infa.lt

Šiandien Seimo puslapyje politikai aktyviai prisimena tuos tolimus 1951-uosius, kai iš Lietuvos buvo pradėti važiuoti tremtin vagonai su mūsų žmonėmis, komunistinio SSRS režimo pasmerktais gyventi ir mirti toli nuo namų. Iš viso per 1941-1952 metus buvo ištremta apie 132 000 žmonių (kitais duomenimis apie 280 tūkst), apie 28 000 jų žuvo.

infa.lt įkelia kai kurių politikų ir kviestinių svečių pasisakymų ištraukas:

LRT laidų vedėja Ž. Kropaitė-Basiulė:

Siųskime korespondentus ten, kur dar likę gyvų istorijos liudytojų. Mylėkime Lietuvą. Remkime Ukrainą. O tiems, kas nespėjo užfiksuoti savo močiučių ir senelių pasakojimų, tegul šiandien kelias minutes mano močiutė pabūna mūsų visų močiute. Ačiū.

Fotografas Tadas Kazakevičius:

Nors, regis, pasakojau apie praeitį, norisi visiems palinkėti suprasti, kad gyvename laikais, kai šios istorijos yra rašomos naujų našlaičių kasdienybėje, su ta pačia menka galimybe sulaukti šviesaus jų gyvenimų saulėtekio.

Atsisveikindamas noriu palinkėti, ypač jaunajai kartai, neužmiršti istorijos, nes užmiršta istorija yra linkusi kartotis, neleiskime tam nutikti.

Mokytojas Vaidotas Steponavičius:

Labai norėtųsi, kad kuo daugiau dalijimosi apie tremtį patirčių išgyventų ir jaunoji karta. Tokia galimybė nesitęs amžinai. Jauniems žmonėms negana vadovėlio – jauniems žmonėms būtina patirti. Per pasakojimus, dainas, knygas, nuotraukas, išgyvenimus su viltimi ir optimizmu, taip tvirtinant mūsų pamatines vertybes ir pilietinę visuomenę. Linkiu bendrojo ugdymo įstaigoms dar artimiau palaikyti ryšį su Jumis.

Humanitarinių mokslų daktarė Monika Rodžers:

Ne visuomet teisingumo atkūrimas vyksta sklandžiai. 2013–2014 m. atliktas platus europinis tyrimas ir jo metu nustatyta, kad daugelyje šalių komunizmo aukos vis dar jaučia, kad jų teisės nebuvo užtikrintos, įgyvendintos.

Ką teisingumo nebuvimas reiškia aukoms? Tyrimai rodo, kad visų pirma tai yra žalinga jų gerovei. Visų pirma, psichologinei gerovei: negydoma trauma dėl šio teisingumo nebuvimo. Kolektyvinė trauminė patirtis yra perduodama ateities kartoms. Trauma lemia nepasitikėjimą dabarties realybe, dabarties status quo – teisėje, politikoje, geopolitikoje ir kitose srityse.

Prezidentas Gitanas Nausėda:

„Su viltimi diena iš dienos kuriame nepriklausomą, demokratinę Lietuvos valstybę. Su viltimi remiame didvyrišką Ukrainos žmonių kovą su atgimusiomis blogio jėgomis. Puikiai žinome, kad už kiekvieno vardo, kuris šiandien nuskambės, slepiasi unikali žmogaus gyvenimo istorija. Kiekvienas vardas – tai ir atskira tragedija, kuri mus įpareigoja nepamiršti. Dar uoliau priešintis neteisybei. Su Lietuva širdy keltis ir gulti, dirbti jos naudai ir visų žmonių gerovei.”

Ministrė Monika Navickienė:

„Aš žinau, kad padarysiu viską, jog savo dukroms perduočiau mūsų šeimoje brangintus laisvės ir tiesos idealus, o jos juos perduos savo vaikams.

Šiandien, kiekvienas sau pažadėkime, kad neužmiršime tų, kuriems turime būti dėkingi, kad esame laisvi atversti ir parašyti naują nenugalėtos Lietuvos istorijos puslapį.”

Premjerė Ingrida Šimonytė:

„Nepakanka vien kalbėti, kad „tai negali pasikartoti“. Kova už laisvę, valstybingumo ir stiprios visuomenės auginimas yra nesibaigiantis darbas. Kiekviena karta turi savą laisvės kovų kontekstą ir itin svarbu, kad, semdamiesi stiprybės iš praeities, drąsiai plėstume ateities Lietuvos perspektyvas.”

Viktorija Čmilytė-Nielsen:

„Kartais pasvarstome, kokia Lietuva būtų šiandien, kiek būtų pasiekusi, jei nebūtume pakliuvę į tą kruviną XX a. vidurio mėsmalę. Deja, istorija neturi tariamosios nuosakos.

Tačiau pažvelkime kitaip: turime istorinę patirtį, kurios nenubrauksi, kuri mus įpareigoja. Buvome akis į akį susidūrę su totalitarinės imperijos agresija, kryptingu tautos naikinimu. Priešinomės, išgyvenome, nepalūžome.”

Pilnus jų visų pasisakymus (Išskyrus G.Nausėdos ir I.Šimonytės – jie pasisakė atskirai) galima rasti čia: Nuoroda