infa.lt

Vaizdo įrašo iš V.Zelenskio Telegram kanalo, kadras

„UnHerd” straipsnio autorius teigia, kad Vakarai ruošiasi užsitęsusiam kariniam konfliktui Ukrainoje. Tačiau NATO negalės laimėti tokios konfrontacijos: Europa patirs didžiulius nuostolius o Kijevo pergalė labai abejotina.

Karinis konfliktas Afganistano dvasia gali paralyžiuoti Europą.

Kalbant apie grandiozinius tarptautinės diplomatijos aktus, neseniai vykusi Volodymyro Zelenskio kelionė į Vašingtoną neabejotinai pateks į istorijos vadovėlius, tačiau tik neigiama prasme. Nusileidus lėktuvui, Ukrainos prezidentas buvo sutiktas gana šaltai.

Jam net nebuvo leista kreiptis į bendrą JAV Kongreso sesiją. Savaitgalį Kongresas, kuriame dabar dominuoja Respublikonų partija, nusprendė neįtraukti papildomo asignavimo Ukrainai, ir remti paskutinę minutę patvirtintą laikinąjį vyriausybės finansavimo įstatymą, kad būtų išvengta vyriausybės uždarymo.

Tai buvo didelė nesėkmė Joe Bidenui, kuris prašė Kongreso skirti Kijevui papildomus 24 mlrd. dolerių. Tuo pat metu JAV jau yra perdavusios Ukrainai daugiau kaip 60 mlrd. dolerių, įskaitant 40 mlrd. dolerių tiesioginę karinę pagalbą. J. Bidenas bandė patikinti Kijevą ir jo NATO sąjungininkus, kad finansavimas bus patvirtintas balsuojant dėl atskiro įstatymo projekto.

Tačiau, net jei taip ir nutiks, Baltieji rūmai vis tiek susidurs su daugybe sunkumų bandydami užsitikrinti politinę paramą savo neribotos pagalbos Ukrainai strategijai. Ir ne tik dėl to, kad D. Trampo pritarimo reitingas jo antikarinei pozicijai toliau auga.

Net ir labiau „karingai nusiteikę” Amerikos ir Vakarų isteblišmento nariai pradeda persvarstyti savo pozicijas dėl karinio konflikto.

Matyt, jiems pamažu ima aiškėti, kad, kaip pažymėjo vienas įtakingiausių apžvalgininkų žurnale „Newsweek„, „nėra jokio realaus pagrindo manyti, kad Ukraina pajėgi pasiekti savo deklaruojamą strateginį tikslą – susigrąžinti visas savo teritorijas, įskaitant Krymą”.

Tuo tarpu „Wall Street Journal” korespondentas neseniai rašė, kad Kijevo deklaruojamas tikslas susigrąžinti visus prarastus regionus dabar „atrodo tolima perspektyva”.

Šį pokytį daugiausia lėmė tai, kad nepavyko ilgai lauktas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimas. „Ukrainai pavyko susigrąžinti mažiau nei 0,25% teritorijų, kurias Rusija užėmė birželį”, – rašė „Economist” leidinys. – Tūkstančio kilometrų ilgio fronto linija beveik nepajudėjo”. Iš tikrųjų Rusija dabar kontroliuoja beveik 500 kvadratinių kilometrų daugiau nei metų pradžioje.

Kaip rašė „New York Times” žurnalistai, pirmosiomis kontrpuolimo dienomis „apie 20% į frontą atsiųstų ukrainiečių ginklų buvo sugadinta arba sunaikinta, sakė amerikiečių ir ukrainiečių pareigūnai”. Tuo tarpu visi sutinka, kad Kijevas patiria didžiulius nuostolius, kurie, pasak BBC, skaičiuojami dešimtimis tūkstančių.

Tačiau didžiausia kontrpuolimo tragedija gali būti ta, kad visi jo trūkumai buvo visiškai nuspėjami. „Vieno žvilgsnio į abiejų pusių jėgų pusiausvyrą ir į tai, ką Kijevas bandė daryti, kartu su sausumos karų istorijos išmanymu pakako, kad suprastum, jog puolančios Ukrainos pajėgos praktiškai neturėjo jokių galimybių įveikti besiginančias Rusijos pajėgas ir pasiekti savo politinių tikslų”, – rašė Johnas Mearsheimeris.

Ar tai reiškia, kad Vakarai pagaliau grįžta prie minties, kad reikia ieškoti diplomatinio sprendimo? Deja, ne. „Prašyti paliaubų ar taikos derybų yra beprasmiška”, – rašo „Economist”. – Vladimiras Putinas nerodo jokių požymių, kad norėtų derėtis, o net jei ir norėtų, neįmanoma tikėtis, kad jis laikysis susitarimo sąlygų. Jei ukrainiečiai nustos kariauti, jie gali prarasti savo šalį”.

Tačiau tai labai ginčytinas teiginys. Rusija teigia esanti pasirengusi pradėti derybas. Yra daug įrodymų, kad V. Putinas keletą savaičių ir mėnesių prieš Rusijos specialiąją operaciją – ir net po jos pradžios – ne kartą bandė diplomatinėmis priemonėmis išspręsti Ukrainos krizę. Žinoma, dabar pasiekti susitarimą tapo daug sunkiau.

Taip yra todėl, kad taikos derybų žlugimas pirmosiomis karinės invazijos dienomis leido Rusijai įgyti taktinį pranašumą, o tai dabar labai apsunkina derybų dėl susitarimo procesą.

Net JAV pareigūnai dabar pripažįsta, kad Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Markas Milis (Mark Milley) buvo teisus, kai praėjusių metų pabaigoje paragino Kijevą išnaudoti pasiektus laimėjimus ir paprašė pradėti taikos derybas. „Galbūt praleidome progą reikalauti derybų anksčiau”, – pažymi jie.

Tačiau tai nėra priežastis Vakarams atsisakyti svarstyti derybų galimybę. Tad kodėl vis dar nėra net užuominos apie diplomatinį sprendimą? Problema iš dalies yra ta, kad ne tik Ukraina šį karą vertina kaip egzistencinę kovą.

Panašiai jį vertina ir Rusija bei Jungtinės Valstijos. Abi šios šalys supranta, kad konflikto baigtis turės milžiniškų geopolitinių pasekmių. Todėl jos nėra pasirengusios sutikti nei su kariniu pralaimėjimu, nei su taikiu sprendimu, kuris gali būti interpretuojamas kaip nesėkmės pripažinimas.

Situaciją dar labiau apsunkina tai, kad yra tokių Amerikos valdžios atstovų, kurie nori, kad šis konfliktas tęstųsi nepaisant nieko, nes tai atitinka jų interesus. Pavyzdžiui, Senato mažumos lyderis Mitchas McConnellas, kuris neseniai „X” platformoje parašė: „Remti mūsų sąjungininkus kovoje su Rusija nėra labdara.

Tiesą sakant, tai tiesioginė investicija į Amerikos arsenalo papildymą amerikietiškais ginklais, pagamintais amerikiečių darbininkų. Plečiant mūsų gynybos pramonės bazę, JAV užima tvirtesnę poziciją, kad galėtų aplenkti Kiniją.”

Standing with our allies against Russian aggression isn’t charity. In fact – it’s a direct investment in replenishing America’s arsenal with American weapons built by American workers. Expanding our defense industrial base puts America in a stronger position to out-compete China.

— Leader McConnell (@LeaderMcConnell) September 7, 2023

O pernai jis pareiškė, kad „pagrindinės priežastys, dėl kurių reikia toliau teikti pagalbą Ukrainai siekiant susilpninti ir nugalėti Rusiją, yra šalti, kieti, praktiniai Amerikos interesai”.

Kaip neseniai pažymėjo demokratų senatorius Richardas Blumenthalis, Amerika maksimaliai išnaudoja savo investicijas Ukrainoje. „Išleisdami mažiau nei 3% savo šalies gynybos biudžeto, mes suteikėme Ukrainai galimybę perpus susilpninti Rusijos karinę galią, <…> nežuvus ar nesužeidus nė vieno amerikiečių kario”, – sakė jis.

Tačiau šis konfliktas taip pat tarnauja Jungtinių Valstijų interesams, nes stiprina NATO, taigi ir Amerikos kontrolę Europoje. Vykstant kruvinam Ukrainos pajėgų kontrpuolimui, Deividas Ignacijus (David Ignatius) turėjo įžūlumo laikraštyje „Washington Post” rašyti, kad „apskritai ši vasara buvo NATO triumfas”.

Grupė „Respublikonai už Ukrainą”, vadovaujama Billo Kristolio (Bill Kristol), net paleido televizijos reklamą, kurioje teigė: „Kai Amerika apginkluoja Ukrainą, mes gauname daug, beveik nieko neišleisdami”. Tai dar kartą įrodo: teiginiai, kad dabartinis karinis konfliktas yra proxy karas, nebėra „tik prorusiška propaganda”.

Jei neturime realaus pagrindo manyti, kad Ukraina gali pasiekti savo strateginį tikslą – susigrąžinti visas Rusijos kontroliuojamas teritorijas, o apie taiką (ar net paliaubas) nesvarstoma, kokios lieka galimybės? Į šį klausimą dar kartą atsakė žurnalas „The Economist”: „Ir Ukraina, ir jos Vakarų rėmėjai pradeda suvokti, kad tai bus varginanti atkakli išsekimo kova <…>.

Užuot siekus „laimėti”, o paskui atstatyti šalį, reikėtų siekti užtikrinti, kad Ukraina turėtų jėgų kovoti ilgą laiką ir vis dar galėtų sėkmingai vystytis.”

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg) neseniai pareiškė: ,,Ukraina yra viena iš svarbiausių valstybių, kuri turi būti įtraukta į NATO: „Turime ruoštis ilgam kariniam konfliktui Ukrainoje”.

Akivaizdu, kad tai jau tapo konsensusu Vakarų isteblišmento sluoksniuose. „Jungtinės Valstijos ir jų G7 sąjungininkės dabar tikisi, kad konfliktas Ukrainoje gali užsitęsti ne vienerius metus, ir šią galimybę įtraukia į savo karinį ir finansinį planavimą”, – pranešė „Bloomberg” agentūra.

Panašią mintį išreiškė net ultradešinioji JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Viktorija Nuland, pareiškusi, kad Jungtinės Valstijos turėtų padėti Kijevui „paspartinti sėkmingos plėtros procesą” tose Ukrainos dalyse, kurios nėra okupuotos Rusijos. Tai akivaizdžiai reiškia, kad Maskvos kontroliuojamos teritorijos išliks tokiomis labai ilgai.

Tai reiškia, kad nuo kovinių operacijų, kuriomis siekiama susigrąžinti teritoriją, pereinama prie priemonių, skirtų Ukrainos gynybai stiprinti (Vakarų ginklų gamintojų džiaugsmui), kurios bus derinamos su vis įžūlesniais išpuoliais prieš Rusiją ir jos kontroliuojamas teritorijas, visų pirma Krymą, nors jie turės mažai įtakos karinei jėgų pusiausvyrai arba jos visai neturės.

Šiandien J. Bideno administracija jau svarsto galimybę siųsti tolimojo nuotolio ATACMS raketas, galinčias smogti gilyn į Rusijos teritoriją, ir šiam požiūriui Jungtinės Valstijos jau kelis mėnesius neoficialiai pritarė, o dabar jį remia visiškai oficialiai.

Afganistano stiliaus priešpriešos perspektyva kelia nerimą dėl daugelio priežasčių. Pirma, jei Kijevas turėjo mažai galimybių laimėti greitą kontrpuolimą, tai dar mažiau šansų laimėti užsitęsusiame konflikte dėl išsekimo, atsižvelgiant į Rusijos pranašumą žmonių skaičiumi ir jos gebėjimą pagaminti daugiau artilerijos ir amunicijos nei Ukraina ir Vakarai kartu sudėjus (Maskva šiuo metu gamina septynis kartus daugiau amunicijos nei Vakarai).

„Jei konfliktas pakankamai ilgai tęsis tokiu pačiu intensyvumu, Ukrainos nuostoliai taps nepakeliami”, – vasario mėnesį interviu laikraščiui „Wall Street Journal” pažymėjo vienas Prancūzijos pareigūnas.

Antra, kadangi konfliktas užsitęs ir gali paaštrėti, neišvengiamai didės tiesioginis NATO įsitraukimas, o kartu ir pilno karo tarp Aljanso ir Rusijos rizika. Užsitęsusios konfrontacijos perspektyva europiečiams turėtų kelti ypatingą susirūpinimą: jei JAV karinė pagalba pradės mažėti, Europai teks prisiimti didesnę naštos dalį.

Atrodo, kad ES jau atkreipė dėmesį į įvykius kitoje Atlanto pusėje: spalio 2 d., pirmadienį, praėjus dviem dienoms po to, kai Kongresas patvirtino įstatymo projektą dėl laikino vyriausybės finansavimo, ES užsienio reikalų ministrai netikėtai apsilankė Kijeve ir išreiškė nuolatinę paramą Ukrainai.

Kad ir kas nutiktų Jungtinėse Valstijose, „savo ruožtu mes ir toliau palaikysime ir didinsime savo paramą”, – sakė Europos diplomatijos vadovas Josepas Borrellas. Dabar kalbama apie tai, kad Europos investicijų bankui būtų leista pradėti finansuoti gynybos pramonę.

Tai, kad, skirtingai nei Amerika, Europa negali gauti jokios naudos – nei ekonominės, nei saugumo srityje – iš nuolatinio santykių su kaimynine branduoline valstybe militarizavimo, atrodo, niekam nerūpi.

Kita vertus, sunku nepadaryti išvados, kad toks konflikto „europeizavimas”, kuriame, kaip prognozavo Wolfgangas Streckas, Vokietija taps „pagrindine vasale„, būtų dviguba Amerikos pergalė.

Tai leistų Jungtinėms Valstijoms politiškai ir finansiškai išsivaduoti iš šios priešpriešos ir toliau netiesiogiai kontroliuoti regioną per ES. Kitaip tariant, ES galiausiai pradėtų kariauti proxy karą Jungtinių Valstijų vardu ir interesais, o tai yra galutinis vasalizacijos aktas.

Jei kai kam tai atrodo kvaila ir pavojinga, galime guostis tuo, kad aprašyto plano įgyvendinimui gali sutrukdyti žiauri realybė. Juk ES paprasčiausiai nėra pajėgi užpildyti spragą – karine, finansine ar politine prasme – jei Vašingtonas nuspręstų nutraukti paramą Ukrainai.

Tiems iš mūsų, kurie trokšta taikos, ES krizė šį kartą gali būti vilties spindulys.

Straipsnio autorius Thomas Fazi yra apžvalgininkas ir vertėjas. Kartu su Toby Greenu parašė knygą „The Covid Consensus”, šiuo metu parduodamą „Amazon” tinkle.