infa.lt

Dievo kreipimasis į žmones veidaknygėje galėtų atrodyt ir taip:

Dievo nėra, – nuolat girdžiu. Nėra ir nėra, nėra ir nėra. Tiesą sakant – pabodo. Štai filosofas Nyčė irgi teigė – Dievas mirė ! Ir ačiū jam. Iki garbaus žinotojo gimimo dar leido pabūti. O kur mielasis Frydrichas dabar ?

O gal šposijo. Na ir aš pašposysiu – vat negaliu pasakyti Frydricho katilo numerio. Nei katilo, nei jam perduoto slaptažodžio raktininkui Petrui. Patys sukit galvas.

Ir daugybė tvirtinusių – manęs nėra – oho atkaklūs ! Principingi. Dažnas jaunas, o jau toks protingas su išsižadančiu apostaziniu plakatu rankose.

Tokiems visą gyvenimą manęs nėra, o kai pačių nelieka ir laikas atgulti – žiūrėk ir šventikas išdygęs prie kapo šlaksto.

Arba kūdikio krikštijimas. Dėl viso pikto? Ką apgaut ruošiatės, mielieji ?

Arba štai manęs nėra, tai kodėl manimi bandoma būti ?

Nesenai užtikau naują norėtojų rūšį – skaitmeninio turinio kūrėjai. Naujadaras šiaip sau. Paklebeni ką į socialinius tinklus ir jau kūrėjas. Suprask – dieviškosios dvasios. Ką tu, ką tu !

Netyčia užtinku tūlą užsivardinusiu – „Debesų pievos piemuo” ! Netikslina ką gano, o sekėjų ( vadinčiau juos kitaip tvirtu vyriškos giminės daugiskaitos daiktavardžiu) per 30 tūkstančių. Paties išvaizda tokia romi. Ir kur aš jį mačiau?

Naivumas labai žavus. Surinkit, surinkit veidaknygėje – „Debesų pievos piemuo”. Paganys ir jus. Demokratiškai ( regis tokį žodį išradote netikėjimui platinti ) nedrausiu.

Dar paradoksas. Štai manęs niekur nėra – parduotuvėse, teatruose, krantinėse, pirtyse, savivaldybėse. Niekur. O štai švilpiant kulkoms, sviediniams, – apkasuose yra. Vat niekur atkakliai nėra, o ten kažkodėl esu.

Tai jūs galit apsispręst vieną kartą?

Arba neigiat, neigiat, neigiat, neigiat – susirinkimus darot, knygas leidžiat, teorijas kuriat, milicijas kviečiat, o ateina toks laikas ir .. staiga bažnyčiose grūstis prie klauptų pirmose eilėse.

Aktyvistai tarybininkai keičiasi į naujus Naudininkus. Pamenat? Dabar klauptai patuštėję, tik neilgam. Kaip specialistas teigiu.

Och tie neigėjai – Dievo nėra, tik kai gerai. O kai blogai, iškart – Dieve padėk! Ir kodėl taip – grožis yra, o Dievo – ne ? Kas pasakys ?

Moralė, dorovė, tiesa, pareiga, Tauta yra, o manęs – ne. Kažkaip be ryšio. Juk reikia neigti ir šių išvardintų buvimą.

Juk ne materija, kaip ir aš. Juk neprisiliesi, neparagausi, neišmatuosi, išskaičiuosi. Nors, žinote ryšys vis tik yra, tik jis į priešingą pusę.

Neigiantys mane daugumoje neigia moralę, ir dorovę, ir Tautą. Nes nebesupranta arba , kitais žodžiais tariant – neigiantiems mane – nieko švento.

Žmonės tikėjimą manimi pakeitė į tikėjimą mokslu ..ir ką ? Tapo laimingesni ? Sakote ilgiau gyvena. Gerai. Padiskutuokim. Ilgiau gyvena? Taip ilgai, kad dažnas prašo jau juos ir pasiimti? Manęs prašo. Ne ko kito.

Žinot, o ir aš kuo ne mokslininkas ? Štai nustačiau – tvirtinantys jog manęs nėra vidutiniškai kas 70 metų jau nėra tokie tikri, o kas aštuoniasdešimt – statistiškai ir nebetvirtina. Nes nebereikia.

Tikintys mokslu, valdžia, virtais kiaušiniais ar du kart du lygu keturi , man visada buvo juokingai keisti. Švelniai keistų nuovokų.

Na gerai, o ar žinote mokslą, kuris paaiškina visuotinę tvarką. Ne tą, kur susikūrėte gatvėje arba daugiaaukštyje, arba veršidėje, galų gale valstybėje. Nors ir patys žinote – anokios ten tvarkos.
Kalbu apie pasaulio tobulą tvarką.

Kalbu apie tai, kad jei užsinorėčiau, visus žmones perkelčiau į Marsą, ten kiekvienam duočiau po kokį jūsų išrastą (cha, cha, cha – jūsų !) žiūrėjimui į žemę teleskopą, kad su nuostaba stebėtumėte kaip greitai žemė užsipildo gyvūnija, augmenija, miškais – viskas užlapoja, užčiurlena, užbaubia, užmekena.

Kalbu apie visuotinę tvarką. Juk neneigsite – tokia egzistuoja. Kaip žemėj, taip ir danguj.

Nepriekaištaukit – koks bjaurus, neiškelia žmonių Marsan !

Na, man nesunku būtų patvarkyti tenykščius kraterius jūsų gyvenimui. Tai jums prireiktų amžinybės ir rūkstančių fabrikų. Nekalbėkim apie tai. Blogumas kitur.

Juk kai žemė taps dieviškai pirmapradė – užsinorėsite vėl grįžti ir vėl tvarkytis geriau žinodami už mane. Ir vėl pradės viskas tirpti, nykti, gesti, degti. Kam jums Marsas? Kad ir ten pasibaigtų smėlis ir akmenys?

Ir dar, jei jau prakalbau apie dangų – paklauskite savo mokslininkų, fizikų, astronomų – o kas ten už ribos, kuri nepasiekiama nei stikliniams ar elektroniniams vamzdžiams, nei mokslininkų galvose atsirandančioms teorijoms. Kas ten ? Juk neneigsite – kažkas yra ir kažkaip visuotinai egzistuoja, nestovi vietoje. .

Na, nebent jūsų mokslininkai – visažiniai. Tada ramiai palauksiu, o jūs planuokit. Planuokit ir tikėkit mokslu , jei jau taip…

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.