infa.lt

Facebook nuotr.

„Pagrobtų“ vaikų drama nori nenori verčia užduoti kasdien vis rimtesnius klausimus. Ir netik apie vaikus. O apie pačią Valstybę. Nes jau sunku susigaudyti, kas iš tiesų yra ta valstybė.

Pradedame nuo švietimo sistemos.

Tyrimų bendrovės Vilomorus duomenimis Lietuvoje švietimo sistema pasitiki apie 40% apklaustųjų.

Rusijos nusipelnęs pedagogas (Video – mano Telegram) sako:
„Šiuolaikinė švietimo sistema duoda vaikams 90% informacijos, kuri niekada nebus reikalinga jų gyvenime.

Šiuolaikinė švietimo sistema mums duoda 89% vaikų, kurie kenčia nuo įvairių psichikos išsibalansavimų.

Šiuolaikinė švietimo sistema duoda 98% vaikų genialumo praradimų“

Neurobiologė Tatjana Černigovskaja sako:
„Šiuolaikinė švietimo sistema yra nužmoginta. Ruošiami robotukai, kuriuos labai greitai nukonkuruos kiti robotukai, t.y. Dirbtinis intelektas.

Sakysite: ai, čia Rusija, Vakaruose viskas kitaip.

Ne, ne visai. Turiu duomenis iš Vokietijos. Leidinio Spiegel publikuotame tyrime teigiama, kad net 72% tėvų mano, jog mokykla jų vaikams nesugeba įdiegti kompetencijų, kurios jiems bus reikalingos tolesniame gyvenime ir karjeros daryme.

Na, o jei kalbėsime apie „ Vakarietiškų vertybių“ lopšį Ameriką – ten nuolatos vyksta tėvų protestai dėl tų visų vaikams kišamų Drag Queen spektaklių ir genderinės ideologijos.

Pati ne kartą rašiau apie Lietuvos švietimo sistemą, turėdama vilties, kad kažkas pasikeis…Rašiau ne apie prastus mokinių pasiekimus – apie tai rašė kiti. Rašiau apie tai, kad Lietuvos švietimo sistema ruošia tik darbo rinkai reikalingus paklusnius sraigtelius ir visiškai neruošia Žmogiškųjų kompetencijų.

Mūsų švietimo sistemos „produktai“ iki šiol nežino, kas yra emocinis intelektas, kas yra gyvenimo tikslai , nežino, kaip pažinti save ir džiaugtis aukštesne savirealizacija, nei pūpsojimas ant sėdmaišių, žolytės rūkymas ar geriausiu atveju „pažymių gerinimas“. Čia, aišku, plati ir ne šio straipsnio tema.

Atrodytų, kad tėvai, kurie nepasitiki švietimo sistema ar net jaučia siaubą į ją žiūrėdami, galėtų pasirinkti alternatyvius sprendimus – t., y. išeiti iš sistemos ir ugdyti vaikus patys.
(Past. : nepainioti sąvokų „išėjimas iš sistemos“ ir „ugdymas namuose“).

Bet ups, nėra šansų… Pasirodo, tėvams priėmus tokį sprendimą, čia pat atrieda atidunda ne, ne zombiai, o sisteminis aparatas ir Valstybės vardu vaikus atima iš šeimos. Negana to, pačius tėvus įgrūda į kalėjimą.

Šioje vaikų „pagrobimo“ dramoje dar sužinojau du neįtikėtinus dalykus:

1. Vaikai nėra tėvų nuosavybė;
2. Vaikų neleidimas į ugdymo įstaigas yra tolygus prieš vaikus naudojamam psichologiniam smurtui.

Ania???

O gal kas paskaičiuotų, kiek tėvų savo vaikus tampo iš vienos mokyklos į kitą, kad apsaugotų nuo patyčių? Gal kas paskaičiuotų, kiek tėvų tikrina grįžusių iš mokyklos vaikų kuprines ir kišenes, baimindamiesi, kad ten nebūtų narkotikų.

Gal kas paskaičiuotų, kiek vaikų ta švietimo sistema atvedė į depresijų, neurozių ir baimės sutrikimų karalystę? Gal kas paskaičiuotų, kiek tėvų, ištempusių ausis ir išplėtusių akis, dairosi, kad į jų vaikų mokyklą neatsibogintų kokia tetulė ir nepaklaustų: „kas tu esi, mergaitė ar berniukas? “.

Ar tai nėra švietimo sistemoje naudojamas psichologinis ir emocinis smurtas?

Taigi sisteminio aparato monstras kasdien vis labiau ir labiau šluoja žmonių teisę rinktis:

Nebėra galimybės išeiti iš švietimo sistemos – mat, kaip paaiškėjo, vaikai yra Valstybės, o tiksliau to paties sisteminio monstro nuosavybė.

Nebėra galimybės išeiti ir iš sveikatos sistemos – mat po koronabiesijos tapo aišku, kad žmogaus kūnas jau taip pat nėra žmogaus nuosavybė. Jis, pasirodo, netikėtai perėjo į visokių ekspertų, ekspertėlių ir duomenų mokslininkų nuosavybę. Ir būtent pastarieji įgijo teisę spręsti, kokį eksperimentinį marmalą žmogus privalo grūsti į savo kūną.

Vis sunkiau darosi išeiti ir iš minčių valdymo sistemos – jeigu anksčiau alternatyvioji žiniasklaida buvo laisvai prieinama, tai dabar ją savo plačiais užpakaliais beveik užblokavo tiek sisteminės nuomonės formuotojai, tiek „faktų tikrintojai“, tiek pats sisteminis monstras, atjungdamas visus įmanomus priėjimus prie alternatyvios informacijos.

Mat žmogaus mintys ir pasaulėžiūra, pasirodo, taip pat yra ne paties žmogaus, bet sisteminio monstro nuosavybė. Apie tai plačiai rašė G. Orwelas, todėl nebesikartosiu.

Kažkaip vis dažniau ir dažniau susiduriu su tokiais naratyvais, kaip „Vaikai priklauso valstybei“, „Žmogaus kūnas priklauso valstybei“, „Žmogaus įsitikinimai – ir tie priklauso valstybei“.

Ania?

O tai kas tada yra ta Valstybė? Ar tai tas biurokratų batalionas, pats sau susigalvojęs, kad būtent jis ir tik jis svetimus vaikus gali padaryti laimingesniais, nei tą galėtų padaryti tuos vaikus mylintys jų tėvai?

Ar tai tie duomenų mokslininkai, nusprendę žmonių kūnus panaudoti medicininiams eksperimentams? Ar tai tie faktų čekeriai, kurie, pasivolioję ant sėdmaišių, nusprendė tapti vienos tiesos nešėjais?

Ar tai tie agresyvieji „sisteminės nuomonės“ formuotojai, kurie visus, pavargusius nuo kasdien vis bukėjančios sistemos ir norinčius nuo jos atsitraukti, apipila visomis įmanomomis psichologinio bei emocinio smurto pamazgomis?

Tai kas konkrečiai yra ta Valstybė, kuriai „priklauso“ mūsų vaikai, mūsų kūnai ir mūsų mintys?

Kas ta Valstybė, kurios vardu prisidengdami, vis labiau ir labiau artėjame link G. Orwello „1984“?

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.