infa.lt

foto: Gabrieliaus Sevruko

Pradėkime nuo to, kiek pas mus tikrai dešiniųjų partijų. Tokių nėra. Vien kairiosios, pasivadinusios skirtingais pavadinimais.

Iki šiol jos keistai žiniasklaidos vadinamos dešiniosiomis. Tačiau tai tik įvaizdis. Darbai ir rezultatai rodo visiškai ką kita.

Tai, kad jos remia stambųjį verslą – nėra dešinė pakraipa, greičiau korumpuoti ryšiai, kurių dėka jos apmoka savo rinkimų kampanijas, o atėjusios į valdžią daro viską, kad šalyje nesusiformuotų vidurinė klasė.

Ji Lietuvoje taip ir neatsirado. Neturime vidurinės klasės, kuri leistų sau iš savo vidutinio verslo pasistatyti namą ir nusipirkti automobilį neįlįsdama į dešimtmečius trunkančias skolas bankui.

Neturime vidurinės klasės, kuri būtų nepriklausoma finansiškai nuo valdžios malonių, pilnai išsilaikytų save ir drąsiai kalbėtų apie tai, ką galvoja, dalyvautų visuomenei naudingoje veikloje, nekreipdama dėmesio į tai, kaip sureaguos valdžia.

Turime gerai uždirbančių samdomų darbuotojų – bet tai nėra vidurinė klasė, tai atskiri vadybininkai, dirbantys gerai apmokamą darbą, kurį, tačiau, gali bet kada prarasti.

Todėl norėdami jį išsaugoti nedalyvauja jokioje visuomeninėje veikloje, kuriai širdyje pritaria, tačiau kuri galėtų nepatikti darbdaviui. Jie gerai uždirba, tačiau nėra laisvi sakyti ką galvoja.

Valdžiai jie rūpesčių nekelia, tačiau kelia būtent vidurinė klasė, kurios nuomonės ji būtų priversta klausyti.

Tokią klasę turėtų remti dešinieji, kuriais save vadina konservatoriai, liberalai ir net laisvės partija.

Tačiau nepriklausomai nuo to, kaip jie save įvardina – jie yra patys tikriausi kairieji, kartu su socialdemokratais.

Kitos partijos – jos net nesugeba savęs identifikuoti, – yra valdomos sąlyginių refleksų ir reakcijų į dirgiklius. Suaktyvėja rinkiminiu laikotarpiu, tačiau tarpusavyje skiriasi tik pavadinimais.

Kairiųjų tikslas – padaryti visus priklausomus nuo valstybės. Todėl nepriklausoma vidurinė klasė yra didžiausias kairiųjų priešas, kurį būtina naikinti vos jam sudygus.

Tam metami didžiuliai ištekliai, kurių pagalba naikinama žmonių gerovė, sugriaunami jų smulkūs, taip ir nespėję išaugti verslai, naikinama net ekonomika, įstatymu uždarant ištisus ūkio sektorius, esą todėl, kad jie neneša daug pajamų, yra per smulkūs arba pasiremiant gyvūnų gerove, kuriai kenkia tų žmonių ekonominė veikla.

Pavyzdys – neseniai buvo uždaryta vidaus žuvininkystė ir kailinių žvėrelių veisimas. Argumentai “ tipiškai kairiųjų, kuriuose nėra jokios ekonominės logikos, jokio laimėjimo valstybei, tačiau atsirado priklausančių nuo valstybės žmonių grupė, gausianti kompensacijas, nedarbo išmokas ir pan.

Kaip galima perimti žmonių kontrolę? Juos nuskurdinus – kai jie tampa priklausomi nuo valdžios išmokų, išmaldos maisto produktais, lengvatomis kaip nepasiturintiems ir t.t. ir pan.

Tokie žmonės jau nekovos už savo teises, nes bijos prarasti tai, ką dar kol kas duoda valdžia.

O valdžia giriasi išaugusiu dirbančiųjų skaičiumi sumažėjusiu nedarbu. Tai visiškas nonsensas, visoje ES mažėja nedarbas, nors šalių ekonominiai rodikliai blogėja pakilus energijos kainoms.

Krentanti bendroji infliacija pridengia augančias maisto kainas. Ateina ruduo ir ima kilti energijos resursų kainos. Tačiau nedarbas traukiasi – kas per paradoksas?

Į jį galima atsakyti paprastai – kai gerai uždirbdavo vienas iš šeimos narių, kitas galėjo prižiūrėti vaikus, tačiau blogėjant gyvenimo sąlygoms, vis daugiau prižiūrėjusių vaikus žmonių yra priversti eiti dirbti patys, nes vieno žmogaus atlyginimo jau nebeužtenka, ir dažnai dirba už minimalų atlyginimą.

Tad dirbančiųjų skaičiaus didėjimas nereiškia gyvenimo kokybės augimo šalyje – atvirkščiai, darbdaviai gali pigiau nusisamdyti darbuotojus, esant jų didesnei pasiūlai.

Ir tai liudija, kad kairieji savo planą vykdo nuosekliai ir kryptingai. Nežiūrint, kad vadinasi dešiniaisiais. Deklaruojančiais mažesnį valstybės įsikišimą į privačių žmonių ir verslo gyvenimą.

Tačiau kišasi visur. Pradedant grynai kairiųjų visame pasaulyje palaikoma genderistine ideologija, kurią bando įkišti net į mokyklas plaut vaikams smegenis, baigiant nacionalinės valstybės žlugdymu visais lygiais. Kaip ideologiniu, taip ir praktiniu. Tuštėjantys ir apleisti valstybės kaimai tą paliudys geriau, nei bet kokie žodžiai.

Ir paradoksas – kai vienų kairiųjų reitingai apklausose smunka žemiau plintuso, kiti kairieji pagal reitingus žada gauti daugumą būsimuose rinkimuose – tai socialdemokratai.

Kas liudija, jog neliko ne tik vidurinės klasės, bet ir aukščiau vidutinio lygio mąstančios visuomenės.

Ir tai vėlgi – kairiųjų vykdomo švietimo rezultatas. Kai žmogus patiki, jog teisingiausia yra oficialiai skelbiama informacija – jis tampa prarastas valstybei (plačiąja prasme), tačiau atrastas valdantiesiems, kurie dažnai veikia ne valstybės interesams.

Valstybės interesas yra paprastas – žmonių pasitikėjimas valdžia, kuri veikia griežtai pagal aiškius įstatymus, sukurtus valstybei, o ne sau. Tada žmonės gins tokią valstybę, kurioje teisingumas yra visiems vienodas, nepriklausomai nuo rango. Kurioje teisingumas nesiskiria nuo tiesos.

Tačiau tokia valstybė kairiesiems peilis – jie kaip ideologinis vienetas praranda prasmę, žmonių nėra nuo ko ginti ir vardan ko globoti. Jiems nereikalingos pašalpos ir išmaldos. Jie viską užsidirbs patys, patys auklės savo vaikus pagal savo įsitikinimus, o ne taip, kaip nori kairieji.

Kairieji totaliai iškrenta iš politinio žaidimo, kaip visiškai nereikalingi.

Šito jie negali leisti, – kol turi valdžią jie mus skurdins, ir sukurs įstatymus ateičiai bei sudarys sąlygas dabar per likusius metus, kad ateinanti valdžia susidurtų su milžiniškais sunkumais ir lėšų deficitu savo programų vykdymui.

Jie praskolina valstybę, ir tas skolas bei finansinius valstybės įsipareigojimus užkrauna ateinančiai valdžiai, kad ji pasirodytų blogiau, nei jie patys, bet ne todėl, kad blogai dirba, o todėl, kad bus iš anksto įvaryta į kampą.

Ir tada jie patys nebeatrodys taip blogai. Rodys pirštais ir sakys – o ką, šie geresni? – Jie dar blogesni! Apie tai rašys didžioji žiniasklaida ir žmonės pamažu užmirš nuo ko viskas prasidėjo.

Tačiau skurdinimas tęsis. Viešojoje erdvėje jau pasirodė pirmieji pasisakymai, kad buto nuosavybės geriau neturėt, tas kalbama ES viršūnėse, nuosavybė stabdo laisvą darbo jėgos judėjimą ES. Reikia palikti tik būsto nuomą.

Kam žmogui automobilis, jei jis neturi būsto ir bet kada gali sumanyti išvykti dirbti ten, kur daugiau mokama? – Taip, kam jums automobilis, juk išsinuomoti kur kas paprasčiau!

Skurdinimas vyksta ne tik fiziškai, jis vyksta ir psichologiniu lygmeniu, įteigiant, kad nuosavybė tik balastas, trukdantis gyventi.

Neturėsit nieko ir būsit laimingi! – Atsimenate?

Tačiau nuosavybė yra pagrindinė nacionalinės valstybės išlikimo sąlyga. Tik žmonės turintys šalyje nuosavybę – ją gins užgriuvus priešui, ją padės atstatyti užgriuvus stichinei nelaimei, ją kurs savo darbu visą gyvenimą.

Kas gins išsinuomotą iš kito savininko nekilnojamą turtą ar dirbamą žemę? – Tegu pats gina, o aš čia nieko savo neturiu!

Tad priėjome prie pagrindinės dalies. Nuosavybės ir valstybės santykio. Skurdo, ir kuo jis gresia valstybei.

Vien pašalpas gaunantis žmogus niekada negins tokios valstybės, kurioje jis nieko neturi. Tik egzistuoja.

Ir tai bus tas momentas, į kurį einame, kai valstybę bus galima įjungti į bet kokį globalų valstybių junginį (SSRS 2) tiesiog be jokio šūvio. Plikomis rankomis. Nes žmogui be nuosavybės ir šeimos (šeima taps turtingųjų privilegija) bus nusispjaut. Jis sėdo į išnuomotą transportą ir išvažiavo.

SSRS 2 (hipotetiškai) galios tik skaitmeninė valiuta, socialinių reitingų sistema, išbandoma dabar Kinijoje ir visi „gerovės valstybės“, apie kurią tiek kalba kairieji, atributai.

Ir tai ne sąmokslo teorija – skurdas, visuotinė lygiava, viešo pasmerkimo teismai (facebooke ir spaudoje) – visa tai jau buvo SSRS, ir dabartinių kairiųjų pastangomis sugrįžta vėl.

Vėliau bus imtasi didžiųjų verslų. Jie neišvengs tokio paties galo, tik bus paskutiniai, nuskurdintai liaudžiai (Tautos jau nebus) garsiai plojant katučių. Finišas.

Tai perspektyva, kurion mus tempia kairieji, besivadinantys konservatoriais, liberalais, laisviečiais, socialdemokratais bei demokratais (vardan tos).

Ką daryti?

Pirmiausia atsakyti sau – ar aš noriu kairiųjų siūlomos ateities (kitokios nei aprašiau tikrai nebus), ar aš noriu SSRS-2, kuris bus blogesnis nei SSRS-1, nes nebeliks galimybės iš jo išeiti. Skaitmeninis lageris galios visur, net mumyse – turėsime savo skaitmeninį ID.

Tad vienintelė išeitis artimiausia ateičiai – pilnutinė blokada visoms kairiųjų teisinėms iniciatyvoms, kaip GĮP įvedimui, taip ir Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo pakeitimų bei Civilinės sąjungos (Partnerystės) įvedimui.

Šie trys įstatymų projektai bus svarstomi jau kitą savaitę, o jų priėmimas (jei taip įvyktų) lems mūsų vaikų indoktrinacijos kairiųjų genderistine ideologija, pergalę. Jei jiems pavyks priimti.

O mūsų vaikai – tai mūsų ateitis. Kaip jie galvos šiandien – taip mes gyvensime rytoj. Jei mes šiandien jų neapginsime – rytoj jie nenorės ginti mūsų ir savo pačių ateities. Nes savo suvokimo lygmenyje nematys tam jokios prasmės. Nuosavybė – kam man ji? Ginti valstybę – tegu ji prasmenga – aš išvažiuoju.

Nei nacionalinės valstybės, nei Tėvynės (plačiąja prasme), nei Tėviškės – senelių ar tėvų sodybos.

Ir vienintelis būdas tą sustabdyti – tai susitelkti ginant mūsų vaikus – šiuo klausimu neturi būti jokių priešpriešų, tai bendras siekis, kuris gali suartinti ir kitais klausimais – svarbu pažinti vieniems kitus – bendri tikslai, bendra kova, bendra veikla – suartina tvirčiau nei linksmybės ar vakarėliai.

Nebus lengvų kelių, jokie rinkimai jau neišspręs visko, ką turi padaryti visa visuomenė – apsispręsti kaip ji nori toliau gyventi.

Ir pirmiausia – kiekvienas turi nuspręsti pats sau – ar aš pasiduodu dar nenugalėtas, ar vis tik pasiryšiu atsiduoti veiklai, kuri turi suteikia šansą pasukti viską atgaliop, kur valdė sveikas protas, tikras mokslas ir tradicijomis grindžiami įstatymai.