infa.lt

„Hamas” išpuolis prieš Izraelį per naktį sugriovė trapias paliaubas su palestiniečiais, rašo „Bloomberg” agentūra. Kai Saudo Arabija jau buvo pasirengusi sudaryti taiką mainais į JAV saugumo garantijas, pas B. Netanyahu vyriausybę atsirado dar viena priežastis karui.

Pasirodo, „Hamas” turėjo veto teisę Jungtinių Valstijų, Saudo Arabijos ir Izraelio diplomatiniams santykiams ir didžiajai strategijai. Trys šalys – nepastebimai ir diktuojant Baltiesiems rūmams – pamažu siekė trišalio susitarimo, kuris galėjo pakeisti geopolitinę tvarką regione ir už jo ribų.

Tačiau jų susitarimo potekstėje palestiniečiai būtų likę už jo ribų. Todėl „Hamas”, agresyviausia palestiniečių interesams atstovaujanti grupuotė, nusprendė viską susprogdinti.

Tiesiogine prasme. Per pastarąją parą „Hamas” iš Gazos ruožo į Izraelį paleido tūkstančius raketų, per kurias žuvo dešimtys izraeliečių, o Aškelono ir kitų miestų dalys po artilerijos apšaudymo tapo panašios į Ukrainą.

Tuo pat metu „Hamas” kovotojai veržėsi į Izraelį sausuma, jūra ir oru, paversdami izraeliečius įkaitais jų pačių namuose.

„Esame karo padėtyje”, – pareiškė Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu, kai Izraelio kariuomenė jau atidengė ugnį į Gazos ruožą. Nei pačiam Bibi, nei jo koalicijos partneriams niekada nereikėjo ilgai įtikinėti imtis griežtų veiksmų prieš palestiniečius – arba statyti naujas Izraelio gyvenvietes palestiniečių žemėje Vakarų krante.

Šį kartą Netanyahu ultranacionalistinė vyriausybė turi puikią dingstį karui – dingstį, leidžiančią daryti viską, ką tik nori.

Tačiau pagal regione vyraujančią iškreiptą logiką tai, kas vyksta, atitinka ir „Hamas” interesus. Palestiniečiai buvo nepatenkinti lėtu jų tariamų globėjų Mekos ir Medinos žemėje, sauditų ir izraeliečių, suartėjimu, kuris vyko stebint JAV prezidento Joe Bideno administracijai.

Saudai niekada nepripažino Izraelio kaip nacijos ir visada oficialiai buvo palestiniečių pusėje. Tuo tarpu faktinis Saudo Arabijos valdovas, kronprincas Mohamedas bin Salmanas, siekia pakeisti savo šalies padėtį pasaulio galios politikoje.

Didžiausiais savo priešais regione jis laiko Iraną, o ne Izraelį. O norėdamas rasti partnerių, jis gali priimti pasiūlymą iš Kinijos arba Jungtinių Valstijų, nes šios dvi šalys varžosi tarpusavyje dėl pasaulinės viršenybės.

Todėl kronprincas išreiškė norą apsvarstyti drąsų J. Bideno administracijos pasiūlytą planą. Saudo Arabija galėtų sudaryti oficialią ir tikrą taiką su Izraeliu mainais į Amerikos saugumo garantijas ir pagalbą kuriant civilines branduolines technologijas.

O Izraelis galėtų perkelti dar vieną arabų šalį – svarbiausią iš arabų šalių – iš priešų sąrašo į partnerių sąrašą. Jis taip pat pažadėtų geriau elgtis su palestiniečiais, nors neaišku, ką konkrečiai tai galėtų reikšti.

Tuo tarpu Jungtinės Valstijos galėtų išstumti Kiniją iš regiono ir padėti pagrindus aljansui, kuris padėtų sulaikyti Iraną. Kartu Vašingtonas galėtų pasinaudoti naujais svertais santykiams su Teheranu pataisyti.

Silpniausios šios schemos grandys buvo Izraelio vyriausybė ir palestiniečiai. B. Netanyahu koalicijos partneriai netiki dviejų valstybių sprendimu Palestinos ir Izraelio konfliktui išspręsti ir mieliau okupuotų visą Vakarų Krantą, net jei tam reikėtų de facto apartheido režimo.

Tačiau palestiniečiai žinojo, kad net Rijadas mažai dėmesio skiria jų interesams. Nesvarbu iš kurios pusės žiūrint, – iš Gazos ruožo, ar iš Vakarų kranto, padėtis turėjo pablogėti.

Taigi „Hamas” uždegė dagčius, kurių regione yra be galo daug. Trapios izraeliečių ir palestiniečių paliaubos baigėsi, neapykantos ir kančių spiralė vėl įsisuka, o Saudo Arabijos ir kitų šalių spaudimas padėti savo broliams arabams stabdo bet kokį tolesnį santykių su Izraeliu atšilimą.

Praėjusį mėnesį turizmo ministras tapo pirmuoju Izraelio vyriausybės pareigūnu, viešai apsilankiusiu Saudo Arabijoje – jis vyko į Rijade surengtą konferenciją. Tai buvo vienas iš daugelio mažų žingsnių, kurie, kaip manė Vašingtonas, padės pasiekti didesnį susitarimą. Dabar atrodo, kad šis gestas liko toli už nugaros, visai kitoje epochoje.

Dabar Jungtinėms Valstijoms nelieka nieko kito, kaip tik raginti visas puses – tiek „Hamas”, tiek B.Netanyahu, kronprincą ir kitus – elgtis santūriai. Tuo tarpu J. Bideno didžioji Artimųjų Rytų strategija buvo jei ne sudeginta, tai bent jau gerokai apdeginta ugnimi.

Baltiesiems rūmams jau dabar sunku įtikinti JAV Kongresą toliau remti Ukrainą, o Atstovų rūmų respublikonai puola vieni kitus ir griauna savo pačių pozicijas. Dabar tie patys skandalistai kaltins J. Bideną pernelyg švelniu požiūriu į Iraną, pernelyg dideliu neryžtingumu Izraelio atžvilgiu ir tvirtumo stoka Artimųjų Rytų politikos srityje.

„Hamas” ne tik smogė Izraeliui raketomis. Jo išpuolio pasekmes pajus net Vašingtonas ir kitos šalys.