infa.lt

foto: J.Scott Applewhite/AP

Didžiausią pavojų Jungtinėms Valstijoms kelia ne Rusija ar Kinija, o vidinė poliarizacija, rašo „The Hill“ leidinys. Kuo arčiau rinkimai, tuo labiau atrodo, kad Amerika jau pasinėrusi į pilietinį karą. Kai kas net rimtai siūlo padalyti šalį į raudonąsias ir mėlynąsias valstijas.

Neseniai Bilas Maheris (Bill Maher) laikraštyje „Wall Street Journal” paskelbė straipsnį, kuriame apibendrino savo naujos knygos „What This Comedian Said Will Shock You” turinį. Kaip teigiama straipsnio pavadinime, jame kalbama apie tai, kad „raudonoji ir mėlynoji Amerika tiesiog negali eiti savo keliais“.

Maheris straipsnyje pabrėžia vieną pagrindinį dalyką: politika per daug užvaldė mūsų gyvenimus ir sukėlė per daug nesutarimų tarp mūsų. Ir mums geriau keistis, kol dar nevėlu.

Kai kurie jo pastebėjimai man labai patiko, bet vienas iš jų ypač atspindi Maherio susirūpinimą dėl to, kur link einame šioje šalyje.”Ar gali kas nors važiuoti Niujorko metro su MAGA kepuraite arba eiti į NASCAR lenktynes vilkėdamas marškinėlius su Bideno portretu? Štai kur mes dabar esame”, – rašo jis. – Skirtingos šalies dalys mūsų laikomos draudžiamomis zonomis”.

Taip gali nutikti tik tada, kai ne tik nesutinkame su kitu žmogumi, bet ir aktyviai jo nemėgstame, nenorime su juo turėti nieko bendra. Senovėje gyvenome urvuose ir laikėmės arti pažįstamų žmonių. Tai leido mums jaustis saugiai. Nuo nepažįstamų žmonių laikėmės atokiau.

Maždaug po milijono metų iš urvų persikėlėme į „burbulus“ – saugius, patogius liberalius burbulus ir saugius, patogius konservatyvius burbulus.

Skaitome ir žiūrime naujienas, kurios patvirtina mūsų išankstines nuostatas ir atskiria mus nuo kitos pusės. Ir pernelyg daug naujienų verslo atstovų – dėl ideologinių priežasčių ar siekdami pelno – mielai įpila alyvos į ugnį.

Mums daug patogiau bendrauti su žmonėmis, kurie turi tas pačias politines pažiūras kaip ir mes, ir balsuoja už tuos pačius kandidatus kaip ir mes. Turiu draugą konservatorių, kurio progresyvi sesuo jo nelanko, nes jis gyvena raudonojoje valstijoje, o ji – mėlynojoje. Visiškai rimtai!

Kitas draugas, ilgametis sporto žurnalistas, protingas ir padorus žmogus, atsitiktinai kalbėdamas pasakė, kad būtų gerai padalyti mūsų šalį į dvi atskiras valstybes: Mėlynąją Ameriką ir Raudonąją Ameriką. Galbūt jis tik garsiai pagalvojo, bet kai kurie žmonės, matyt, rimtai taip galvoja.

Pavyzdžiui, Atstovų rūmų narė Marjorie Taylor Green (Džordžijos respublikonė) sakė: „Mums reikia nacionalinių skyrybų. Mums reikia pasidalyti į raudonąsias ir mėlynąsias valstijas”.

Tai, ką Green mandagiai vadina „nacionalinėmis skyrybomis“, turi kitą pavadinimą. Tai „pilietinis karas“ – su kulkomis ar be jų. Ar tai tikrai įmanoma mūsų šalyje, ar tai tik kraštutinių dešiniųjų pamišėlių fantazijos?

Štai Maheris, sveiko proto kairiųjų pažiūrų žmogus, samprotauja apie pilietinį karą. „Donaldo Trampo vardas dažnai siejamas su ‚egzistencine grėsme‘ – ir aš pats nevengiau jį būtent taip pavadinti. Tačiau kita šalies dalis egzistencinę grėsmę įžvelgia Demokratų partijoje, kontroliuojančioje mūsų vyriausybę.

Ir, deja, tie žmonės šiuo požiūriu nebeklysta.Kai abi pusės mano, kad kito žmogaus atėjimas į valdžią reiškia pasaulio pabaigą – taip, galima pradėti pilietinį karą.”

Dabar D. Trampui pateikti kaltinimai dėl kelių nusikalstamų veikų. Šie kaltinimai skleidžia nemalonų politinį tvaiką. Pasirodo, kad tai yra būtent tai, ko mums reikia: daugiau nesutarimų, daugiau amerikiečių, stojančių į vieną ar kitą pusę.

Ir dabar, kai įžengiame į vasarą ir iš tiesų įsibėgėja dar viena skaldanti prezidento rinkimų kampanija, gali susidaryti įspūdis, kad jau įsitraukėme į pilietinį karą.

Nežinau, ar Džo Baidenas ir Donaldas Trampas iš tikrųjų nekenčia vienas kito, ar jie tiesiog vaidina, kad laimėtų rinkimus. Tačiau kad ir kaip ten būtų, baimė ir neapykanta, kurią jie įkvepia visuomenei, neišvengiamai pasiekia jų šalininkus (nepamirškite, tai mes, Amerikos žmonės), kurie savo ruožtu niekina kitą pusę.Kaip tai naudinga demokratinei šaliai?

Jau seniai manau, kad didžiausias pavojus, kad ir koks realus jis būtų, Amerikai gresia ne iš užsienio karinės galios, tokios kaip Kinija ar Rusija. Ir jis niekaip nesusijęs su tariama klimato kaitos „egzistencine grėsme“.

Didžiausias pavojus kyla čia pat, prie mūsų sienų.Mūsų visuomenės poliarizacija nuteikė amerikiečius vienus prieš kitus.Problema ne tik ta, kad ji neišnyksta, bet ir ta, kad ji gilėja.

„1960 m., – rašo Maheris, – tik 5% amerikiečių neigiamai vertino idėją tuoktis su kitos politinės partijos šalininku. Dabar šis skaičius siekia 38 proc. Liberalams, kviečiantiems į namus respublikoną, skirtas naujas žaidimas „Atspėk, kas ateis vakarienės“.

Manau, kad pasiekėme tašką, kai nebesistengiame nė vieno patraukti į savo pusę. Kam tam gaišti laiką, galvojame mes. Tačiau, kad ir kokia susiskaldžiusi būtų mūsų kultūra, vis dar nemanau, kad artėjame prie tikro pilietinio karo, kuris prives prie Jungtinių Amerikos Valstijų nuosmukio ir žlugimo.Maniau, kad tai jau praeitis.

Bet tada pasirodo Bilas Maheris ir išmuša mus iš vėžių savo istoriniu priminimu, tarsi antausiu: „Roma negriuvo, negriuvo ir negriuvo labai ilgai. Ir tada ji žlugo.” B. Maheris sako: „Jei norime sustabdyti mūsų šalies slydimą į pilietinį karą, turime nustoti nekęsti vieni kitų“.

Tai gerai, bet ar žinome, kaip tai padaryti?