infa.lt

Kas nutinka, kai miklūs politikų piršteliai užčiuopia visuomenę jaudinančią temą? Suprantama, jie ja manipuliuoja, t. y. kepa „ad hoc” iniciatyvas, kurios, kaip psichotropinė tabletė, malšina fobijų persmelktos minios neurozes.

Dar geriau: jie šalies viduje suranda priešą, visų Dievo bausmių atpirkimo ožį. Tai darė visi „geriausi“ propagandistai: tiek S. Bannon’as 2016 m. JAV prezidento rinkimų metu, tiek D. Cummings’as Brexit’o metu, tiek D. Peskovas karo Ukrainoje metu.

Tai daro ir vienas iš Seimo konservatorių lyderių Laurynas Kasčiūnas, nusprendęs „liaudies priešais“ paversti niekuo nekaltus, nuo diktatorių režimų bėgančius rusus ir baltarusius.

Kalbu apie Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pateiktą Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo projektą, kuriame, tarp kitų pasiūlymų, buvo siekiama uždrausti rusams ir baltarusiams siekti Lietuvos pilietybės bei įsigyti nekilnojamąjį turtą.

Tiesiog taip, skubos tvarka, be jokių diskusijų su teisės ekspertais, su Rusijos bei Baltarusijos opozicijos atstovais įsikūrusiais Lietuvoje, NSGK pirmininkas L. Kasčiūnas nusprendė prastumti įstatymo projektą, grubiai paminantį Konstitucijoje bei tarptautinėse konvencijose aiškiai apibrėžtas ir įtvirtintas žmogaus teises.

Džiugu, kad kilus karštam visuomenės pasipriešinimui įstatymo projektas buvo sušvelnintas, tačiau skylių jame vis tiek buvo palikta gausiai. Panaikinus apribojimus tik baltarusiams, buvo sukurta prielaida, jog rusų tautybės žmonės yra vertinami, suprask, blogiau nei baltarusiai.

Taigi įstatymui grėsė net ir prezidento Gitano Nausėdos nemalonė, kadangi, kaip įspėjo jo patarėjas Kęstutis Budrys, „nederėtų kurti skirtingų taisyklių rusų ir baltarusių piliečiams“.

Grėsė, kitaip tariant, viso šio projekto įšaldymas. Kaip žinia, Seimas galiausiai L. Kasčiūno padarytas klaidas ištaisė, tačiau apie tai – vėliau.

Pripažinkime: stebime apgailėtiną parlamentarų nemokšiškumą, mat NSGK pirmininkas pateikia kreivą-šleivą projektą, tikėdamasis, kad propagandiniais išvedžiojimais apie „vidinius priešus“ užkaišios projekte akis badančias logines bei moralines skyles.

Tačiau, o brolyti, L. Kasčiūnui neišdega. Projektas susilaukia didžiulio visuomenės pasipriešinimo, peticijos, o galiausiai dar ir prezidento priekaištų. Visa ši situacija perša mintį, jog NSGK darbotvarkė tapo buvusio M. Murzos bendražygio L. Kasčiūno slaptų fantazijų auka.

Teisių ribojimo rusams ir baltarusiams projekto tikslas, pasirodo, tebuvo ura-patriotinio spektaklio sukūrimas, o ne realių problemų, susijusių su nepaprastosios padėties nutraukimu, sprendimas.

Konstitucinis Teismas (KT) jau prieš gerą dešimtį metų išaiškino, jog Lietuva, pagal galiojančią tvarką, neprivalo suteikti pilietybės žmogui net tada, kai šis atitinka visus jam keliamus reikalavimus.

„Net ir atitinkantiems sąlygas asmenims Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nesuteikta, jeigu jos suteikimas neatitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesų“, – rašoma KT išaiškinime.

Kitaip tariant, tokios grėsmės, jog bet kuris panorėjęs, išbuvęs Lietuvoje 10 metų ir išlaikęs Konstitucijos egzaminą, automatiškai gautų Lietuvos pilietybę, paprasčiausiai nėra.

Kiekvienas žmogus, siekiantis Lietuvos pilietybės natūralizacijos būdu, visada buvo ir bus vertinamas atskirai, visa informacija apie jį/ją yra atsakingai renkama. Juolab Lietuva – šalis, turinti vieną žemiausių natūralizacijos rodiklių ES, tad keliamos problemos mastas yra iš esmės niekinis.

Taigi kyla klausimas: ko siekė L. Kasčiūnas savo pasiūlymu riboti natūralizacijos procesą rusams ir baltarusiams? Neabejoju, jog buvo bandoma sukelti nepasitikėjimo natūralizacijos procedūromis bangą ir sukiršinti Lietuvos piliečius su mūsų šalyje gyvenančiais, nuo režimų pabėgusiais baltarusiais ir rusais.

Tik taip galima paaiškinti tokį įstatymo projektą, kuris iš esmės kvestionavo sklandžiai veikiančias, išskirtinai griežtas natūralizacijos procedūras mūsų šalyje. Net vėliau, atsisakius griežto draudimo gauti pilietybę, vis viena buvo paliktas reikalavimas papildomai patikrinti, „ar pilietybės siekiantys žmonės nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui ir viešajai tvarkai.“

Kitaip tariant, buvo siūloma papildomai patikrinti tai, kas visada buvo ir bus tikrinama. Tai – ne kas kita, o makaronų kabinimo teisėkūra.

Turiu tokį siūlymą NSGK pirmininkui L. Kasčiūnui: visas valstybės institucijas įpareigokime užsiimti pertekliniu savo procedūrų dubliavimu. Štai pavyzdys: motina siekia gauti motinystės išmokas?

Reglamentuokime kas mėnesį pasikartojantį patikrinimą, ar ši moteris – ne apsimetėlė iš gatvės, o motina. Išties, tokia butaforinė teisėkūra kelia juoką, tačiau būtent tokį parlamentarizmą ir praktikuoja NSGK su L. Kasčiūnu priešakyje.

Blogiausia, kad minėtais pilietybės ribojimais, net jei jų galiausiai buvo atsisakyta, ura-patriotai vis vien pasiekia savo: visuomenė jaučiasi nesaugi, įbauginta.

Jūs sakysite: o ko čia jaudintis, juk Seimas galiausiai padėjo tašką ir atsisakė pilietybės draudimų. Taip, tačiau tai neištrina L. Kasčiūno atsakomybės už makaronų kabinimą. Antai, galutinis įstatymo projekto variantas suponavo, kad rusams reikia riboti pilietybės gavimo procedūras, o baltarusiams nereikia. Kas čia per monai?

Mano supratimu tiek Rusija, tiek Baltarusija yra teroristinio karo prieš Ukrainą kaltininkės, todėl jų piliečius skirstyti į pavojingus ir mažiau pavojingus – kažkoks nesusipratimas. Nei rusams, nei baltarusiams šis pilietybės ribojimo taikymas nuo pat pradžių neturėjo būti siūlomas, nes tai – butaforinė, perteklinė teisėkūra.

Kreipimaisi dėl pilietybės, skirtingai nei, pavyzdžiui, netvarkinga vizų išdavimų sistema, nekelia apčiuopiamos grėsmės šalies nacionaliniam saugumui.

Ir čia dar ne pabaiga! L. Kasčiūnas kompromisiniame įstatymo projekte nusprendė sukurti Lietuvos pilietybės ribojimų Rusijos piliečiams regimybę. Kviečiu įsiskaityti atidžiai: „siūloma stabdyti Rusijos piliečių prašymų ir sprendimų dėl Lietuvos pilietybės priėmimą, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo atitinka pilietybės suteikimo reikalavimus natūralizacijos pagrindu ir kai turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę pagal kilmę.“

Kitaip tariant, L. Kasčiūnas pasiūlė riboti pilietybės gavimą rusams išskyrus tuos atvejus, kuomet jie gali legitimiai ją gauti. Dar kitaip pasakysiu: NSGK siūlė praktiškai neriboti Lietuvos pilietybės gavimo rusams. Kam išvis tada kažką riboti? Kaip dar pavadinti tokius parlamentaro išsidirbinėjimus, jei ne įžūliu makaronų kabinimu?

Tikriausiai skaitėte Ivano Trunovo, jaunuolio siekiančio gauti Lietuvos pilietybę, peticiją, kurioje jis rašo: „tai, kad žmogus yra tam tikros šalies pilietis, nereiškia, kad šis žmogus yra Lietuvos priešas“.

Jo istorija – sukrečianti, tad belieka džiaugtis, kad Seimas apsisprendė teisingai ir ne L. Kasčiūnas, o migracijos tarnybos spręs, kas yra Lietuvos priešai, o kas ne. Taip ir turi būti, kadangi Lietuva yra šalis, kuri, skirtingai nei karo architektės Rusija ir Baltarusija, vertina teisės viršenybės ir žmogaus teisių principus.

Tad didžiuokimės tuo ir kurkime brandžią, savo procedūromis pasitikinčią demokratiją – nesileiskime šokdinami L. Kasčiūno.