infa.lt

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Olga Posaškova)

Dzūkijos perlas, Punios šilas, visada buvo įvairių politikų dėmesyje svarstant klausimą – kirsti ar nekirsti medžius? Šilo vieta yra unikali savo autentišku sengirės grožiu, dažnai sakoma, – kad ir savo miško dvasia. Ne vienas valdantis plunksną rašytojas šilą yra aprašęs savo poezijoje, laiškuose. Socialiniuose tinkluose gausu miško vaizdais besidalinančių lankytojų.

Deja, Punios šilas akyse keičiasi, verslo akys ir gerklės – nemažos, godžios. Tai suprantama – baldai, pjuvenos biokurui ir panašiai. Tebūnie – tai tik spėlionės, bet jos yra akivaizdžios, kadangi matosi, ką veikia pjūklai, miškovežiai miške, kurie paskui apkrauti rąstais Lietuvos keliais rieda į gamyklas, laivus, geležinkelių vagonus.

Atrodo, kad Aplinkos ministerijai jau yra įprasta, kad miškai yra masiškai kertami, kai vietos bendruomenės, miškininkai, visuomenės veikėjai yra negirdimi, o ką jau kalbėti apie mišką: paukščius, gyvūnus, augalus – jie juk kalba ne žmonių kalba, nemoka skųstis, tik žūsta anksčiau laiko dėl žmogaus godumo, brutalaus įsikišimo į senąją miško dvasią – sengirę. Kerta, pjauna, veža, tai jau tapo mada, pjūklai ūžia dieną naktį.

Kada tai baigsis? Niekas nežino, suprask, juk miškas augantis, senstantis, reikia kirsti, reikia ir sodinti, atrodo, kad pagal procesą taip ir turi būti. Bet panašu, kad prie to proceso pasirodo kiti dalykai – pasinaudojant vabaliukais po žieve, šimtmečių medžiai turi būti iškirsti, kad neužkrėstų vieni kitų.

,,Sengirės“ fondo valdybos narys Mindaugas Lapelė sako: „Ta genetika vis tiek visa išlieka, nes iš viso to pomiškio užauga naujos eglaitės, ir ką išmaitoja iškirsdami tą mišką ir paskui vėl sodindami iš tų pačių sėklų, tai paprasčiau būtų leisti užaugti toms, kurios jau buvo pomiškyje ir neišvažinėti jų.

Jeigu mes iškertame miškus, tai nereiškia, kad mes tą medyną išsaugome, vabalų niekada neišveši, jie gi būna pasklidę visame miške, visame plote. Miškininkai daro klaidą, kad įveisia grynus eglynus. Tai yra užprogramuota problema, tad būtina sodinti mišrius medynus.“

Tuo metu aplinkos ministras, išklausęs specialistus, griežtai tarė: ,,Medžiai yra užkrėsti, jie greitai mirs ir klausimas, ar tie vabzdžiai perskris į greta stovinčius už vieno ar dviejų metrų medžius ir užkrės juos. Tam kad jie būtų lokalizuoti, jie yra kertami, tam, kad būtų kartu išvežti su vabzdžiais ir židinys neplistų“. Bet, gerbiamas ministre, ar tai (miško kirtimas) gali būti taikomas sengirei?

Kas yra sengirė? Gamtininkai sengires supranta kaip žmogaus veiklos nepaliestą mišką, kuriame veikia tik natūralūs procesai, miškas auga, bręsta ir atsinaujina pats. Tokiems miškams būdingas didelis brandą pasiekusių medžių negyvos medienos skaičius, jie pasižymi įvairiaamžiškumu, dažnai yra įvairiarūšiai ir daugiaardžiai.

Dar vienas svarbus požymis – sengirės turi užimti didelius plotus. Tik dideliuose masyvuose gali vykti visi natūralūs procesai. Deja, Lietuvos didžioji sengirė išnyko, viso labo liko mažiau nei 2 proc. autentiško miško.

Ministre Simonai Gentvilai, neišnulinkite Punios šilo, nesunaikinkite ypatingo miško dvasios, autentikos, natūralios gyvybės. Miškai – mūsų palikimas, o sengirės sąvoka su pjūklo garsu tikrai nesiderina. Tiesa, kartu prašau stabdyti ir masinius miškų kirtimus Lietuvoje, nes tai jau tapo opia Lietuvos problema.