infa.lt

paveikslėlis: Kandinsky 2.2

Terminas „technokratija” nėra naujiena mūsų politiniame žodyne. Jis vartojamas jau ne vieną dešimtmetį ir dažniausiai siejamas su totalitariniais kairiaisiais režimais, kurie skiria techninio elito „ekspertus” vadovauti specializuotiems jų režimo kariniams, ekonominiams ir kitiems civiliniams sektoriams. Technokratijos poveikis – paminti žmonių valią, rašo „American Thinker” autorius, Will Stoutamire.

Pirmasis iš tokių šiuolaikinių režimų tikriausiai buvo Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija (dar žinoma kaip nacių partija). Ginkluotės ministras Albertas Šperas (Albert Speer) buvo vienas geriausių ir labiausiai vertinamų Hitlerio technokratų.

Pastaraisiais metais A. Speero vaidmenį nustelbė velnio agentai, ant kurių rankų buvo daugiau kraujo, pavyzdžiui, Adolfas Eichmanas, Rudolfas Hesas, Hermanas Geringas ir kiti.

Tačiau Šperas buvo svarbiausias Hitlerio Vokietijos vizijos kūrėjas. Jis parengė grandiozinius Trečiojo reicho sostinės architektūrinius planus ir rūpinosi, kad didžioji dalis Vokietijos ginkluotės mašinų veiktų, net ir tada, kai Hitlerio vizija apie tūkstantmetį trunkantį nesutramdomą valdžią žlugo. Jis buvo ne mažiau velniškas nei jo bendraminčiai.

Po Antrojo pasaulinio karo žmonės svarstė ir diskutavo, kaip galėjo būti, kad vokiečiai, laikomi vienais kultūringiausių ir labiausiai išsilavinusių pasaulio žmonių, pritarė nacių programai. Po karo Šperas pateikė įžvalgų, kurios taip pat yra perspėjimas demokratų technokratiniams siekiams.

Vokietijai kapituliavus, Šperas buvo atvežtas į senovinį Vokietijos miestą Niurnbergą, kur kartu su kitais dvidešimt keturiais asmenimis buvo teisiamas už nusikaltimus žmoniškumui. Po ilgų tribunolo svarstymų jis buvo nuteistas kalėti 20 metų Spandau kalėjime Berlyne. Palyginti su kitais režimo nariais, kurie stojo prieš teismą ir buvo nuteisti mirties bausme, tai buvo nedidelė bausmė.

Kai Špero teismo procesas artėjo prie pabaigos, jo baigiamajame liudijime buvo pateikta informacija, paaiškinanti, kaip nacių režimas veiksmingai užkariavo didžiosios dalies Vokietijos gyventojų širdis ir protus po to, kai po Pirmojo pasaulinio karo tauta patyrė ekonominį ir kultūrinį nuosmukį.

Jis taip pat griežtai įspėjo nugalėjusias demokratines valstybes, kurios jau kūrė dideles biurokratines tarnybas, prižiūrimas to meto prototechnokratų.

(Nepamirškite, kad Amerika šiame projekte turėjo pranašumą: XX a. trečiajame dešimtmetyje Ruzvelto Naujasis kursas pertvarkė Amerikos federalinę valdžią, prie jos prijungdamas beveik septyniasdešimt megalitinių biurokratinių tarnybų ir taip visam laikui pakeisdamas Amerikos valdymo sistemą.

Ši transformacija pradėjo įtikinti daugelį geros valios amerikiečių, kad „kuo didesnė valdžia, tuo geriau”, ir paskatino amerikiečius priimti dideles biurokratines agentūras, kurioms vadovauja technokratai).

Šperas kalbėjo taip:

Hitlerio diktatūra buvo pirmoji pramoninės valstybės diktatūra šiame modernių technologijų amžiuje, diktatūra, kuri iki tobulumo panaudojo technologijų priemones savo žmonėms valdyti…

Pasinaudojant tokiomis technologijos priemonėmis kaip radijas ir viešųjų ryšių sistemos, aštuoniasdešimt milijonų žmonių galėjo būti pajungti vieno asmens valiai. Telefonas, teletaipas ir radijas leido perduoti aukščiausių lygių įsakymus tiesiogiai žemiausiems organams, kur dėl savo didelio autoriteto jie buvo nekritiškai vykdomi.

Taigi daugelis tarnybų ir būrių tokiu tiesioginiu būdu gaudavo piktavališkus įsakymus. Technologijos priemonės leido atidžiai stebėti visus piliečius ir užtikrinti, kad nusikalstamas operacijas gaubtų didelė paslaptis.

Pašaliniam stebėtojui šis valstybės aparatas gali atrodyti kaip, atrodytų, laukinė telefono stoties laidų raizgalynė; tačiau, kaip ir tokia stotis, jis galėjo būti valdomas viena valia. Praeities diktatūroms taip pat reikėjo kokybiškų padėjėjų žemesnėse vadovybės grandyse – žmonių, galinčių mąstyti ir veikti savarankiškai.

Autoritarinė sistema technologijų amžiuje gali apsieiti be tokių žmonių. Tik komunikacijos priemonės leidžia jai mechanizuoti žemesniųjų vadovų darbą. Taip sukuriamas nekritiško įsakymų priėmėjo tipas.

Speras aiškino, kad nors Hitleris buvo pirmasis, kuris savo režimo nusikaltimams vykdyti pasitelkė autoritarinės kontrolės priemones, po karo, tobulėjant technologijoms, kitos technokratinės diktatūros kels dar didesnę grėsmę žmonijai:

Mano, kaip buvusio ministro, atsakingo už labai išvystytą ginkluotės ekonomiką, paskutinė pareiga yra pareikšti: Kiekvienoje pasaulio šalyje gali dominuoti technologijos, tačiau man atrodo, kad šiuolaikinėje diktatūroje tai neišvengiama.

Todėl kuo labiau technologizuotas taps pasaulis, tuo svarbesnis bus individualios laisvės ir atskiro žmogaus savimonės, kaip priešpriešos technologijoms, poreikis.

2023 m. Amerikoje stebime vis labiau įsibėgėjančią valdžią, sudarytą iš nerinktų ir nevaržomų technokratų, kurie vis dažniau valdo, o gal ir griauna, paprastų amerikiečių gyvenimus. Todėl verta pasimokyti iš vieno blogiausių istorijoje technokratinių režimų ir jo pagrindinio architekto.

Šperso žodžiai, pasakyti jo paskutiniame liudijime, turėtų suvirpinti kiekvieną skaitytoją, kuris pasisako už laisvą visuomenę. Jau dabar matome, kaip dešimtys didžiulių biurokratinių struktūrų nuolat pamina amerikiečių konstitucines teises, primesdamos savo kolektyvinę valią žmonėms, neatsižvelgdamos į mūsų tariamai atstovaujamąją valdžią.

Be to, ši nesąžininga biurokratija yra susivienijusi su „Big Tech” voratinkliu. Tiek „Big Tech”, tiek „Deep State” sudaro radikalios kairiosios ideologinės grupuotės, tikinčios savo absoliučia teise cenzūruoti bet kokį požiūrį ar nuomonę, prieštaraujančią kraštutinių kairiųjų naratyvui. Nenuostabu, kad matome, kaip vyriausybę, spaudą ir bendrą kultūrą apėmęs marksizmo ir budizmo proto virusas.

Didelis klausimas, ar liko pakankamai laisvę mylinčių amerikiečių, kad nugalėtų šią prieš laisvę nukreiptą valdymo sistemą. Juk biurokratinė valstybė, apie kurią perspėjo piktasis Speeras, jau sėkmingai įsitvirtino Amerikos gyvenimo būdo struktūroje.

Amerikiečiams būtina skubiai suprasti, kad jų laisvės yra technokratinio elito įkaitės. Jie turi nedelsdami pradėti savo senųjų teisių susigrąžinimo procesą, kol dar nevėlu. Tai reiškia, kad reikia pasitelkti visas įmanomas teisines priemones, kad pasipriešintų vyriausybei ir technologiniam aljansui, kuris veikia siekdamas pakirsti mūsų, žmonių, tikrųjų Amerikos valdovų, valią.

Knyga: Speer, Albert. Inside the Third Reich, Memoirs. New York. 1970