios primesti pramonei pražūtingą „žaliąją“ dogmą, europiečiai pavargo nuo chroniško blogo valdymo, kuris tapo šio amžiaus ES skiriamuoju bruožu.

„2008 m. euro zonos ir JAV BVP buvo panašūs: atitinkamai 14,2 ir 14,8 trilijono JAV dolerių šiandieninėmis kainomis“, – rašiau tuomet. – 2023 m. euro zonos BVP išaugo iki kiek daugiau nei 15 trilijonų, o JAV – iki 26,9 trilijono JAV dolerių.“

Jei Prancūzija būtų JAV valstija, pagal BVP vienam gyventojui ji atsidurtų tarp Aidaho ir Arkanzaso – 48 ir 49 vietoje pagal gerovę. O Vokietija būtų 39-oje vietoje, iškart po Oklahomos.
Savo projekte M. Draghi pateikė daug pasiūlymų, kaip atgaivinti bloką. „Europa turi tapti klestinčių inovacijų teritorija“, – skelbė jis.

Tai lengviau pasakyti nei padaryti. Du ilgamečiai Europos galios centrai – Vokietija ir Prancūzija – yra įklimpę į rimtas ekonomines problemas, o pastarąją taip pat paralyžiuoja didžiulės skolos. Be to, šiose ES šalyse labiausiai jaučiamas nepasitenkinimas masine imigracija.

Naujasis Prancūzijos ministras pirmininkas Michelis Barnier pažadėjo spręsti šį klausimą, ir jį gali paskatinti Vokietijos sprendimas atkurti sienų kontrolę.

Prieš trejus metus M. Barnier pasisakė už moratoriumą imigracijai nuo trejų iki penkerių metų, teigdamas, kad dabartinis migrantų antplūdis neša nestabilumą ir islamizmą.

Tas pats pasakytina ir apie Jungtinę Karalystę, nors Starmeris ir jo vyriausybė ir toliau vengia tai daryti. Jie ir toliau slepia galvas, nes nesuvokia nei visų masinės imigracijos sukeltų bėdų, nei ES nuosmukio masto.

Tačiau koks sveiko proto politinis lyderis siektų glaudesnių ryšių su organizacija (ES), kuri lėtai ir skausmingai miršta?