infa.lt

foto: wikipedia

Jungtinės Tautos (JT) sudaro sąlygas pasauliniam valdymui ir centralizuoja pasaulinę politinę galią ir valdžią. Nė vienos šalies rinkėjai niekada nesuteikė demokratinių įgaliojimų JT sukurti pasaulinio valdymo režimą, kuris tarnautų privataus kapitalo interesams. Tačiau būtent tai ji ir padarė, rašo Iain Davis savo „Substack” tinklaraštyje.

Bet kuri valstybė ar valstybių blokas, siekiantis dominuoti Jungtinių Tautų režime, siekia kuo labiau padidinti savo įtaką. Tačiau jos niekada negalės vadovauti JT, nes jos atstovauja pasaulinės viešojo ir privataus sektorių partnerystės (G3P), kurioje dominuoja oligarchai, o ne nacionalinės valstybės ar jų gyventojai, interesams.

Neseniai paskelbtoje BRICS XV Johanesburgo II deklaracijoje valstybės narės kolektyviai paskelbė:

Mes dar kartą patvirtiname savo įsipareigojimą siekti visa apimančio daugiašališkumo ir laikytis tarptautinės teisės, įskaitant tikslus ir principus, įtvirtintus Jungtinių Tautų (JT) Chartijoje, kuri yra nepakeičiamas kertinis akmuo, ir pagrindinį JT vaidmenį tarptautinėje sistemoje, kurioje bendradarbiauja suverenios valstybės.

BRICS šalys siekia reformuoti JT Saugumo Tarybą, siekdamos ją pakreipti savo naudai. Nors kai kas gali manyti, kad tai geriau nei dabartinė padėtis, tačiau nei Kinijos, nei Rusijos vyriausybės nesiūlo atsisakyti savo veto teisės Saugumo Taryboje.

BRICS iniciatyvai jau buvo pasipriešinta, kai pastangoms priimti Indiją ir Braziliją į JT Saugumo Tarybą nuolatinėmis narėmis, globalistų analitinio centro „Chatham House” vadovaujamos NATO ir G7 jas kompensavo į JT įtraukiant Vokietiją ir Japoniją.

Be to, kaip ir G7/NATO aljanso šalys, BRICS šalys laikosi bendro įsipareigojimo laikytis JT Chartijos. Chartija nėra nuostabi, žmoniją išlaisvinanti konstitucija, kuo mus norėtų įtikinti JT ir vyriausybės.

Priešingai, tai pagrindinis dokumentas, kuriuo siekiama sukurti pasaulinės tironijos sistemą, kurioje nacionalinės valstybės tampa tarptautinės kriminokratijos vasalais.

Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnyje skelbiama, kad JT „remiasi visų savo narių suverenios lygybės principu”. Toliau Chartijoje išvardijama daugybė būdų, kuriais nacionalinės valstybės nėra lygios. Joje taip pat paaiškinama, kaip jos visos yra pavaldžios JT Saugumo Tarybai tarptautinio „saugumo” klausimais.

Nepaisant visų JT deklaruojamų kilnių principų – pagarbos nacionaliniam suverenitetui ir tariamoms žmogaus teisėms – 2 straipsnyje skelbiama, kad nė viena nacionalinė valstybė negali gauti jokios pagalbos iš kitos, kol JT Saugumo Taryba verčia tą nacionalinę valstybę vykdyti jos įsakymus.

Jungtinių Tautų dekretu net valstybės, kurios nėra Chartijos narės, privalo laikytis Chartijos, nesvarbu, ar joms tai patinka, ar ne.

JT Chartija yra paradoksali. 2.7 straipsnyje teigiama, kad „jokia Chartijos nuostata” neleidžia JT pažeisti nacionalinės valstybės suvereniteto, išskyrus atvejus, kai tai daroma taikant JT „vykdymo užtikrinimo priemones”.

Chartijoje akivaizdžiai nepagrįstai skelbiama, kad visos nacionalinės valstybės yra „lygios”. Tačiau kai kurioms nacionalinėms valstybėms Chartija suteikia teisę būti daug lygesnėms už kitas.

Nors JT Generalinė Asamblėja neva yra sprendimų priėmimo forumas, sudarytas iš „lygių” suverenių valstybių, 11 straipsnyje Generalinei Asamblėjai suteikiami tik įgaliojimai aptarti „bendruosius bendradarbiavimo principus”. Kitaip tariant, ji neturi įgaliojimų priimti jokių svarbių sprendimų.

12 straipsnyje nurodyta, kad Generalinė Asamblėja gali spręsti ginčus tik tuo atveju, jei tai padaryti nurodė Saugumo Taryba. Svarbiausią JT funkciją – „tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą” – gali spręsti tik Saugumo Taryba. Ką kiti Generalinės Asamblėjos nariai mano apie Saugumo Tarybos sprendimus dėl visuotinio „saugumo”, yra praktiškai nesvarbu.

23 straipsnyje nustatyta, kurios nacionalinės valstybės sudaro Saugumo Tarybą:

Saugumo Tarybą sudaro penkiolika Jungtinių Tautų narių. Nuolatinės Saugumo Tarybos narės yra Kinijos Respublika, Prancūzija, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga [Rusijos Federacija], Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Generalinė Asamblėja išrenka dešimt kitų Jungtinių Tautų Organizacijos narių, kurios tampa nenuolatiniais Saugumo Tarybos nariais. [. . . .] Nenuolatiniai Saugumo Tarybos nariai renkami dvejų metų kadencijai.

G7/NATO aljansas ir BRICS aljansas tariamai kovoja dėl viršenybės JT Saugumo Taryboje. Kiekviena pusė varžosi dėl didesnio režimo pyrago gabalo. Niekas nesiūlo išmesti pyrago į šiukšlių dėžę ir iškepti naują.

Generalinei Asamblėjai leidžiama rinkti „nenuolatinius” narius į Saugumo Tarybą, remiantis Saugumo Tarybos nustatytais kriterijais. Šiuo metu nenuolatinėmis narėmis yra Albanija, Brazilija, Ekvadoras, Gabonas, Gana, Japonija, Malta, Mozambikas, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Šveicarija.

24 straipsnyje skelbiama, kad Saugumo Tarybai tenka „pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą” ir kad visos kitos valstybės sutinka, jog „Saugumo Taryba veikia jų vardu”.

Saugumo Taryba tiria ir apibrėžia visas tariamas grėsmes ir rekomenduoja tariamos padėties ištaisymo procedūras ir patikslinimus. Saugumo Taryba nurodo, kokių tolesnių veiksmų, pavyzdžiui, sankcijų ar karinės jėgos panaudojimo, turi būti imtasi prieš bet kurią nacionalinę valstybę, kurią ji laiko problemiška.

27 straipsnyje nurodoma, kad tam, jog Saugumo Tarybos rezoliucija būtų vykdoma, turi pritarti ne mažiau kaip 9 iš dabartinių 15 valstybių narių. Visos 5 nuolatinės narės turi pritarti ir kiekviena iš jų turi veto teisę. Bet kuri Saugumo Tarybos narė, įskaitant nuolatines nares, negali balsuoti ar pasinaudoti veto teise, jei ji yra atitinkamo ginčo šalis.

JT valstybės narės, sutikdamos su Chartija, Saugumo Tarybos prašymu privalo suteikti ginkluotąsias pajėgas. Pagal 47 straipsnį karinis planavimas ir operatyviniai tikslai yra išimtinė nuolatinių Saugumo Tarybos narių kompetencija per jų išskirtinį Karinio štabo komitetą.

Jei nuolatiniams nariams įdomi kurios nors kitos „suverenios” valstybės nuomonė, jie paprašys jos ją pateikti.

Chartijai būdinga nelygybė negali būti dar aiškesnė. 44 straipsnyje pažymima, kad „kai Saugumo Taryba nusprendžia panaudoti jėgą”, vienintelis jos konsultacinis įsipareigojimas platesnei JT daliai yra aptarti kitos valstybės narės ginkluotųjų pajėgų panaudojimą, kai Saugumo Taryba įsako tai valstybei narei kariauti arba veikti „taikos palaikymo” tikslais.

Šaliai, kuri yra nenuolatinė Saugumo Tarybos narė, jos ginkluotųjų pajėgų panaudojimas Karinio štabo komitete yra būtina sąlyga norint tapti Saugumo Tarybos nare.

JT Generalinis Sekretorius, Chartijoje įvardytas kaip „vyriausiasis administracinis pareigūnas”, prižiūri JT Sekretoriatą. Sekretoriatas užsako, tiria ir rengia ataskaitas, kuriomis, kaip teigiama, grindžiamas JT sprendimų priėmimas.

Sekretoriato darbuotojus skiria generalinis sekretorius. Generalinį sekretorių „skiria Generalinė Asamblėja, remdamasi Saugumo Tarybos rekomendacija”.

Taigi pagal JT Chartiją Saugumo Taryba yra režimo vykdytojai. Ši tvarka dabartinių nuolatinių narių – Kinijos, Prancūzijos, Rusijos, Jungtinės Karalystės ir JAV – vyriausybėms suteikia nemažai papildomų įgaliojimų visų kitų valstybių atžvilgiu. JT Chartijoje nėra nieko egalitarinio.

Tačiau, kai kalbama apie klausimus, nesusijusius su karinės jėgos panaudojimu, ekonominių sankcijų taikymu ar kitomis „bausmėmis”, net ir nuolatinės Saugumo Tarybos narės yra ne daugiau kaip „įgalinantys partneriai”.

JTO buvo įkurta nemaža dalimi privataus sektoriaus Rokfelerio fondo (RF) pastangomis. Ypač dėl visapusiškos finansinės ir veiklos paramos Tautų Lygos Ekonomikos, finansų ir tranzito departamentui (EFTD) ir didelės įtakos Jungtinių Tautų pagalbos ir reabilitacijos administracijai (UNRRA) – pagrindinei JT „organizacijai”. RF buvo pagrindinis veikėjas, prisidėjęs prie LoN pertvarkymo į JT.

JT atsirado dėl viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės. Nuo tada, ypač gynybos, finansavimo, pasaulinės sveikatos priežiūros ir darnaus vystymosi srityse, viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė ėmė dominuoti JT sistemoje.

JT jau nebėra tarpvyriausybinė organizacija, jei tokia išvis kada nors buvo. Tai – pasaulinis vyriausybių ir privačių „suinteresuotųjų subjektų” tarptautinio tarpvyriausybinio tinklo bendradarbiavimas.

1998 m. tuometinis JT generalinis sekretorius Kofi Annanas Pasaulio ekonomikos forumo Davoso simpoziume sakė, kad dešimtajame dešimtmetyje JT įvyko „tyli revoliucija”:

Nuo mūsų paskutinio susitikimo Davose Jungtinės Tautos pasikeitė. Organizacija buvo visiškai pertvarkyta, o aš tai pavadinčiau „tylia revoliucija”. [. . . .]  Visos organizacijos padėtis yra geresnė, kad galėtume bendradarbiauti su verslu ir pramone. [. . . .] Jungtinių Tautų veikla susijusi su pasaulio verslo įmonėmis. [. . . .] Mes taip pat skatiname privataus sektoriaus plėtrą ir tiesiogines užsienio investicijas. Padedame šalims prisijungti prie tarptautinės prekybos sistemos ir priimti verslui palankius teisės aktus.

2005 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), specializuota JT agentūra, paskelbė ataskaitą apie informacinių ir ryšių technologijų (IRT) naudojimą sveikatos priežiūros srityje „Connecting for Health. Kalbėdama apie tai, kaip „suinteresuotosios šalys” galėtų diegti IRT sprendimus sveikatos priežiūros srityje visame pasaulyje, PSO pažymėjo:

Vyriausybės gali sukurti palankią aplinką ir investuoti į teisingumą, prieinamumą ir inovacijas.

2013 m. JT, nagrinėdamos vystymosi darbotvarkę po 2015 m. (Darbotvarkė iki 2030 m.), teigė:

Partnerystė gali paskatinti veiksmingesnį, nuoseklesnį, reprezentatyvesnį ir atskaitingesnį pasaulinį valdymo režimą, kuris galiausiai turėtų lemti geresnį nacionalinį ir regioninį valdymą [. . . .]. Labiau tarpusavyje priklausomame pasaulyje nuoseklesnis, skaidresnis ir reprezentatyvesnis pasaulinio valdymo režimas bus labai svarbus siekiant tvaraus vystymosi visais jo aspektais. [. . . .] Pasaulinis valdymo režimas, globojamas JT, turės užtikrinti, kad pasaulio bendroji nuosavybė būtų išsaugota ateities kartoms.

JT nėra tik tarpvyriausybinė organizacija. Ji laiko save pagrindine „pasaulinio valdymo režimo” organizacija. Savo ruožtu šis režimas yra G3P išraiška. JT režimas įgalina pasaulinį valdymą, kuriam vadovauja tarptautinė oligarchija.

2014 m. Jungtinių Tautų Ekonominių ir socialinių reikalų departamentas (JTO ESD) savo leidinyje „Pasaulinis valdymas ir pasaulinės vystymosi taisyklės po 2015 m.” apibrėžė „pasaulinio valdymo” sąvoką:

„Dėl dabartinio požiūrio į pasaulinį valdymą ir pasaulines taisykles nacionalinėms vyriausybėms vis labiau mažėja politinės erdvės [. . . . ]. Pasaulinis valdymas tapo sritimi, kurioje veikia daug įvairių dalyvių [. . . ]. Į šią sritį įeina privataus sektoriaus, nevyriausybinių organizacijų (NVO) ir didelių filantropinių fondų (pvz., Bilo ir Melindos Geitsų fondo, Turnerio fondo) ir susijusių pasaulinių fondų veikla sprendžiant tam tikrus klausimus […] Kelių veikėjų dalyvavimas pastebimas, pavyzdžiui, visuomenės sveikatos srityje, kai atsirado pasaulinės sveikatos partnerystės.”

2015 m. Adis Abebos veiksmų darbotvarkės konferencijoje dėl „vystymosi finansavimo” paaiškintas „palankios aplinkos” pobūdis. Nacionalinės vyriausybės iš 193 JT nacionalinių valstybių įsipareigojo savo gyventojams finansuoti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes darniam vystymuisi, kolektyviai sutikdamos sukurti „darniam vystymuisi palankią aplinką visais lygmenimis”; ir „toliau stiprinti darnaus vystymosi finansavimo sistemą”.

2017 m. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija 70/224 (A/Res/70/224) JT valstybės narės buvo įpareigotos įgyvendinti „konkrečią politiką”, kuri „sudarytų sąlygas” darniam vystymuisi. A/Res/70/224 priduriama, kad JT:

„[. . . .] dar kartą patvirtina tvirtą politinį įsipareigojimą spręsti finansavimo ir tvariam vystymuisi palankios aplinkos kūrimo visais lygmenimis uždavinį [-], visų pirma plėtojant partnerystę, suteikiant daugiau galimybių privačiajam sektoriui, nevyriausybinėms organizacijoms ir pilietinei visuomenei apskritai.”

Trumpai tariant, „palanki aplinka” – tai vyriausybės, taigi ir mokesčių mokėtojų, finansinis įsipareigojimas sukurti rinkas, kuriomis galėtų pasinaudoti privatusis sektorius. Per pastaruosius kelis dešimtmečius vienas po kito einantys generaliniai sekretoriai prižiūrėjo, kad JT oficialiai taptų pasauline viešojo ir privačiojo sektorių partneryste (G3P).

Nacionalinių vyriausybių vaidmuo – „perkelti” G3P režimo sukurtą politinę darbotvarkę į nacionalinę politiką ir teisės aktus.

Pavyzdžiui, 1992 m. globalistų analitiniai centrai parengė Darbotvarkę 21, kuria grindžiami šiandieniniai Darnaus vystymosi tikslai (DVT). Nacionalinės vyriausybės juos „išvertė” į „grynojo nulio” politikos strategijas.

Išrinktos vyriausybės nesukuria politinės darbotvarkės, jos tik ją įgyvendina.

Nacionalinės valstybės neturi suvereniteto viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės srityje. Darnus vystymasis yra tik viena iš politinių darbotvarkių, pagal kurią vyriausybei tenka „įgalinančio” partnerio, veikiančio pasauliniame tinkle, kurį sudaro tarptautinės korporacijos, nevyriausybinės organizacijos (NVO), pilietinės visuomenės organizacijos ir kiti veikėjai, vaidmuo.

„Kiti veikėjai” daugiausia yra atskirų milijardierių ir nepaprastai turtingų šeimų dinastijų filantropiniai fondai, t. y. pasauliniai oligarchai.

Pavyzdžiui, tarp „pasaulinių fondų, skirtų konkrečioms problemoms spręsti”, į kuriuos 2014 m. atkreipė dėmesį UNDESA, yra Glazgo finansinis aljansas „Net Zero” (angl.)

2021 m. GFANZ pristatydamas 2021 m. Glazge vykusiame COP26 klimato kaitos aukščiausiojo lygio susitikime karalius Karolis III – tuometinis princas Čarlzas – aiškiai parodė, kas vadovauja pasaulinio valdymo režimo politinėms darbotvarkėms:

„Dėl grėsmės, su kuria susiduriame, masto ir apimties reikia ieškoti pasaulinio sisteminio lygmens sprendimo, pagrįsto esminiu dabartinės iškastiniu kuru grindžiamos ekonomikos pertvarkymu. [. . . .] Taigi, ponios ir ponai, šiandien raginu šalis susivienyti ir sukurti aplinką, kuri leistų kiekvienam pramonės sektoriui imtis reikiamų veiksmų. Žinome, kad tam reikės ne milijardų, o trilijonų dolerių. [Reikia didžiulės karinės kampanijos, kad sutelktume pasaulinio privataus sektoriaus jėgas, kurio turimi trilijonai gerokai viršija pasaulio BVP ir, su didžiausia pagarba, net pasaulio lyderių vyriausybes. Tai vienintelė reali perspektyva pasiekti esminių ekonominių permainų.”

Taigi JT iš tikrųjų tarnauja privataus kapitalo interesams. Tai ne tik pasaulinės politinės valdžios centralizavimo mechanizmas, bet ir pasaulinės politikos darbotvarkės, kurios yra „palankios verslui”. Tai reiškia, kad ji palanki tarptautinėms korporacijoms.

Tokie planai gali sutapti su geriausiais žmonijos interesais, bet jei jie nesutampa, o taip dažniausiai ir yra, tai žmonijai yra labai blogai.

Jungtinių Tautų chartija suteikia teisę pasaulinei viešojo ir privačiojo sektorių partnerystei vykdyti pasaulinį valdymą. Nacionalinės valstybės yra tik „įgalioti partneriai”, kuriems leidžiama G3P politikos iniciatyvas perkelti į nacionalinę politiką.

Prielaida, kad JT Chartija įtvirtina „nacionalinių valstybių suverenitetą” ir veikia kaip tam tikras pleištas prieš pasaulinę oligarchų tironiją, yra visiškai juokinga. JT Chartija yra pasaulinės galios ir valdžios centralizavimo, perduoto į privačių „veikėjų” rankas, įsikūnijimas.