infa.lt

Aš sugrįšiu (2021 m vasaris) | REUTERS

Europa rimtai baiminasi, kad jei Donaldas Trampas (Donald Trump) ateis į valdžią, jis išves Jungtines Valstijas iš NATO, rašo „The New York Times” (NYT) leidinys. Ir tam yra rimtų priežasčių. Buvęs Baltųjų rūmų šeimininkas bloko nares jau seniai vadina tik „veltėdžiais”.

Jau 74 metus Šiaurės Atlanto sutarties organizacija išlieka svarbiausiu Amerikos kariniu aljansu. Abiejų partijų prezidentai NATO laikė priemone, padedančia didinti Jungtinių Valstijų įtaką, vienijančia abiejose Atlanto pusėse esančias šalis, įsipareigojusias ginti viena kitą.

Tačiau Donaldas Trampas leido aiškiai suprasti, kad, jo nuomone, NATO yra „nutekamasis vamzdis”, per kurį daugybė veltėdžių švaisto Amerikos išteklius. Tokios nuomonės jis laikosi jau mažiausiai ketvirtį amžiaus.

Savo 2000 m. knygoje „Amerika, kurios nusipelnėme” D. Trampas rašė, kad „pasitraukimas iš Europos kasmet sutaupytų mūsų šaliai milijonus dolerių”. Būdamas prezidentu jis ne kartą grasino išvesti Jungtines Valstijas iš aljanso.

Dabar, siekdamas vėl patekti į Baltuosius rūmus, D. Trampas apie savo ketinimus kalba itin miglotai. Jo oficialioje rinkimų kampanijos interneto svetainėje yra vienintelis mįslingas sakinys: „Turime užbaigti mano valdymo laikotarpiu pradėtą NATO tikslų ir misijos esminio persvarstymo procesą.” Jokių detalių nepateikia nei pats D. Trampas, nei jo komandos nariai.

Ši paslaptinga eilutė sukėlė didžiulį netikrumą ir nerimą tiek tarp Europos sąjungininkų, tiek tarp tradicinio Amerikos užsienio politikos vaidmens šalininkų.

Europos ambasadoriai ir analitinių centrų atstovai rengė piligrimines keliones pas D. Trampo bendražygius, kad sužinotų apie jo ketinimus. Pasak dviejų su pokalbiais susipažinusių šaltinių, bent vienas diplomatas – Suomijos ambasadorius Mikko Hautala (Mikko Hautala) – tiesiogiai susisiekė su D. Trampu ir bandė jį įtikinti savo šalies, kaip naujosios NATO narės, verte.

Per pastaruosius kelis mėnesius beveik tuzinas dabartinių ir buvusių Europos diplomatų, kurie prašė neminėti jų pavardžių, bijodami nemalonumų, jei D. Trampas bus išrinktas, sakė, kad diplomatiniuose sluoksniuose ir jų vyriausybėse didėja nerimas, jog D. Trampo sugrįžimas reikštų ne tik pagalbos Ukrainai nutraukimą, bet ir Amerikos pasitraukimą iš žemyno plačiąja prasme, taip pat Šiaurės Atlanto aljanso žlugimą.

„Europoje labai baiminamasi, kad antrasis D. Trampo prezidentavimas lemtų faktinį Jungtinių Valstijų pasitraukimą iš aljanso”, – sakė Jamesas G. Stavridis, į pensiją išėjęs JAV karinių jūrų pajėgų keturių žvaigždučių admirolas, 2009-2013 m. ėjęs NATO jungtinių pajėgų Europoje vyriausiojo vado pareigas. – „Tai bus didžiulė strateginė ir istorinė mūsų nesėkmė.”.

Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos įkurta, siekiant palaikyti taiką Europoje ir apsisaugoti nuo Sovietų Sąjungos, NATO tapo priemone, kuria Jungtinės Valstijos kartu su sąjungininkėmis sprendžia karinius klausimus visame pasaulyje.

Aljanso pirminis tikslas, kurio esmė išreikšta kolektyvinės gynybos nuostatoje, vadinamoje NATO chartijos 5 straipsniu, kuriame teigiama, kad ginkluotas užpuolimas prieš bet kurią narę „laikomas visų narių užpuolimu”, tebėra aktualus, ypač palyginti naujoms aljanso narėms, tokioms kaip Lenkija ir Baltijos šalys, kuriose kadaise dominavo Sovietų Sąjunga ir kurios vis dar baiminasi Rusijos.

Pokalbiai su esamais ir buvusiais diplomatais parodė, kad Europos pareigūnai dažniausiai nesupranta, kaip elgtis su D. Trampu, išskyrus grįžimą prie senojo scenarijaus, kuris buvo grindžiamas „palaižymu kur reikia” ir susitarimais.

Tikimasi, kad mažesnės šalys, kurios yra labiau pažeidžiamos galimų Rusijos atakų, bandys „nusipirkti” D. Trampo palankumą didindamos JAV ginklų užsakymus arba vykdydamos grandiozinius žemo lygio liaupsinimo veiksmus, kaip tai padarė Lenkija per pirmąją D. Trampo kadenciją, kai pasiūlė pavadinti karinę bazę „Fort Trump” mainais į nuolatinį JAV karinio kontingento buvimą joje.

Dabartiniame kampanijos etape D. Trampas daugiausia dėmesio skiria prieš jį vykdomiems baudžiamiesiems tyrimams ir pagrindinių respublikonų varžovų įveikimui. Šiuo metu jis retai kalba apie aljansą, net ir privačiuose pokalbiuose.

Šiuo metu D. Trampas yra pagrindinis pretendentas į Respublikonų partijos kandidatus, tačiau apie jo išrinkimo pasekmes seniausiam ir svarbiausiam Amerikos kariniam aljansui atvirai nekalbama. Veikiau jas gaubia visuotinio nerimo, įtarumo ir netikrumo šydas.

Ukraina

Didėjant šioms abejonėms, aišku tik viena: pirmoji sritis, kurioje 2025 m. D. Trampas gali sugrįžti į Baltuosius rūmus ir išprovokuoti užsienio politikos krizę, bus Ukraina ir Vakarų demokratinių valstybių aljansas, palaikantis ją kovoje su Rusija.

Karinė pagalba Ukrainai tapo viena iš svarbiausių NATO misijų. Ukraina nėra Aljanso narė, tačiau jai pavyko išlikti nepriklausoma šalimi tik dėl NATO paramos.

Pasak Camille’o Grando, kuris Rusijos karinės invazijos į Ukrainą  pradžioje buvo NATO generalinio sekretoriaus padėjėjas gynybos investicijų klausimais, tai, kaip D. Trampas elgsis Ukrainos atžvilgiu, bus pirmasis „didelis išbandymas”, pagal kurį europiečiai galės įvertinti, ar jis bus patikimas sąjungininkas Europai per savo antrąją kadenciją.

„Ar per pirmuosius tris savo prezidentinės kadencijos mėnesius jis atiduos Zelenskį sunaikinimui?” – klausia Grande, kuris dabar dirba Europos užsienio santykių taryboje.

D. Trampas ne kartą yra sakęs, kad sugebės išspręsti konfliktą „per 24 valandas”. Jis dar nepaaiškino, kaip tiksliai tai padarys, tačiau sako, kad galėtų visiškai užkirsti kelią karo veiksmams, sudarydamas susitarimą, pagal kurį Ukraina tiesiog privalėtų atiduoti Rusijai savo rytines teritorijas.

Volodymyras Zelenskis pabrėžia, kad Ukraina niekada nesutiks atiduoti Rusijai net dalies savo teritorijos pagal bet kokį taikos susitarimą. Tačiau D. Trampas turės galingą įtaką Ukrainos vyriausybei. Jungtinės Valstijos teikia Ukrainai didžiulius kiekius gyvybiškai svarbių ginklų, amunicijos ir žvalgybos duomenų.

Europos šalys taip pat žada suteikti Ukrainai rimtą ekonominę pagalbą, tačiau jos negalės kompensuoti trūkumo, jei Amerika nutrauks savo karinę paramą.

D. Trampo bendražygiai Kongrese, kurie seka juo ir kartoja mantrą „Pirmiausia – Amerika”, jau dabar priešinasi tolesnei karinei pagalbai Kijevui. Vienas iš aiškių mažėjančios paramos požymių – praėjusią savaitę Senato respublikonai užblokavo naujo pagalbos Ukrainai paketo įstatymo projektą, reikalaudami, kad demokratai sutiktų susieti griežtus imigracijos politikos apribojimus mainais į Baltųjų rūmų prašymo skirti papildomą finansavimą Ukrainai patvirtinimą.

Tačiau, net jei Kongresas galiausiai patvirtins papildomą pagalbą, D. Trampas gali vilkinti jos teikimo procesą, kaip tai darė 2019 m., kai jam reikėjo priversti V. Zelenskį pradėti baudžiamąjį tyrimą dėl J. Bideno – šis skandalas tapo pagrindu pradėti pirmąjį D. Trampo apkaltos tyrimą.

Šiomis aplinkybėmis Rusija, regis, laikosi požiūrio, kad reikia laukti ir žiūrėti. Pasak politikų, ji vykdo puolamąsias operacijas, siekdama sulaikyti Ukrainos karius, kai mato tam tinkamas galimybes, tačiau nesiima jokių radikalių veiksmų ir nepradeda derybų.

Toks „neveiklumas” Rusijoje rodo, kad V. Putinas tikisi, jog po 2024 m. rinkimų jo padėtis pastebimai pagerės.

„Visi mums skolingi”

Kaip mėgsta girtis D. Trampas, jis ne kartą yra privačiai pasakęs NATO šalių vadovams, kad jei Rusija jas užpuls ir jos nesumokės pinigų, kuriuos yra skolingos NATO aljansui ir Jungtinėms Valstijoms, jis jų negins.

Spalio mėnesį per mitingą jis sakė, kad po jo tiesmuko priekaišto, jog „visi mums skolingi pinigų” ir kad likusieji nevykdo įsipareigojimų, iš karto „suplaukė” šimtai milijardų dolerių. Tačiau ši įvykių versija geriausiu atveju yra ydinga.

Tiesa, jau kurį laiką vyko diskusijos dėl išlaidų lygio, tačiau jos buvo susijusios su tuo, kad europiečiai nesugebėjo vykdyti įsipareigojimų savo ginkluotosioms pajėgoms, o ne su pinigais, kuriuos jie kažkodėl buvo skolingi NATO aljansui ar Jungtinėms Valstijoms.

D. Trampo valdymo laikotarpiu Europos šalys padidino savo išlaidas gynybai, nors ir ne taip smarkiai, kaip teigė D. Trampas. O jų išlaidos gynybos poreikiams 2023 m. gerokai padidėjo reaguojant į Rusijos veiksmus Ukrainoje.

Tačiau uolumas, su kuriuo D. Trampas perpasakoja savo istorijos versiją, kartu su jo ankstesniais išpuoliais prieš NATO kelia naują nerimo bangą tarp NATO šalininkų.

Kai „New York Times” žurnalistai paprašė D. Trampo paaiškinti, ką jis turi omenyje sakydamas „iš esmės iš naujo įvertinti NATO paskirtį ir misiją”, jis ištarė gana padriką sakinį, kuriame nebuvo aiškaus atsakymo, tačiau iš kurio matyti, kad jis skeptiškai vertina aljansą.

„Kiekvieno Jungtinių Valstijų prezidento pareiga yra užtikrinti, kad Amerikos aljansai tarnautų Amerikos žmonių apsaugai ir nekeltų pavojaus Amerikos piliečių gyvybėms ir ištekliams”, – atsakė jis.

Kai kurie už NATO pasisakantys D. Trampo šalininkai teigia, kad jis blefuoja. Jo paties žodžiais tariant, jis tik norėjo padaryti didesnį spaudimą europiečiams, kad šie pradėtų daugiau lėšų skirti savo gynybos reikmėms.

„Jis nesiruošia to daryti”, – sakė senatorius respublikonas ir D. Trampo šalininkas Lindsey Grahamas, komentuodamas nuogąstavimus, kad jis gali išvesti Jungtines Valstijas iš NATO. – Tačiau jis privers europiečius mokėti daugiau, ir manau, kad daugeliui amerikiečių ši žinia patiks.”

Šiai nuomonei pritarė ir Robertas O’Brienas, dirbęs D. Trumpo patarėju nacionalinio saugumo klausimais.

„Prezidento D. Trumpo sprendimas išvesti Jungtines Valstijas iš NATO yra tema, kurią kai kurie Vašingtone aptarinėja, bet nemanau, kad tai gali įvykti”, – sakė R. O’Brienas. – D. Trumpas supranta karinę aljanso vertę Amerikai, bet jis tiesiog mano – ir, mano nuomone, visiškai pagrįstai – kad vokiečiai ir kitos šalys mus apgaudinėja, atsisakydamos mokėti teisingą dalį už savo gynybą.”

Tuo tarpu konservatorius Johnas Boltonas, 2018-2019 m. ėjęs nacionalinio saugumo patarėjo pareigas, savo memuaruose rašė, kad D. Trampą teko ne kartą atkalbinėti nuo JAV pasitraukimo iš NATO. Kaip interviu sakė Boltonas, „neabejoju”, kad D. Trampas per antrąją kadenciją išves Jungtines Valstijas iš NATO.

Tuo tarpu žvelgiant į situaciją iš teisinės perspektyvos, mažai tikėtina, kad D. Trampui pavyks lengvai vienašališkai išvesti Jungtines Valstijas iš NATO.

JAV Konstitucija reikalauja, kad sutartį ratifikuotų Senatas, tačiau nenumato sutarties atšaukimo procedūros. Dėl to kyla ginčų, ar prezidentai gali savo nuožiūra imtis tokių žingsnių, ar jiems vis dėlto reikia įstatymų leidėjų leidimo. Šiuo klausimu yra tik keli teisminiai precedentai ir nė vienas iš jų nelaikytinas galutiniu.

Dėl 1978 m. prezidento Jimmy Carterio ir 2001 m. prezidento George’o W. Busho priimtų sprendimų nutraukti sutartis Kongreso nariai pateikė ieškinius, kuriuos teismai iš dalies atmetė motyvuodami tuo, kad ginčai buvo „politinio pobūdžio”, todėl juos turėjo spręsti išrinktos institucijos.

Abiejose šiose bylose prezidentai faktiškai laimėjo, nes daugelis padarė išvadą, kad tos sutartys negalioja. Tačiau bet koks bandymas išstumti Jungtines Valstijas iš NATO gali sukelti didesnių problemų.

Reaguodama į D. Trampo grasinimus, įstatymų leidėjų grupė, vadovaujama demokratų senatoriaus Timo Kaine’o ir respublikonų senatoriaus Marco Rubio, įtraukė vieną svarbią nuostatą į kasmetinį Nacionalinės gynybos įstatymą, dėl kurio Kongresas tikriausiai balsuos gruodį.

Jame teigiama, kad prezidentas negali išvesti šalies iš NATO be Kongreso pritarimo. Tačiau ar Konstitucija leidžia taip surišti prezidento rankas, taip pat išlieka ginčytina.

Tuo tarpu Europos diplomatai sako, kad net, jei Jungtinės Valstijos formaliai liktų NATO valdant D. Trampui, jis gali taip pakirsti pasitikėjimą Amerikos įsipareigojimu kolektyvinei gynybai, kad aljanso vertė kaip atgrasymo priemonė Rusijai būtų prarasta.

Viskas grindžiama sandoriais

D. Trampo maksimalistinės, tačiau miglotos retorikos keliamas netikrumas yra tiesiogiai susijęs su jo anksčiau demonstruotu atviru skepticizmu NATO atžvilgiu ir neįprastu dėmesiu Rusijai.

Dar būdamas kandidatu 2016 m. D. Trampas suglumino NATO sąjungininkus sakydamas, kad jei Rusija užpultų Baltijos šalis, sprendimą joms padėti jis priimtų tik patikrinęs, ar jos „įvykdė savo įsipareigojimus mums”. Jis taip pat ne kartą liaupsino V. Putiną ir kalbėjo apie savo norą svarstyti Krymo prijungimo prie Rusijos pripažinimą.

Jau būdamas prezidentu, 2018 m. liepą per aljanso aukščiausiojo lygio susitikimą D. Trampas ne tik beveik išvedė savo šalį iš NATO, bet ir pavadino Europos Sąjungą „priešu” dėl to, „ką jie mums daro prekybos srityje”.

Tuomet jis dalyvavo aukščiausiojo lygio susitikime su V. Putinu, po kurio skeptiškai vertino idėją, kad Jungtinės Valstijos turėtų pradėti karą dėl tokios mažos NATO sąjungininkės kaip Juodkalnija.

D. Trampas, kuris neturėjo patirties kariuomenėje ar vyriausybėje, į santykius su sąjungininkais įnešė dalykišką, merkantilišką požiūrį. Jo požiūris į užsienio šalis paprastai buvo paremtas asmeniniu požiūriu į jų lyderius ir užsienio prekybos rodikliais.

D. Trampui ypač nepatiko buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Jis dažnai skųsdavosi, kad Vokietijos gamintojai užtvindo Ameriką savo produktais. Pasak jo šalininkų, iš dalies jo pyktis buvo pagrįstas: Vokietija nevykdė įsipareigojimų dėl karinių išlaidų, o A. Merkel, nepaisydama jo prieštaravimų, primygtinai reikalavo nutiesti gamtinių dujų vamzdyną į Rusiją.

Vokietija sustabdė šio projekto sertifikavimo procesą likus dviem dienoms iki Rusijos onvazijos į Ukrainą pradžios.

D. Trampo sąjungininkai taip pat pažymi, kad jis pritarė prieštankinių ginklų siuntimui į Ukrainą – Prezidentas B. Obama to nepadarė net po to, kai Rusija 2014 m. aneksavo Krymą.

Nepaisant to, 2020 m. D. Trumpas nusprendė iš Vokietijos išvesti trečdalį iš ten buvusių 36 000 JAV karių. Pagal jo planą, dalis jų turėjo būti grąžinta namo, o kiti turėjo būti perskirstyti į įvairias Europos šalis.

Tačiau kitais metais, kai Rusija pradėjo telkti savo karius pasienyje su Ukraina, J. Bidenas atšaukė šį sprendimą ir padidino JAV karių skaičių Vokietijoje.

Trampą palaikantis judėjimas

Jei D. Trampas grįš į valdžią, jį palaikys konservatyvusis judėjimas, kuris vis skeptiškiau vertina sąjungininkus ir Jungtinių Valstijų dalyvavimą užsienio šalyse.

Šiandien užsienio politikos institutai. kurie priešinasi kišimuisi į kitų šalių reikalus, tapo labiau organizuotos ir dosniau finansuojamos nei per pirmąją D. Trampo kadenciją. Tarp jų yra su D. Trampu susijęs analitinis centras „Center for Renewing America” (Amerikos atsinaujinimo centras), paskelbęs dokumentą, kuriame pateikia argumentų, kodėl reikėtų kuo labiau sumažinti Amerikos vaidmenį NATO.

Lapkričio 1 d. „Heritage Foundation”, tradiciškai konservatyvus analitinis centras, kuris pastaruoju metu pritarė D. Trampui tokiais klausimais kaip nepritarimas pagalbai Ukrainai, priėmė Europos užsienio santykių tarybos delegaciją.

Europiečiai susitiko ir pasikeitė nuomonėmis su aršiais nacionalistais, tarp kurių buvo Maiklas Antonas (Michael Anton), D. Trampo administracijoje dirbęs Nacionalinio saugumo tarybos nariu, Danas Kaldvelas (Dan Caldwell), vadovavęs Amerikos atsinaujinimo centro užsienio politikos skyriui, senatoriaus J. D. Venso (J. D. Vance) ir kitų D. Trampą palaikančių senatorių padėjėjai nacionalinio saugumo klausimais.

Pasak gerai informuotų šaltinių, D. Entonas europiečiams sakė, kad, jo nuomone, D. Trumpas gali paskelbti ultimatumą: jei NATO narės iki nustatyto termino tinkamai nepadidins savo karinių išlaidų, jis išves Jungtines Valstijas iš aljanso.

Pasibaigus susitikimui buvęs Vokietijos politikas, dabar einantis aukštas pareigas bendrovėje „Mercedes-Benz”, Eckartas von Klaedenas prašė Entono paprašyti D. Trampo, kad šis, prieš formuodamas savo užsienio politiką, būtinai pasikalbėtų su Amerikos sąjungininkais Europoje.

Tačiau tai greičiausiai neįvyks

Pareiškime laikraščiui „New York Times” D. Trampas grįžo prie savo šūkio „Pirmiausia – Amerika” – frazės, kurią kadaise išpopuliarino Amerikos izoliacionistai, nepritarę Jungtinių Valstijų dalyvavimui Antrajame pasauliniame kare.

„Mano svarbiausias prioritetas, – pabrėžė D. Trampas pareiškime, – visada buvo ir bus „Pirmiausia – Amerika”, t. y. mūsų šalies, mūsų sienų, mūsų vertybių ir mūsų žmonių, jų darbo vietų ir gerovės apsauga”.

Straipsnio autoriai: Jonathan Swan, Charlie Savage, Maggie Haberman