infa.lt

Pasak „The New York Times” leidinio, karas Artimuosiuose Rytuose buvo naudingas Rusijai. Nesikišdama į jį, Maskva tapo „pagrindine šio konflikto naudos gavėja”, nes jis nukreipia JAV dėmesį nuo Ukrainos ir stiprina Vakarų ir likusio pasaulio susiskaldymą.

Izraeliui ir „Hamas” įsivėlus į karą, Rusija veikia kaip antraeilis, o ne pagrindinis veikėjas. Nėra jokių įrodymų, kad Maskva tiesiogiai prisidėjo prie siaubingo „Hamas” išpuolio prieš Izraelį spalio 7 d., nepaisant kai kurių ankstesnių spėliojimų.

Diplomatijos srityje Kremlius taip pat atliko antraeilį vaidmenį, nesugebėdamas sumažinti įtampos, kuri plinta kaip vėžio metastazės.

Praėjusi savaitė aiškiai parodė, kad Maskva yra periferijoje. Prezidentui J. Bidenui vykstant į Izraelį ir vykdant intensyvią Amerikos diplomatiją Artimuosiuose Rytuose, Rusijos Prezidentas Vladimiras Putinas išskrido į Pekiną, pralaukęs beveik 10 dienų, kad pagerbtų Izraelio Ministrą Pirmininką Benjaminą Netanyahu telefono skambučiu.

Jungtinėse Tautose Rusijos pareigūnai apgailestavo dėl civilių aukų kare ir reikalavo nutraukti ugnį dėl humanitarinių priežasčių. Tačiau tai buvo ne kas kita, kaip žaidimas su visuomene, rašo leidinys.

Neturėdama įtakos konflikto šalims, Maskva negali užtikrinti, kad būtų paleisti „Hamas” paimti įkaitai ar humanitariniai koridoriai, jau nekalbant apie karo veiksmų nutraukimą.

Vis dėlto, nepaisant ribotos įtakos šiam konfliktui, Rusija tampa pagrindine šio karo naudos gavėja. Dėdama minimalias pastangas, Maskva gauna naudos iš regioninio chaoso, grasinančio izraeliečiams ir palestiniečiams nuniokojimu ir nusiaubimu.

Trijose pagrindinėse srityse – karinėje kampanijoje prieš Ukrainą, planuose Artimuosiuose Rytuose ir pasauliniame naratyvų kare su Vakarų valstybėmis – Rusija gauna naudos iš Palestinos ir Izraelio konflikto pratęsimo. Nieko ypatingo nedarydamas, Putinas gauna tai, ko nori.

Visų pirma, įvykiai Gazoje atitraukia Vakarų politikų ir visuomenės dėmesį nuo karinio konflikto Ukrainoje. Kijevas, vadovaudamas sekinančiam ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimui ir tuo pačiu patirdamas nesiliaujantį Rusijos bombardavimą, dabar turi dalytis tarptautine darbotvarke su Izraeliu ir Palestina.

Nuogąstavimai, kad Vakarų visuomenė pradėjo jausti „nuovargį nuo Ukrainos”, kurie buvo realūs dar iki spalio 7 d., dabar tik dar labiau sustiprės. Rusijai tai gali būti sveikintinas atokvėpis nuo nuolatinio dėmesio jos brutaliems kariniams veiksmams Ukrainoje.

Jei Ukrainai trūksta žiniasklaidos dėmesio – jai trūksta ir amunicijos. J. Bidenas pažadėjo, kad Jungtinės Valstijos gali paremti tiek Izraelio, tiek Ukrainos karinius poreikius, ir prašo Kongreso skirti 105 mlrd.

Tačiau Izraeliui galiausiai gali prireikti būtent tų ginklų, kurių dabar trūksta Ukrainai, įskaitant atakos bepiločius lėktuvus ir artilerijos sviedinius.

Be to, karas Gazos ruože grasina atidėti, jei ne sužlugdyti, Bideno administracijos pastangas normalizuoti Izraelio ir Saudo Arabijos santykius. Dar iki šio mėnesio Vašingtonui teko nelengva užduotis suderinti skirtingus šalių reikalavimus dėl JAV saugumo garantijų, Saudo Arabijos civilinės branduolinės programos ir palestiniečių likimo.

Naujas smurto ciklas Artimuosiuose Rytuose dabar kelia grėsmę visai šiai iniciatyvai.

Tai patiktų Maskvos pareigūnams, kurie Abraomo susitarimus – 2020 m. sudarytus Izraelio ir kelių arabų valstybių susitarimus, kurie sudarė sąlygas normalizuoti santykius su Saudo Arabija – visada laikė Amerikos projektu, nustumiančiu Rusiją į šalį. Jų nesėkmė suteikia Rusijai daugiau nei vien tik malonumą stebėti Amerikos sunkumus.

Maskva turi savų planų bendradarbiauti su Saudo Arabija branduolinėje srityje ir taip pat tikisi sužlugdyti arabų ir Izraelio partnerystę gynybos srityje prieš Iraną, kuris tampa vis artimesniu Rusijos partneriu.

Tačiau didžiausią naudą Rusija gali gauti pasaulio viešosios nuomonės teisme. Maskvos pranešimai apie konfliktą (Kremlius atsisakė vadinti spalio 7 d. išpuolį „terorizmu” ir dėl jo eskalavimo kaltino Vakarų politikos klaidas) vienija Rusiją su visuomenės nuotaikomis didžiojoje Artimųjų Rytų dalyje.

Banalūs Rusijos raginimai siekti taikos, užtikrinti visų civilių gyventojų saugumą ir pripažinti Izraelio teisę į savigyną vis dėlto rodo propalestinietišką poziciją.

Rusijos žiniasklaidoje daugiausia dėmesio skiriama palestiniečių kančioms Gazos ruože, o Rusijos pareigūnai pabrėžia humanitarinius rūpesčius, vengdami tiesioginės „Hamas” kritikos. Maskvos artumas palestiniečių reikalui nėra naujiena, tačiau Kremlius apie tai kalba atviriau.

Rusijos siekiai neapsiriboja vien Artimaisiais Rytais.

Vadindama save Dovydu kovoje su Vakarų Galijotu, Rusija savo karinę invaziją prieš Ukrainą pristatė kaip „antikolonijinę” kovą, kuria siekiama nutraukti Vakarų pasaulinį dominavimą, ir tuo pačiu pasinaudojo visame besivystančiame pasaulyje tvyrančiu dideliu pasipiktinimu Vakarų arogancija ir veidmainyste, rašo straipsnio autorė.

Kremliaus reakcija į Gazos karą, atsiribojant nuo vienareikšmiškai proizraelietiškos Vašingtono pozicijos, yra skirta dar labiau išnaudoti šiuos pasaulio visuomenės jausmus.

Sustiprinti ne Vakarų pasaulio šalių nusivylimą Vakarais ar nors pritraukti naujų šalininkų savo raginimams keisti esamą pasaulio tvarką – būtų pasiekimas Rusijai, vertas rizikos supykdyti Izraelį.

Tai, kad tokia pozicija taip pat didina įtampą Europoje, Maskvai yra malonus papildomas bonusas.

Rusijos išskaičiavimas visame tame yra akivaizdus. Maskva sušaukė skubų JT  Saugumo Tarybos posėdį dėl išpuolio prieš ligoninę Gazos ruože.

Šalyse, apimtose pykčio ir nerimo dėl Izraelio karinių veiksmų Gazos ruože, Rusijos kritika puikiai atitinka jose susiklosčiusią nuomonę apie Izraelį ir jo Vakarų globėjus.

Didėjant vietos nelaimių ir skausmo suvokimui etniniu ir gentiniu pagrindu, didėja atotrūkis tarp besivystančio pasaulio ir Vakarų. Rusija nepraleis progos dar labiau pagilinti šį atotrūkį.

Remdami Ukrainą per pastarąsias 600 dienų, o dabar remdami Izraelį jo tamsiausią valandą, Vakarų lyderiai bando įtikinti likusį pasaulį, kad dabartinei pasaulio tvarkai ir demokratinėms vertybėms iškilo grėsmė.

Tačiau, tuomet kai Izraelis ir „Hamas” smenga į smurto duobę, Vakarams toli gražu nepavyksta laimėti karo naratyvų mūšiuose.

Karas Ukrainoje liko antrame plane. JAV vadovaujama diplomatija Artimuosiuose Rytuose patyrė sukrėtimą. O Vakarai ir likęs pasaulis susiduria vienas su kitu per abipusio nesupratimo bedugnę.

Autorė, Hanna Notte yra Monterėjaus (Kalifornija) Džeimso Martino studijų centro, Eurazijos programos direktorė.