infa.lt

Ministrė M. Navickienė centre | LRT laidos kadras

Žmonėms, kurie buvo nuteisti už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus ar suaugusius, draudžiama dirbti, teikti paslaugas, savanoriauti vietose, kuriose jie gali turėti nuolatinių ir tiesioginių kontaktų su vaikais.

Tokie asmenys yra įtraukti į veikiantį Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą (ĮKNR). Įdarbinant, priimant teikti paslaugas ar savanoriauti žmogų, pažymos, kad jis nėra šiame registre, turi prašyti visos su vaikais dirbančios ir jiems paslaugas teikiančios įstaigos.

Tokios pažymos gali prašyti ir patys tėvai, kurie, pavyzdžiui, savo vaikams samdo auklę, korepetitorių, trenerį ar kitą paslaugų tiekėją, ir nori užtikrinti vaiko saugumą.

„Nieko nėra svarbiau, kaip apsaugoti vaikus nuo jiems gresiančių ar galinčių grėsti pavojų. Darbdaviai, priimantys žmones dirbti su vaikais, turėtų pasinaudoti esama prevencine priemone – prašyti, kad su vaiku dirbsiantis žmogus pristatytų pažymą, jog nėra teistas už seksualinius ir kitus sunkius nusikaltimus. Tokios pažymos gali reikalauti ir vaikų tėvai, samdydami individualiai dirbančius korepetitorius, aukles ar kitus asmenis“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

infa.lt: pastebėtina,kad valdančiajai daugumai vadovaujanti partija, kuriai priklauso ir pati ministrė Monika Navickienė, savo gretose turi psichiatrą Liną Slušnį, susijusį su Švėkšnos vaikų globos namų pedofilijos byla. Būdamas šių globos namų psichologu jis nutylėjo apie tai, ką jam pasakojo vaikai apie savo patirtą prievartą. Taip pat pažymėtina istorija, kurioje apkaltintas Kristijonas Bartoševičius, aktyviai per rinkimų kampaniją remtas šios pačios partijos ir išrinktas jos sąraše bei iki šiol vaikštantis laisvėje (byla jau perduota teismui).

O apie tai, kad K.Bartoševičiui buvo nutekinta tyrimo informacija, leidusi jam be apkaltos palikti Seimą – kalbėti, turbūt, nėra prasmės.Tad šios partijos (TS-LKD) nuoširdumu, jai teigiant apie tai, kad rūpi vaikų saugumas, patikėti sunku.

Kaip žinia, didžiausią žalą vaikams daro būtent politikai savo priimamais įstatymais, leidžiančiais įtariamiems pedofilija asmenims iki teismo vaikščioti laisvėje ir daryti spaudimą aukoms bei liudininkams. Taip pat daryti naujus nusikaltimus. Apie tai liudija Kauno istorija, kai dešimčių (!!!) mergaičių tvirkinimo epizodų  įtariamas A.Ulvydas vaikščiojo laisvėje, ir ypatingai nesislėpdamas rengė naujus „pasirodymus” mažametėms, apsimesdamas, kad neįtaria jų tikrojo amžiaus.

Tad nuteisti „aukštesnio rango” pedofilą, dėka galiojančių įstatymų, teisėsaugai yra sudėtinga net tada, kai jis pažeidžia kardomąsias priemones, vykdamas į naujus „pasirodymus”, ką vėlgi, liudija A.Ulvydo bylos aplinkybės.

Maža to, niekas net neįvardija, kad tai konkreti ir akivaizdi pedofilija. Kur tą užkardijantys įstatymai? Kur adekvačios bausmės ir skaidrus tyrimas su seksualinių nusikaltėlių pavardėmis ir nuotraukomis?