infa.lt

Facebook nuotr.

Vakar savo FB sienoje paviešinau „sisteminę“ nuomonę, kai vienas vaikinukas kažką porino apie skiepus ir „neišsilavinusius“ antivakserius. Komentarai po mano post‘u buvo vienareikšmiški: „iš kur tokie glušai atsiranda?“, rašo Jolanta Blažytė savo Facebook paskyroje.

Bet aš šioje vietoje sakau „Stop“. Ar tikrai tą vaikinuką galima pavadinti glušu? Ne, aš jo tikrai taip nevadinčiau. Juolab, kad esu įsitikinusi, jog jis tikrai geriau už mane moka valdyti IT ir geriau kalba angliškai. Manau, kad jis greičiau už mane atsakytų, kam priklauso Kaimanų salos ir kuris Niutono dėsnis vadinamas antruoju, o kuris – trečiuoju.

Šis vaikinukas dar yra ir „geras vaikas“, kuris visada klauso vyresniųjų (past. vyresniųjų rolėje tėvus labai greitai pakeičia „sisteminės“ nuomonės formuotojai). Šis vaikinukas yra tiesiog mūsų švietimo sistemos „produktas“, kuris tikrai žino tai, ką jam prisakė žinoti „sistema“, bet visiškai nežino, kas yra jis pats.

Ta proga iš savo archyvų traukiu gal 10 metų senumo video, kuriame Rusijos Sberbanko vadovas German Gref (jis ir oligarchas, jis ir buvęs Pasaulio Ekonomikos forumo valdybos narys, jis ir Kabalos meistras, jis ir liaudyje vadinamas globalistas) tyčia ar netyčia leptelėjo tai, ko niekas neturėtų žinoti:

„Jūs ką???? Jūs ruošiatės žmonėms duoti žinias??? Jūs ką???jeigu žmonės, gavę tas žinias, pradės suprasti savo indentitetą, tai jūs gi nebegalėsite jais manipuliuoti? Ką jūs tada darysite???“.

Taigi mūsų švietimo sistemos „produktai“ yra ne tie, kurie žino, kas yra jų identitetas. Ne tie, kurie žino savo aukštesniuosius gyvenimo tikslus ir paties gyvenimo prasmę. Jie yra tie, kurie neatskiria, kur yra jų protas, kur emocijos, o kur tikrasis „Aš“.

Jie išsilavinimu vadina IT valdymą ir užsienio kalbos mokėjimą, bet visiškai neatskiria, kur yra jie patys, o kur tik įvairių manipuliacijų pagalba į jų galvą įkišti svetimi įsitikinimai.

Neatradę savęs, jie visada atranda piemenį, kuris būtinai apsiima juos ganyti, parodydamas, kur reikia eiti, kokį lozungą nešiotis, už ką balsuoti, kokią „dėžę“ žiūrėti, kokius medikamentus vartoti, kokią „tačkę“ nusipirkti ir ant kokio sėdmaišio atsisėsti. Švietimo sistema jų galvose pramuša vieną didelę skylę, pro kurią įteka visa reikalinga „sisteminė“ nuomonė.

Toks švietimo sistemos „produktas“ dažnai tampa ne tik darbo rinkai reikalinga funkcija, bet pilnaverčiu beveidės bandos nariu, nesuprantančiu, kad saugumo jausmą galima susikurti ne tik bandoje, bet ir gerokai toliau už jos ribų.

Deja, šie „produktai“ gana dažnai pavargsta nuo svetimų žaidimų ir svetimų idėjų aptarnavimo, todėl dažnai puola į depresijas, antidepresantus, alkoholį, narkotikus ir šiais nuopuoliais užsimoka už „laimę“ gyventi ne savo, o svetimus gyvenimus.

Ir į pagalbą jiems tada ateina ne tie žmonės, kurie pasakytų: „klausyk, bičas, gal tu pagaliau pradėk aptarnauti savo gyvenimą“. Jiems į pagalbą ateina tie, kurie pasiūlo legalizuoti „nedidelį kiekį“.

Geriausi atveju, minėtieji „produktai“ susikuria trumpalaikius gyvenimo tikslus ir, pavadinę juos ilgalaikiais, pradeda siekti Harvardo titulų, užjūrio princų ir princesių ar vizualizacijos technikomis gaunamų „gelikų“.

Kuklesnieji gi tenkinasi iš senų tautos tradicijų atėjusiais uždaviniais, tokiais, kaip „pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų“ (gerai, kad nors tautos tradicijos yra iškėlusios tokius uždavinius, mat šiuolaikinė švietimo sistema nesugebėtų net to).

Bet štai ateina laikas, kai namas būna pastatytas, sūnus užaugintas, medis pasodintas. O po langais net „gelikas“ snaudžia. Bet viduje – vėl tuštuma. Nes savojo „AŠ“ ir savojo identiteto taip ir nėra.

Kas toliau? Variantai vėl įvairūs. Kažkas suka naują gyvenimo ratą su nauju medžiu, nauju namu, nauju sūnumi ar nauju geliku. Kažkas vėl pradeda lakstyti su nauja banda ar su nauju lozungu. Kažkas pradeda domėtis, pavyzdžiui, kokia nors istorija – mat dar mokykloje iškalta istorija, pasirodo, jau perrašyta gal penkiolika kartų.

Kažkas pasineria į alkoholį ir „nuo iki“ sudalyvauja realybės šou pavadinimu „vidurio amžiaus krizė“. Kažkas pasuka „dvasiniu“ keliu ir nuvairuoja į visokio plauko sektas. O kažkas …. ima ir atranda save…

Nežinau, koks to vaikinuko kelias, kuris taip „moksliškai“ visiems paaiškino apie skiepus. Duokdie atsitiks taip, kad jis vieną kartą ims ir atras ne, ne naują lozungą, ne naują bandos lyderį, o pats save.

Bet jis pats tikrai nėra glušas. Greičiau „gluša“ yra visa švietimo sistema. Nes ji negirdi. Ir negali girdėti.

Kodėl negali? Būtent į šį klausimą atsakė tyčia – netyčia liežuvio neužlaikęs liaudyje globalistu vadinamas tūlas Germanas Grefas.