infa.lt

freegreatpicture.com nuotrauka

Beveik prieš dešimt tūkstančių metų baigėsi paskutinis ledynmetis. Iki šiol dauguma mokslininkų manė, kad to priežastis buvo orbitos, kuria mūsų planeta sukasi aplink Saulę, parametrų pokyčiai. Naujas tyrimas parodė, kad priežastis slypėjo visai kitoje plotmėje.

Vos per pastaruosius 2,6 mln. metų planetoje buvo mažiausiai 50 ledynmečių, o tarp jų – šiltesni tarpiniai laikotarpiai. Ledynmečių ir tarpledynmečių ciklai truko apie 100 tūkst. metų: ledynmečiai truko 70-90 tūkst. metų, tarpledynmečiai – apie 10 tūkst. metų.

Mokslininkai jau seniai mano, kad paskutinio milijono metų ledynmečiai prasideda tada, kai Žemės orbita aplink Saulę šiek tiek pailgėja nei įprastai, o arčiausiai šviesulio esanti Žemės orbitos dalis perskrieja mūsų planetą per žiemos saulėgrįžą Šiaurės pusrutulyje – gruodžio 22 dieną.

Faktas tas, kad būtent didžiausio artumo prie Saulės metu planeta iš jos gauna daugiausia energijos. Ir jei šis momentas Šiaurės pusrutulyje ištinka žiemą, šis energijos iš žvaigždės pikas daugiausia tenka Pietų pusrutuliui.

O ten esanti Antarktida atlieka didžiulio balto ledo skydo vaidmenį, veiksmingai atspindinčio Saulės spindulius į kosmosą, kuris „vėsina” planetą ledynmečio metu.

Tarpledynmečiai būna atvirkštinėje situacijoje: kai Žemė yra arčiausiai Saulės Šiaurės pusrutulio vasaros metu. Vasarą ištirpsta didžioji dalis šiaurinio vandenyno ledo, o tamsus jūros vanduo gerai sugeria Saulės spindulius.

Ir, nors manoma, kad orbitos, kurioje mūsų planeta sukasi aplink Saulę, pailgėjimo pokyčių ciklas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis ledynmečių ir tarpledynmečių ciklus, nauji tyrimai parodė, kad vietoj to jie gali būti Žemės sukimosi aplink savo ašį posvyrio ašies pokyčių rezultatas.

Žurnale „Nature Geoscience” paskelbtos publikacijos autoriai daro išvadą, kad iš tikrųjų didžiausią įtaką ledynmečių ciklams geologinėje istorijoje turėjo precesija, t. y. Žemės sukimosi ašies posvyrio kitimas.

Šios išvados grindžiamos deguonies izotopų (to paties elemento su skirtingomis atominėmis masėmis), esančių jūrų organizmų apvalkaluose, duomenimis.

Dėl šiltesnių sąlygų pagreitėja lengvesnio deguonies-16 išgaravimas, todėl vanduo praturtėja sunkesniu deguonimi-18, kuris vėliau patenka į vandenyne gyvenančių organizmų kiautus.

Pleistoceno pabaigoje būtent Žemės sukimosi ašies posvyrio pokytis chronologiškai sutapo su žymiu ledynų tirpimu ir ledynmečio pabaiga.

Pagrindinis tyrimo autorius daktaras Chronis Tsedakis iš Londono universitetinio koledžo (Jungtinė Karalystė) ir jo komanda išanalizavo Viduržemio jūros nuosėdų branduolius ir nustatė, kad ledynmečio pabaigos laikas sutapo su Žemės sukimosi ašies posvyrio pokyčiais.

Jie taip pat atliko orbitos ekscentriciteto ir sukimosi ašies posvyrio pokyčių poveikio mūsų planetos klimatui kompiuterinį modeliavimą. Iš vandenyno gelmių paimtuose nuosėdų branduoliuose rasta mikroskopinių foraminiferų, o išanalizavus vėlyvojo pleistoceno duomenis, nustatytas ryškus spartus 18 O / 16 O santykio mažėjimas, rodantis giliavandenių vandenų temperatūros pokyčius dėl ledo kiekio svyravimų.

Orbitinių pokyčių datavimas buvo grindžiamas speleotemų (mineralų sankaupų urvuose; pavyzdys – kalcitiniai stalaktitai) iš Kinijos įrašais.

Ankstesni autoriai nustatė, kad klimato pokyčiai Šiaurės Atlante greitai išplito į musoninius regionus, o ledynų atsitraukimas atitiko silpnesnius musonus, todėl galima manyti, kad speleotemų (priklausančių nuo pasaulinio musonų aktyvumo) susidarymas sinchronizuotas su šiais duomenimis.

Šios išvados turi svarbią reikšmę siekiant suprasti praeities ir ateities klimato kaitą. „Mūsų tyrimas rodo, kad Žemės ašies posvyris yra labai svarbus Žemės klimato veiksnys ir kad jo pokyčiai gali turėti didelę įtaką planetos klimatui”, – sakė daktaras Tsedakis.

Naujajame moksliniame darbe taip pat pabrėžiama tarpdisciplininių tyrimų svarba siekiant suprasti sudėtingas Žemės sistemas.

„Šis tyrimas yra puikus pavyzdys, kaip skirtingos mokslo sritys gali susivienyti ir spręsti svarbius klausimus apie mūsų planetos istoriją ir ateitį”, – apibendrino mokslininkas.