infa.lt

S. Skvernelis (SCANPIX nuotr.)

Europos Sąjungoje gyvenantys žydai skundžiasi, kad per balsavimą Europos Parlamente jiems trūksta pasirinkimo, rašo „Politico“ leidinys. Kairiosios partijos kritikuoja Izraelį ir pritaria žemyne augančiam antisemitizmui, o dešiniosios partijos palaiko žydus, tačiau istoriškai anksčiau palaikė antisemitizmą.

Viena yra aišku: mes baiminamės dėl Europos ateities ir savo, kaip mažumos, vietos joje, nepriklausomai nuo to, kaip balsuosime ir kas laimės, rašo straipsnio autorius, Pinchas Goldshmidtas.

Būdamas Šveicarijos pilietis, nebalsuosiu per artėjančius Europos Parlamento rinkimus. Ir tam tikra prasme šiuo metu, būdamas europietis iš ES nepriklausančios šalies ir dėl to nebalsuodamas, jaučiu palengvėjimą.

Taip yra todėl, kad aš, kaip žydas ir rabinas, kaip ir daugelis mano bendraminčių, susiduriu su didėjančia dilema dėl savo politinių pasirinkimų: visoje Europoje pagrindinės ir kairiosios partijos, tradiciškai tvirtai rėmusios demokratiją ir mažumų teises, tapo kritiškos Izraelio atžvilgiu ir palankesnės žemyne augančiam antisemitizmui.

Tačiau dešiniosios partijos, įskaitant kai kurias kraštutines dešiniąsias partijas, kurios istoriškai palaikė antisemitizmą, dabar labiau linkusios simpatizuoti Izraeliui ir griežtai pasisakyti prieš islamo ekstremizmą, nors jis dažnai yra persmelktas rasizmo ir ksenofobijos.

Mes, Europos žydai, iš tiesų susiduriame su šia dilema.

Ji nedaug kuo skiriasi nuo Amerikos žydų, besiblaškančių tarp prezidento Joe Bideno (kurio Demokratų partija ilgą laiką gynė mažumas ir lygybę, bet dabar toleruoja protestuotojus universitetų miesteliuose, raginančius panaikinti Izraelį) ir Donaldo Trampo, kuris palaiko antidemokratinę retoriką, bet smerkia „Hamas“ už „terorizmą“ ir skatina slopinti demonstracijas universitetų miesteliuose.

Tačiau Europoje negalime ignoruoti šios dilemos. Tai dar kartą parodo, kad mūsų ateitis atsidūrė pavojuje ir kad mūsų vieta Europoje darosi vis pavojingesnė.

Per pastaruosius penkis dešimtmečius Europos žydų populiacija sumažėjo apie 60% ir, tikėtina, dar labiau sumažės. Žydai sudaro labai nedidelę žemyno gyventojų mažumą ir yra susitelkę tam tikruose miestuose.

Šis reiškinys taip išsivystė, kad neseniai atliktoje apklausoje 59% lenkų ir 41% vokiečių teigė asmeniškai niekada nesusidūrę su žydu.

Tuo pat metu Europoje smarkiai išaugo ir antisemitizmas – incidentų prieš žydus daug kartų padaugėjo būtent po to, kai spalio 7 d. „Hamas” įvykdė išpuolį prieš Izraelį. Ir tai nepaisant to, kad 2021 m. buvo priimta visos Europos kovos su antisemitizmu strategija!

Dabartinėmis aplinkybėmis žydų bendruomenių saugumo išlaidos tapo astronominės, o sinagogos, mokyklos ir kitos įstaigos vis dažniau pasikliauja valstybės subsidijomis šioms išlaidoms padengti.

Pavyzdžiui, Šveicarijos vyriausybė neseniai paskelbė, kad padvigubins religinių bendruomenių apsaugai skiriamą finansavimą, o 32 iš 34 bendruomenių ir institucijų, turinčių teisę gauti tokią valstybės paramą, yra žydų.

Šiomis aplinkybėmis pasikeitė ir mūsų bendruomenių politinės nuostatos. Žydai visoje Europoje tradiciškai rėmė pagrindines arba kairiąsias partijas, vengdami kraštutinių dešiniųjų dėl jų sąsajų su istoriniu antisemitizmu.

Tačiau per pastarąjį dešimtmetį daugelis šių kraštutinių dešiniųjų partijų ėmė stengtis paneigti šiuos ryšius ir pasinaudojo didėjančiu bendru susidomėjimu kova su islamo terorizmu, kad pritrauktų žydų rinkėjus.

Jau 2018 m. kai kurie žydai Vokietijoje įkūrė „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) – kraštutinių dešiniųjų partijos, kuriai priklauso antisemitizmo istoriją turėję ir Hitlerį rėmę nariai – padalinį.

Prancūzijoje opozicijos politikė Marine Le Pen atsiribojo nuo savo tėvo atviro Holokausto istorijos menkinimo. O daugelis Nyderlandų žydų lengviau atsikvėpė, kai gruodį nacionalinius rinkimus laimėjo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Geertas Wildersas ir jo Laisvės partija, manydami, kad jis yra pasiryžęs kovoti su antisemitizmu, sklindančiu iš vietos musulmonų.

Daugelio šių partijų lyderiai užmezgė glaudesnius santykius su Izraeliu. G. Wildersas yra pasakojęs apie savo savanorišką darbą kibuce, o Vengrijos kraštutinių dešiniųjų ministras pirmininkas Viktoras Orbanas aktyviai remia Izraelį ir jo ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu, balsuodamas prieš JT raginimą nutraukti ugnį Gazos ruože.

Daugelis Europos žydų mano, kad stiprus Izraelis, kurį remia sąjungininkai Europoje ir kitur, yra labai svarbus viso pasaulio žydų saugumui. Tačiau pasitikėti tokiomis partijomis ir politikais nelengva, nes čia jau esama „atvirkštinės eigos“ požymių: neseniai pagrindinis AfD kandidatas ES rinkimuose pareiškė, kad SS naciai neturėtų būti automatiškai laikomi nusikaltėliais.

O Bjornas Höcke, kitas žymus AfD narys, buvo nubaustas už tai, kad naudojo su naciais susijusį šūkį „Viskas Vokietijai“.

Tai, kad kraštutinių dešiniųjų partijų koalicija parlamente neseniai pašalino AfD iš savo gretų už tokius incidentus, o Vokietijos vyriausybė patraukė B. Höcke baudžiamojon atsakomybėn, yra teigiamas ženklas, kad tokia retorika nebėra priimtina. Tačiau kaip galime būti tikri, kad dešinieji neatsigręš prieš mus?

Ir jei kai kurie iš mūsų, kaip žydai, balsuoja už kraštutinių dešiniųjų partijas, ar iš tikrųjų savo „košeriniu antspaudu“ nedengiame jų buvusio ar būsimo antisemitizmo?

Be to, nepaisant to, ką žydų rinkėjai, kurie sudaro nedidelę mažumą, iš tikrųjų nuspręs šios savaitės balsavime, panašu, kad Europos Parlamente kraštutiniai dešinieji bus atstovaujami daugiau.

Analitikai prognozuoja, kad jie gali surinkti beveik 30% visų balsų 27 valstybių bloke. Ar tikrai galime su tuo susitaikyti ateityje?

Ką mums, kaip ilgai persekiotai religinei ir kultūrinei mažumai, reiškia pasikliauti politikais, kurie atvirai rasistiškai ir ksenofobiškai nusiteikę musulmonų atžvilgiu ir vis dažniau nori parduoti vienybę mainais į ES nacionalinį izoliacionizmą?

Juk Europą geriausia matyti kaip skirtingų mažumų, etninių grupių ir tautybių visumą. Ir tai, bent jau pastaruosius kelis dešimtmečius, padėjo užtikrinti, kad žydai bus tarp tų, kuriems Europoje bus vietos.

Taip pat nepamirškime neaiškumo, susijusio su radikalios dešinės pozicija Rusijos atžvilgiu. Tai dar viena aktuali tema žydams, nes Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas toliau kuria glaudesnes sąjungas su Iranu ir organizacijomis, keliančiomis grėsmę Izraeliui.

Ar kiti šios grupės nariai paseks M. Le Pen ir Italijos kraštutinių dešiniųjų premjerės Giorgia Meloni pavyzdžiu ir pradės remti Ukrainą? O gal pamatysime, kad daugelis iš jų paseks Orbano keliu ir prisijungs prie Rusijos karinės invazijos?

Be to, Europos dešiniesiems vis labiau krypstant į kraštutinę dešinę, keitėsi ir Europos kairiųjų vektorius. Dalis šio politinio spektro juda link chaotiškų idealų, tokių kaip trockizmas, kuris reikalauja permanentinės revoliucijos, o ne stabilios demokratijos.

Žydai taip pat nerimauja, kad pernelyg daug dabartinių kairiųjų partijų ir politikų Europoje tyli apie antisemitizmą ir augantį islamo ekstremizmą ir siekia susilpninti ir izoliuoti Izraelį.

Todėl, kaip žydai, jaučiame, kad nebegalime pasikliauti tuo, jog pagrindinės partijos neva nuolat įkūnija Europos demokratijos idealus, kad apsaugotų mūsų saugumą ir likimą. Be abejo, čia esama daug netikrumo.

Tačiau aišku viena: mes baiminamės dėl Europos ateities ir dėl savo, kaip mažumos, vietos joje, nepriklausomai nuo to, kaip balsuosime ir kas laimės.