infa.lt

Paieškos variklių laikais sąmokslo teorijos paaiškina viską. Valstybių ideologijos ir politinė praktika vadovaujasi „aukštesnio lygmens”, bet taip pat primityviomis sąmokslo teorijomis, tiksliomis detalėmis užmaskuotu melu, priešų įvaizdžiais ir naudinga pusiau tiesa.

Valdžios galia ir korporacijų pinigai galutinai sukūrė įtakoms ir pelnams generuoti parankių banalybių monopolį.

Pastebėjot, kaip nejučia dingo autoritetų ir visuomenės gerbiamų žmonių diskusijos apie ateitį, prasmes, visuomenės ir valstybės problemas? Viešasis diskursas tapo kautynių lauku, kur visos vyraujančios aukštumos užimtos, privatizuotos ir pasišiaušę kompromatų vamzdžiais, o už spygliuotų vielų laksto dantingi, amžinai alkani politologiniai dobermanai su valdiškais antkakliais.

Žodžio laisvė seniai pavirto nelaisve sakyti ko negalima, daugelis valstybių net įstatymais baudžia už vienokias ar kitokias nuomones. Monopolizavę galimybes pinigai ir politinė galia formuoja reikiamus vertinimus ir prieiga prie informacijos skleidimo griežtai kontroliuojama.

Dar esantys laisvos diskusijos galimybių likučiai socialiniuose tinkluose vis aršiau naikinami „bendruomenių standartais”.

Protingasis, dar norintis būti atsakingu, tikrasis visuomenės elitas jau marginalizuotas, rūgsta savo sultyse ir uždarytas minios vienatvėje.

Rimtų diskusijų laidų ir portalų seniai nebeliko, net kultūros skyrelių juose nebėra, o dar kvėpuojantieji mohikanai šou verslo ir kikenančių primityvų pelkėje yra absoliučiai priklausomi nuo plaukuotos šeriančio šeimininko letenos.

IT civilizacija, sukurusi beribes informacines galimybes, naikina motyvaciją žinioms ir gilesniam išsilavinimui. Kam neteko girdėti grynaveislio lietuvio (ės), irzliai linksmu tonu, su privaloma anglosaksiška tarsena viauksinčių absoliučias feisbukų kvailystes?

Jų pilni ekranai ir TV studijos, kur baikščiai susigūžusių rašytojų ar mąstytojų niekam nebereikia.

Epocha pagimdo savo žmogų, o tada žmonės epochą atkuria ir kartoja savo gyvenimuose. Dabar išmušė viską žinančių individų su skalbimo mašinos mąstymu valanda.

Programėlė nesudėtinga, nereikalauja daug atminties, greitai instaliuojama nuotoliniu būdu ir turi keletą mygtukų. Ir kurį bepaspaustum – įsijungia smegenų autoplovimo funkcija.

Sukūrus informaciškai programuojamą ir valdomą homo primityvus, visuomenė pati tampa nuo jo priklausoma. Vis labiau primityvėja ir politinė realybė, ir pati valstybė.

Kaip korporacijų numestais viršpelnių likučiais įsteigtas tinginių ir girtuoklių pašalpinių luomas, kurį laiką užtikrinęs socialinę ramybę, taip ir politinę ramybę garantuojantis primityvizmas palaipsniui tampa našta ir galia, su kuria reikia skaitytis ir pataikauti dėl politinės ateities.

Tačiau „minčių policijos” prireikia tik vienetams, dauguma patiki ir taip. Primityvumo adata sukelia priklausomybes, todėl banalaus komforto zonai reikia vis didesnių dozių – ir jos suteikiamos. Moderniojo žinojimo paradoksas: žinojimas tapo atvirkščiai proporcingas žinojimui. Kuo mažiau kas žino – tuo daugiau jis „žino”.

Durnius žino ir gali trumpai, aiškiai ir labai konkrečiai paaiškinti absoliučiai viską, nors išminčius kalbės ilgai ir vis abejos savo teisumu.

Abejonė yra esminis tikrumo ženklas, nuo jos prasideda ir mąstymas, ir tikėjimas. Neabejojantieji iš tikrųjų nei mąsto, nei tiki, vien užsiima vertybiniais įsivaizdavimais, kurie yra tik sąlyginiai socialiniai refleksai reaguojant į vyraujančius įsitikinimų dirgiklius, kuriuos galima nesunkiai, primityviai užprogramuoti.

Štai Vilnius yra Lietuvos sostinė, tą žinau ir tuo nebūtina tikėti. Tikėjimas atsiranda nežinant, esant abejonei ir yra ją įveikianti galia.

Tai vidinė pastanga, būtina nugalėti egzistencinį nerimą ir įveikianti ne faktinio, fizinio, o metafizinio būties pažinimo abejonę. Ir sukuria jau nebe žinojimą, o naują tikrumą ir žmogaus savastį, kurią kai kas skambiai vadina siela.

Deja, eskadra visada plaukia tokiu greičiu, kokį gali išvystyti pats lėčiausias laivas, o mokytojas aiškina taip, kad didžiausias nemokša suprastų. Bažnyčia neabejoja, o žino ir kalba žinantiems, todėl tikėjimą padaro nebereikalingu ir paverčia nieko nereiškiančiu „žinojimu”.

Ir šalia tikrumo masiškai stebime primityvų, aršų, viską žinantį davatkizmą arba buką, abejingą tradicinių ritualų kartojimą be tikro jausmo ir tikėjimo.

Todėl pilna bažnyčių, kur smilkaluose gaudžia vargonai, bet nėra nei Dievo, nei tikėjimo. Todėl šalyje, kur krikščionimis save laiko 90 procentų gyventojų, nėra jokios krikščioniškas vertybes ginančios partijos, o jeigu ir būtų – sunkiai peržengtų rinkiminį barjerą.

Nes tiek belikę tikro tikėjimo ir su tuo pačiu naujieji liberalūs marksistai kovoja paskutinę, sprendžiamąją kovą.

Primityvas vyrauja ir valdžios skatiname pseudopatriotizme – niekuo neabejojančiame ir tvirtai žinančiame valdžios nupieštus vidaus ir išorės priešus, kurie beveik visada yra ne tiek grėsmės valstybei, kiek partokratinei sistemai ir jos nepakeičiamiems „lyderiams”, kurie kas keli metai pasikeisdami mus vis gelbėja nuo savo sukurtų grėsmių ir savo veiklos padarinių.

Dauguma laisvų, protingų ir išsilavinusių piliečių net nesuabejoja skleidžiama partine ir iš biudžeto šeriamų „laisvės TV”, portalų propaganda ir primityvių, „intelektualiai” pateikiamų valdžios sąmokslo teorijų nuomonių formuotojais.

Minios išeina į gatves už krepšinio rinktinę. Už savo atlyginimus atskirai išeina mokytojai, atskirai medikai ir net policininkai, už pensijas – senoliai, bet irgi atskirai.

Tik už teisingą ir tikrą Lietuvos valstybę ir politinės sistemos, gimdančios atskirtį ir neteisybę, esmines permainas neišeina niekas. Prieš smegenų plovimo sistemą ir melą kasdieninį neišeina niekas. Nes dauguma juo net nesuabejoja.

Tėvynės žemė jau suvokiama kaip statybinių ir miško sklypų, turinčių komercinę vertę, suma, o pilietiškumas virsta politinės daugpatystės – daugybinės pilietybės be įsipareigojimų – ilgesiu. Arba totalios propagandos nesunkiai nukreipiamas varlyčių teisių, „atšilistų” ir viena už kitą kvailesnių teisių takais.

lieka keletas tūkstančių tarp savęs besiriejančių neabejingųjų, kurie nori, bet vieni nieko negali pakeisti.

Ir keliskart daugiau sofos išminčių, kurie gerai žino, kaip nereikia, bet nežino, kaip reikia ir nei piršto nepakrutins. Ir begalė tų, kurie nenori norėti ir negali galėti, nes su džiaugsmu minta jiems brukamu patogiu primityvu.

Prisiminę totalitarines sistemas stebimės – ir kaip jie buvo tokie naivūs, kaip jie galėjo patikėti? Kada nors ir apie mus taip galvos. Atsisakymas kritiškai mąstyti dabar yra pražūtis.

Seniau sakyta – išlaisvina Dievas ar doras darbas, tiesa, meilė ar visokie kovojimai. Dabar laisvė prasideda nuo abejonės. Ir mąstymas, ir tikėjimas, ir išsigelbėjimas nuo melo prasideda nuo abejonės.