infa.lt

Visos išvardintos teisės būtų iš esmės teisingos, jei būtų apibrėžiamos vienintele sąvoka – kaip žmogaus teises, kurias reikia ginti nuo valstybės.

Dabar gi atskira detalizacija įtvirtina, kad moterys ir vaikai jau lyg ir nėra žmonės, jiems esą reikalingas atskiras apibrėžimas, atskiras reguliavimas, kurio teisės gali būti supriešinamos jau su žmogaus teisėmis.

Absurdas, tiesa? Bet mes jame gyvename.

Panagrinėkime trumpai:

Kas yra žmogus lyg ir visi suprantame – tai vyrai, moterys, vaikai, seneliai.

Tada paklauskime savęs – nuo ko tada reikia ginti žmogų, jeigu išskyrus žmogų daugiau niekas jam negali padaryti nieko blogo?

Nuo kito žmogaus? – Ne, – tam yra baudžiamojo ir administracinio kodekso įstatymai.

Nuo ko tada? – Nuo valdžios.

Tik valdžia gali sudaryti tokias sąlygas visuomenėje, kai jos nutarimais supriešinamos atskirų visuomenės grupių teisės, paverčiant viešąją erdvę mūšio lauku.

Kokiu būdu?

Paprastas pavyzdys – tėvų teisė auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus. Atrodytų aiškus sakinys Konstitucijoje.

Bet gi ne, Vaiko teisių įstatyme ši tėvų teisė susiaurinama iki neįmanomo jos įgyvendinimui lygmens. Kai šeima netiesiogiai paverčiama vos ne didžiausia grėsme vaikui.

Prisidėjusios naujos Švietimo įstatymo pataisos tėvų teises dar labiau susiaurina. Priminsiu – tėvai tai žmonės su savo Žmogaus teisėmis.

Dabar vaikams mokyklose bus galima dėstyti ką tik nori, ką parinks ši valdančioji dauguma, o tėvai negalės to atsisakyti remdamiesi Konstitucijoje įtvirtintomis savo teisėmis, nes, jeigu vaikas nelankys pamokų, kurios tėmvams gali atrodyti prieštaraujančios jų įsitikinimams – apie juos bus pranešama Vaiko teisių tarnybai.

Ko gali imtis ši tarnyba – niekam atskirai aiškinti nereikia, pavyzdžių jau turime.

Su moterų teisėmis viskas tas pats. Jeigu ją sumuš vyras – tai bus moterų teisių pažeidimas, tačiau jei ją sumuš moteris – bus tik kriminalinis nusikaltimas, kuris gali būti įvertintas ir kaip tarpusavio muštynės, kur nugalėjo stipresnė. Tas pats veiksmas, tik skirtingai vertinamas.

Ateityje, link kurios sparčiai einame – jei moterį sumuš transseksualas vyras, laikantis save moterimi – vis tiek bus laikoma, kad ją sumušė moteris. Nes oficialiai jis bus laikomas moterimi.

Visa žmogaus, moterų, vaiko teisių sistema pagrįsta aukos akcentu.

Yra auka – reikia ją ginti. Niekur šioje schemoje nekalbama apie vyro teises. Nes vyras iš principo a priori laikomas agresoriumi. Visa gynyba tik nuo jo ir taikoma tik prieš jį.

Tačiau gynyba – tai apgaulinga sąvoka. Iš tiesų tai yra puolimas. Nes tik vyrai iš prigimties yra kariai, galintys ir stojantys kovoti prieš neteisybę ir absurdą.

Jie savo viduje turi tą kovos dvasią, kuri nuo amžių amžinųjų žymėjo jų žygius, jų garbės suvokimą, jų išdidumą ir siekį ginti silpnesnius. Berniukai imdavo pavyzdį iš tokių vyrų, o moterys visais laikais jais žavėjosi.

Už savo garbę jie atiduodavo gyvybę, o žodžio sulaužymą ir skundimą laikė silpnybės išraiška. Vieninteliai dalykai kurių jie gėdijosi – tai viešos ašaros ir dvasios silpnumas.

Laikai pasikeitė. Tačiau tikrų vyrų esama ir dabar. Jie kovoja už savo teises, neišskirdami iš jų nei vaikų, nei moterų, – tai jų šeima. Kokios dar atskiros šeimos narių teisės?

Tačiau palaužus įstatymais vyrus (Stambulo konvencija vienas iš įrankių), o būtent to siekiama – aukomis taps ir vaikai, ir moterys. Jie jau dabar įstatymais verčiami aukomis – vyrų aukomis, o vaikai šeimos aukomis, kas yra visiškas absurdas.

Vyras ir moteris yra Žmonijos absoliutus pagrindas, nedalomas vienis, kurį išardžius ateis visuotinė degradacija ir žmonijos, kaip gyvybės rūšies, žlugimas.

Kad tą absoliutą siekiama išardyti – akivaizdu – ir pagal lytį, ir pagal amžiaus grupes, pridedant prie to dar begalę seksualinių mažumų grupių, begalę atskirų teisių ir draudimų tas teises ginant.

Pažymėtinas pavyzdys, kai moters teisių gynimo fone, moterų sporto varžybose Vakaruose leidžiama dalyvauti biologiniams vyrams transseksualams laikantiems save moterimis. Kur jie skina prizines vietas. Kova už moterų teises? Kas tuo tiki?

Arba naujausias pranešimas apie „Mis Nyderlandai“ konkursą, kurio „karaliene“ tapo biologinis vyras, įgijęs teisę dalyvauti „Mis Visata“ moterų gražuolių konkurse.

Kadangi jis pozicionuoja save kaip moterį – jo teisės ginamos kaip moters. O kaip gi tikrosios moterys? Tos, kurios gimdo vaikus? Kaip turi jaustis jos konkursuose ir sporto varžybose rungtyniaudamos su biologiniais vyrais?

Ogi niekam nerūpi kaip jos jaučiasi. Kovos „už moterų teises“ fone joms tiesiog liepiama galvoti „teisingai“, stumiant naujai sukurtas teises tų, kurie turi teisę laikyti save kuo tiktai nori.

Sveikai galvojantys žmonės supranta, kad yra įstumti į absurdo situaciją, kurioje visi aplink turi vien tik teises ir jokių pareigų, tačiau jie asmeniškai savo jokių teisių pareikšti negali.

Negi sakysi, kad tu esi „už smurtą prieš vaikus ir moteris“, kai nori pasisakyti prieš įstatymą, kuris griauna šeimos vientisumą?

Žmogus supranta, kad jis yra prieš smurtą, tačiau nesupranta kokiu būdu jis toje kovoje prieš smurtą pats tampa tos kovos auka, kai tik prabyla, kad yra prieš vieną ar kitą įstatymą.

Įstatymai iš tiesų pristatomi taip, kad esą jie gina vaiką ar moterį nuo smurto. Nuo bet kokio. Psichologinio, fizinio, seksualinio, išnaudojimo ir… ir… ir…

Tačiau jų pagrindinis siekis – suskaldyti Šeimos organizmą. Kad visi šeimoje bijotų vieni kitų. Bijotų išreikšti nepasitenkinimą, nuomonę, ar imtis veiksmų prieš neklaužadą vaiką.

Kad tėvai bijotų vaikui ką nors drausti, nes tam papasakojus kam nors, kad jo neišleido į lauką su draugais, mat pagavo rūkant ar neruošiant pamokų – prieš tėvus gali būti pradėtos taikyti sankcijos už „smurtą prieš vaiką“. Smurto rūšis galima pasiskaityti vaiko teisių įstatyme.

Vyras šeimoje lieka teisiškai silpniausias, nes įvykus šeimoje skandalui tarp sutuoktinių ir iškvietus policiją – jis dažniausiai bus „kraštinis“, nes ginamos tik moterų ir vaikų teisės. Jis verčiamas bijoti bet kokio veiksmo, kuris gali būti palaikytas kažkieno teisių pažeidimu. Galų gale jis gali net nieko nedaryti, tačiau būti apkaltintas kaip daręs, tampomas tiriant situaciją, nes tą numato įstatymas. Jis verčiamas bijoti. Jis verčiamas niekada nesijausti saugiu esant tokiai teisinei bazei. Geriausia išeitis nesituokti visai. Ar ne tas ir vyksta?

Ant baimės pamatų pastatyta šeima – labai silpna, kaip ir tarpusavio ryšiais, taip ir vaikų auklėjimo prasme.

Vaikai nukenčia labiausiai – prie jokių pareigų neįpratintas (priversti nėra kaip) ir nuo visko „apgintas“ vaikas išaugs kaip šiltnamyje, kaip amžina auka, kurią reikia ginti visą gyvenimą nuo bet kokių grėsmių.

Jis reikalaus apsaugos iš valstybės, skųs kiekvieną, kuris jam nepatinka (garbės sąvoka pas tokius tiesiog neegzistuoja), vengs bet kokių prievolių ir bėgs nuo bet kokių nepatogumų gyvenime, vietoje to, kad bandytų savarankiškai išspręsti savo problemas. Šeima jam bus a priori – našta.

Apie tokių suaugusių vaikų šeimas, ko gero, kalbėti neverta – tai bus pirmieji, kurie su džiaugsmu savo vaikų auklėjimą perduos valstybei. Kas seks po to, galime matyti pagal tai, kas jau egzistuoja Vakaruose, kurie yra mūsų sąjungininkai karo lauke, tačiau kasdieniame gyvenime į kuriuos pažiūrėjus norisi prisiminti posakį:

„Viešpatie, apsaugok mane nuo draugų, o jau nuo priešų aš apsiginsiu pats“.

Ir visa tai, ką išvardinau pas mus ateina vien per suskaldytos visuomenės teises, kurias gina valstybė mums neprašant.

Ar mums reikalingos aukos teisė ir toliau išlikti auka?