infa.lt

Gerb. skaitytojai, šioje temoje perspausdinamas Sergejaus Saveljevo, biologinių mokslų daktaro lekcijos vaizdo įrašas straipsnio formatu, išvertus lekciją į lietuvių kalbą.

Šiandien kalbėsime apie tikėjimo problemas. Ne apie tai, kam ir kokiu būdu geriausia melstis, o apskritai – iš kur jis atsirado ir kuo jis mus pavertė. Maža to, kad egzistavo ir egzistuoja milžiniškas kiekis religijų ir šiaip srovių, naudojančių tikėjimo sąvoką – egzistuoja ir ne religiniai tikėjimai – kiekvienas vis kuo nors stengiasi tikėti. Kodėl atsiranda tokia tikėjimo konstrukcija?

O klausimo esmė yra labai paprasta. Žmogus – socialinis vienetas, o bet kokioje socialinėje sistemoje visada egzistuoja problemos, visur yra ir protingesnių, ir kvailesnių. Yra tokių, kurie pasiruošę susitaikyti su elementaria tiesa – pavyzdžiui, jeigu nori valgyti, reikia eiti ir susirasti sau maisto (sakykime, neandertaliečių ar kromanjoniečių laikais). O kitas mano, kad nereikia niekur eiti – paprasčiau paimti akmenį į ranką ir atimti iš kaimyno.

Žvelgiant per evoliucijos prizmę, antrasis, žinoma, yra teisus (geriausia suvalgyti kaimyną). Kodėl? Jei pažiūrėsite į tokius paprastus padarus, kaip žvirbliai, tai pamatysite labai įdomų, tačiau jiems įprastą dalyką. Žvirblių, kuriems metate bandelę, būryje, medžiotojų, t.y. tų, kurie griebia maistą, yra tik keletas. O štai prašytojų ir plėšikėlių, kurie atima tuos trupinius iš kitų – apie 60 procentų. Likusiųjų elgesys įvairus.

Todėl žmonės, kaip ir žvirblių būrys, nėra vienarūšiai. Ir žmonija – labiausiai įvairiarūšė iš visų planetos gyventojų. Ir ne tik, kad būna aukštų, žemų, storų bei plonų žmonių, tačiau yra ir svarbesni skirtumai, kurių neįmanoma įveikti, negali jų nupirkti ar įdiegti. Tai – smegenų masės tarp individų skirtumai.

Žemiausia žmogaus socialumo padala, tai yra, kai jis sugeba sąmoningai veikti, esant smegenų svoriui – moterų 800 gramų, vyrų 900gramų. O aukščiausia yra ties 2300 gramų riba. Taigi, skirtumas siekia 3 kartus. Tai milžiniškas skirtumas, jį net sunku įsivaizduoti. Palyginkime, pavyzdžiui, žirafas – viena jų, tarkim, 4,5 m. aukščio, o kita – 12 m. Arba dramblius, kurių dydis skiriasi 3 kartus. Ir tai būtų vienoje bandoje. Tai visiškai neįmanomi dalykai. Tokio milžiniško skirtumo niekur nėra.

O jei toks skirtumas visgi yra? Ko mes galime laukti? Ar net galime tikėtis tokių pat skirtumų elgesyje. Ir, jei mes matome tą skirtumą atskirų žmonių elgesyje, ką turime daryti? Kompanijos intelektas nustatomas pagal patį kvailiausią narį – tai reiškia, kad jis įtrauks visus į kokią nors bjaurią istoriją ir gerai nesibaigs niekam. Kitaip sakant – žmogaus smegenų skirtumas, o tai yra mūsų rūšies ypatybė, nulemia socialinę santvarką. Bet kokią. Žmonija, nuo pat socializacijos atsiradimo, kai tik atsirado mažiausi antropoidų kolektyvai, ėmė struktūrizuotis – pasirodžius pirmiesiems kalbos požymiams, atsirado  sistemos poreikis, – sistemos jungiančią šiuos tokius skirtingus individus.

Kaip galima apjungti ir priversti visus elgtis vienodai? Pats paprasčiausias būdas – jėga, tačiau tada kiekvienam policininkui reikia paskirti po du prižiūrėtojus; visa šalis susidarytų iš policininkų, jų prižiūrėtojų, prižiūrėtojų prižiūrėtojų ir t.t. Tai neįmanoma, reikia sugalvoti kažką kita.

Ir štai sprendimas – tam, kad organizuotume sistemą, turime būsimoje visuomenėje sukurti įtampos elementą. Jis vaizdžiai pavaizduotas Kurto Vonneguto romane (K. Vonnegut „Katės lopšys“ – vert. past.), kur pasakojama, kad į vieną gražią salą atplaukė du draugai, amerikiečių kariai, juodaodis ir baltaodis.

Pamatę saloje laimingus, sočius ir niekuo nesirūpinančius vietinius žmones, nusprendžia priversti juos vystytis. Tada vienas jų paskelbė slaptą religiją „Bokamaru“, o kitas ją uždraudė ir ėmė bausti jos pasekėjus – pakabino didelį surūdijusį geležinį kablį, kad galėtų ant jo kabinti visus tos religijos adeptus. Saloje atsirado įtampa, gyventojai pasidalijo į stovyklas, ir sistema ėmė veikti – žmonės pradėjo sąveikauti tarpusavyje, slėpti savo jausmus, kurti planus ir t.t.

Taigi, bet koks primatų darinys reikalauja kokios nors sistemos. Žinomiausia ir pati paprasčiausia – Zaratustros istorija. Kalbant be apylankų, į Zaratustrą kreipėsi to meto valdžia, kad jis sukurtų saviorganizacijos sistemą, kurioje esančius žmones būtų lengva valdyti, jie visą laiką jaustųsi kalti ir būtų paklusnūs.

Neilgai trukus, Zaratustra pateikė 10 įsakymų ir monoteizmo idėją. Žinoma, kai perskaitai tuos įsakymus, tai supranti, kad jau pats tavo gimimo faktas yra kaltė. Tavęs jau nereikia organizuoti, tai jau kompleksas. O štai toliau seka suvaržymai, neatitinkantys biologinio beždžionės gyvenimo. „Nesvetimoteriauk“ – kaip tai? Juk primatai savaime yra poligamiški. Tai tas pats, jei pasakytum „nesidaugink“. Tai neįmanoma. O kaip su „nevok“ tarp primatų? Jokiame pasaulio beždžionyne to nepamatysi, tai stebuklas! Taigi, jis pateikė įstatymus, kurie visiškai neatitinka tos visuomenės, kuriai buvo sugalvoti. Taip gaunasi, kad žmogus kasdien pažeidžia aibes įstatymų vien todėl, kad jie neturi nieko bendra su žmogaus biologija.

Tokiu būdu atsiranda žmonių, besijaučiančių kaltais, skolingais, atstumtais ir t.t. masė ir per šiuos svertus juos patogiau valdyti. Pats tikėjimas automatiškai paverčia žmogų pažeidžiamu bei priklausomu. Nesvarbu, kuo tikima: šviesiu rytojumi, komunizmu, kapitalizmu, fašizmu, Dievu, daugybe dievų,… bet kuo. Tai neturi jokios reikšmės. Svarbu tai, kad jei sugebi įteigti kitam kokią nors idėją, kuri priimama be jokių įrodymų, vien todėl, kad tas kitas menkiau pasikaustęs, – tai yra tikėjimas.

Beje, daugelis dalykų moksle, o tai baisu, nėra paremti įrodymais, faktais. Štai – genetika. Ji 90 procentų paremta tuo, kad reikia tikėti nepatikrinta duomenų baze. Tai beveik nauja religija, turinti savyje fantastišką griaunamąją jėgą. Imkime pavyzdžiu žymiąją JAV programą, kuriai išleista milijardai dolerių – „Žmogaus genomas“. Visas pasaulis plojo. Nuostabu! Ir kieno genomą jie ištyrė? Na, pirmiausia ne visą, o tik 9 procentus, o likusieji 91 proc. taip ir liko nežinioje, tai toks vadinamasis nesuprantamas, reliktinis DNK. O štai tuos 9 proc. jie išaiškino. Ir paaiškėjo keistas dalykas, beje, jis keistas buvo jau pačioje pradžioje, kol dar ne visi 30 milijardų buvo išleisti.

Pasirodo, kad galima tirti tik atskirai paimto vieno žmogaus genomą. Vadinasi, šioje problemoje nėra jokios biologinės, medicininės prasmės. Tačiau yra tikima (moksle ir medicinoje), kad ši programa duos milžinišką rezultatą. Programą uždarė beveik prieš dešimt metų, tačiau mes nematome kažkokio pasistūmėjimo pirmyn taikomojoje medicinoje. Nematome, kad mažėtų ligų skaičius ar padedant tai programai būtų rasti būdai joms gydyti.

Dabar yra daug visokių tikėjimų. Na, mokslinių (tai juk turėtų būti patys blaiviausi žmonės, adekvačiausi) – kamieninės ląstelės. Vėlgi tikima. Kuo? Stebuklinga ląstelė, paimta iš storo, riebaus žmogaus pilvo (riebalų ląstelė). Patalpinus ją į atitinkamas sąlygas, ir, jei nori išgauti, tarkim smegenų ląstelę – sumalei smegenis, pridėjai į indą ir ta riebalų ląstelė virsta smegenų ląstele. Ar tai kuo nors paremta? Ne. Tai paprasčiausias tikėjimas, todėl, kad bet koks bandymas parodys, jog ta ląstelė paprasčiausiai prisimaitins ta medžiaga, kurios jai pridės, ir bus galima išgauti tokius šviežius burbuliukus – ką tik suėstą medžiagą. Jie patys tuo tiki!

Štai kur esmė – jie tiki kamieninėmis ląstelėmis. Suprantate? Blaivus protas, žmonijos patirtis ir turimos tikslios žinios apie tai, kad po to, kai į kiaušialąstę pakliuvo spermatozoidas, žmogaus ląstelė per savo egzistavimo laikotarpį dalijasi į 50 – 55 dalis (50-55 kartus) (ląstelės proliferacijos limitas, Hayflicko limitas), toliau dalintis nebegali, toliau mirtis. Tai įrodytas faktas, dėstomas pirmame instituto kurse.

Ar įsivaizduojate, kad tie tūkstančiai žmonių, kurie gavo didelius pinigus tyrimams, 15 metų rašė straipsnius apie gyvūnų klonavimą, apie tai nežinojo? Tai neįmanoma. Tačiau jie tuo nuoširdžiai tiki, aš asmeniškai pažįstu tokius, kurie tiki. Jie tiki, kad galima auginti organus. Galima klonuoti gyvūną. Kaip galima jį klonuoti, jei paimta iš 7 metų amžiaus avies ausies ląstelė, kuriai liko dalintis tik kokius 15 – 20 kartų (Hayflick), persodinama į kiaušialąstę… naujagimis mirtų nuo senatvės. Todėl, kad ląstelės dalijimosi riba jau pasiekta. Ji daugiau nebegali.

Tas pats tikėjimas buvo, kai 20 a. pradžioje tyrė smegenis remiantis kelio girnelės refleksu. Pasirodo sąlyginis refleksas – tai sąmonės pagrindas. Ar nepagalvojo tie tyrėjai, Pavlovas ir kiti, kam reikia pririšti lazdą prie šuns uodegos ir kojų? Todėl, kad sąlyginio reflekso absoliučiai nėra. Tai abstrakcija.

Ir jų mokinių tikėjimo tokia abstrakcija pasekmė – Tarybų valdžios valdymo pabaigoje jau buvo pradėję išradinėti „laisvės refleksą“. Suprantat? Ne šiaip ten kokį kelio girnelės – laisvės refleksą! Apie tai rašė vadovėliai. Kas tai? Visa ta kelio girnelės ideologija virto religija, kuri nieko nepaaiškina, nesuteikia jokio smegenų veiklos supratimo, tačiau virto tikėjimo mokymu. Tai – tikėjimas.

Tikėjimo principu moksle, politikoje yra organizuotos daugelis sistemų. Ką duoda tikėjimas, kuo jis toks patrauklus? O patrauklus jis dėl tos pačios senos priežasties – bet kokios formos tikėjimas leidžia taupyti energiją. Na, įsivaizduokite, kad gavote kažkokią užduoti ir jums ją reikia išspręsti. Tam reikia įsitempti, kažką studijuoti, tikrinti faktus. Daug sąnaudų? Daug. Smegenys nemėgsta sąnaudų.

Kaip jau ne kartą esu minėjęs, ramybės būsenoje smegenys sunaudoja apie 10 procentų energijos, o jei ima intensyviai dirbti – mąstyti – tai sąnaudos padidėja iki 25 procentų. Tai dalis viso organizmo sunaudojamos energijos. Jei smegenys sveria 1/50 dalį organizmo svorio, o sunaudoja ketvirtį visos energijos – tai sąnaudos milžiniškos. Todėl smegenys ginasi tingumu – tokia biologinė apsauga. Bet kokia intelektuali veikla yra sunkus darbas, o smegenys mėgsta dykinėti, daugintis ir dominuoti, kas niekaip nesisieja su intelektinėmis energijos sąnaudomis. Netgi didelių smegenų savininkas greičiausiai imituos savo veiklą, nes tai energetiškai apsimoka labiau, nei iš tikrųjų veikti. Todėl tapti genijumi šansų yra nedaug.

Žmonijos laukia liūdnos perspektyvos. Neturėsime mes didžiagalvių mąstytojų, o tik stambių sportininkų su mažytėmis smegenimis, ką, beje, įrodo paskutiniai 60 000 žmonijos istorijos metų – smegenys tampa vis mažesnės. Mes stengiamės jas naudoti minimaliai, o atranka vyksta socializacijos principu – galima turėti mažas smegenis, tačiau pasitelkus kolektyvinį protą (kai žmogus laikosi kolektyvo įstatymų, socializuotas ir neišsiskiriantis) ir taupant energiją pasikliauti tikėjimu. Galime teigti, kad tikėjimas ir yra vienas seniausių būdų taupyti smegenų energiją naudojamą supančio pasaulio suvokimui. Tikint nereikia nieko tikrinti, studijuoti, nereikia nieko tyrinėti, kontroliuoti – tikėk ir taškas.

Tikėjimas tai – grįžimas į laukinį, gyvulišką žmogaus pradą. Bet koks tikėjimas – molekuline genetika, sąlyginiais refleksais, šviesia ateitimi, visuomene, pomirtiniu pasauliu, bet kuo – yra energetiškai palaikomas smegenų. Tiki? Nemąstai? Puiku! Štai tau šiek tiek serotonino ir endorfinų.

Taip tu gauni pasitenkinimą nuo to, kad nieko neveiki, paprasčiausiai tiki. Ir kuo geriau tikėjimas organizuotas – mokoma, kaip turi pradėti dieną, kaip turi gyventi iki pietų, kaip reikia pietauti – viskas, kas padeda taupyti smegenų energiją – tuo geriau. Todėl visi tikėjimai pirmiausia padeda taupyti energiją, o antra – suteikia turinį. Nes tikėjime yra dar vienas toks patrauklus dalykas – kuo originalesniu dalyku tu tiki, tuo didesnis tavo išskirtinumas, dominavimas.

O tikėdamas kažkuo ypatingu, tu gali išsidirbinėti pačiu unikaliausiu šiai babuinų populiacijai būdu. Tai lemia nuolatinę kovą tarp individų – kiekvienas juk nori išsidirbinėti, rodyti savo dominavimą, todėl prikuria įvairiausių religinių tėkmių. Iš vienos pusės yra gerai pačiam tikėjimui, įskaitant ir religinį, tačiau kita vertus, tai – trūkumas, todėl kad labai jau dažnai jis prieštarauja savo biologinei prigimčiai.

Tikėjimas, kaip žinia, kuriamas remiantis dichotomizmo principu. Na, yra kažkas šviesaus, tačiau visais laikais, visose tautose, visos religijose buvo kažkas juodo ir siaubingo. Ir ta bjaurastis gali apsigyventi žmoguje, jei tikėsime tuo, ką rodo patiklūs amerikiečiai savo filmuose, o štai šviesa gali dingti. Todėl visos religijos nuteikia pozityviai, kviečia kovoti su tamsa – visokiais velniais, demonais, kitais neigiamais personažais ir tikėti Dievu, šviesa, kažkuo išaukštintu.

Ir kur čia problema? O ji, vėlgi, tūno žmogaus smegenyse. Iš tikro tai ir yra žmogaus vertinimo pagrindas, kai jis priverstas eiti keliu, kurį sugalvojo Zaratustra. Problema mūsų sąmonės dvilypume.

Štai primityvus pavyzdys: jūs ryte atsibundate, keltis nesinori, geriau dar pamiegoti. Tačiau jums tenka keltis, ir dar per lietų ir purvą važiuoti į darbą. Tai bjauru, ir jokio vidinio palaikymo mes nejaučiame. Kita vertus, į kovą su šiuo nenorėjimu stoja vertinimo sistema, kuri sako – reikia.

Reikia ir noriu! Šios dvi jėgos visą laiką kovoja žmogaus gyvenime. Ir tai ne kokie nors abstraktūs psichologiniai fokusai. Smegenyse egzistuoja speciali struktūra, viena kurių sako „noriu“, o kita „reikia“. „Noriu“ yra tai, ką mes paveldėjome iš savo biologinės istorijos, laiko patikrintas elgesio modelis. „Noriu dar pamiegoti“ – tai suprantama, nesinori keltis, norisi taupyti energiją. Norisi valgyti, gerai leisti laiką, turėti lytinių santykių – daugintis.

Visa tai vidujai yra palaikoma, tai gerai. O užsiimti kokia nors verčiama veikla yra sunku. Kodėl? Todėl, kad tie patys seniausi elgesio centrai, vadinami Limbine sistema, užsiima lytinio elgesio, maitinimosi, elgesio (dominavimo) kontrole. Tai mažos struktūros, jos užima mažai vietos smegenyse – apie 10 procentų viso smegenų kiekio. Tačiau jos yra senos, surištos su senoviniais jutimo centrais, kurie taip pat lemia ir lytinį elgesį. Šie centrai liko mums iš beždžionių(arba iš ko nors dar, jei Darvino teorija neteisinga), jie milijonus metų mums garantuoja ne tik išlikimą, bet ir vystymąsi, padėjo mums išgyventi iki šių dienų. Jos yra to velniško, demoniško pagrindo pradas.

Kodėl demoniško? Todėl kad jie blogi, nepadorūs – jaunuoliui norisi vesti iš karto tris merginas, o merginos nori ištekėti mažiausiai už keturių jaunuolių vienu metu, t.y. norisi nieko neveikti ir daug turėti. Tai tie patys velniai, demonai, kurie sėdi tuose archajiškuose smegenų centruose. Kartais jie laimi. Tada žmogus ima veikti, taip sakant, intuityviai.

Kitas pradas – tai, kas vadinama protiniu, cerebraliniu. Tai, kas žmogui yra įdiegiama, kas nėra įgimta. Jei žmogaus nemokysim skaityti ir rašyti, tai jis savaime ir nemokės, tačiau jei jo nemokysim užsiimti seksu, jis vis tiek su tuo lengvai susitvarkys pats. Tai – pagrindinis skirtumas. Vadinasi, biologinių pradų nereikia mokytis – valgyti, daugintis, atiminėti maistą iš kitų. O štai skaityti ir rašyti ar užsiimti kažkuo, ko nedaro beždžionės reikia mokytis. Tai štai tam, tiesą sakant, ir naudojama tai, kas smegenyse padengta vagomis ir raukšlėmis – didžiųjų smegenų pusrutuliai.

Tačiau šis daiktas labai didelis – jis užima iki 80 procentų visų smegenų, o tai jau bėda. Jei jis toks didelis, tai vadinasi sunaudoja 80 procentų visos smegenų energijos, t.y. paleisti jį dirbti nežmoniškai sunku, smegenys tam priešinasi. Taigi, dėl biologinių priežasčių žmogui lengviau yra auginti savyje velnius, demonus ir jokiu būdu ne geresnius, vadinkime juos dieviškais, pradus. Tie dieviškieji, intelektualieji pradai, paverčiantys žmogų žmogumi yra labai nuostolingi organizmui.

Tad, štai ką gauname: mūsų elgesys susideda iš dviejų balastų – vienoje pusėje milžiniško dydžio proto centrai, kurie nurodo tai, kas yra „reikia“ – reikia elgtis socialiai, nereikia skriausti silpnesnių, nereikia gundyti kaimyno žmonos, nereikia vogti, kad pasistatyti didelį namą.Smegenų žievė mums sako: reikia mokytis, tobulėti ir t.t. tačiau visa tai ji sako kažkaip vangiai, neįtaigiai, ypač ankstyvame amžiuje. Kodėl?

Todėl, kad kitoje pusėje visai kiti centrai, seni, patikrinti, nenaudojantys daug energijos, tačiau išskiriantys hormonus (įskaitant ir lytinius), sako mums, kad nereikia nieko daryti, galima pavogti, bet kokia forma pasidauginti ir pigiai dominuoti, nieko nesimokant, o paprasčiausiai apgaudinėjant ir apvagiant aplinkinius.

Versle labai retai laimi cerebralinės sistemos, todėl kad jos apribotos daugeliu socialinių sąlygų – rūpinimusi žmonėmis, padorumu, sąžiningumu. Jos labai nuostolingos. Todėl laimi dažniausiai tas, kurį veda tie patys demonai, velniai, paveldėti iš beždžionių (anot Darvino).

Viskas labai paprasta – pavogei, pasidauginai, užlipai ant aukštesnės šakos ir viskas. Kitaip sakant, mūsų sąmonės dvilypumas ir lemia išsivystymą. Visos bendruomenės stengiasi įstatymų, sistemos prievartos pagalba tuos demonus apraminti, šiek tiek pritrumpinti jiems uodegas.

O kaip paremti tą protinio mąstymo sistemą? Tam pasitelkiame religiją, įstatymus, prievartos aparatą, todėl, kad tos amžinai liepsnojančios smegenyse ugnys pastoviai keičiasi, laimi tai viena, tai kita. Čia visa problema tame, kad nuoseklus protinis elgesys duodą milžinišką rezultatą (kai ateitis apskaičiuojama, nusakoma analitinio mąstymo būdu). Tai labai efektyvus rezultatas. Tačiau, jei visiškai atsisakytumėme protinės veiklos ir leistumėmės į emocinę sferą, nieko nemąstydami, o veikdami intuityviai – taip pat gautumėme milžinišką rezultatą. Todėl smegenys pasiruošusios bet kokio tikėjimo atsiradimui. Dvilypumas – socializacija, siejama su didžiosiomis smegenimis ir gyvuliškasis pradas, siejamas su limbine sistema – puikiai įsilieja į šį modelį.

Apibendrinant galima sakyti, kad religinė ideologija – mūsų biologinės smegenų sandaros atspindys. Todėl labai lengva ja remtis. Smegenyse yra didelė bazė įvairiems tikėjimams atsirasti. Tikėjimas yra smegenų gynimosi nuo didelių sąnaudų pasekmė. Todėl tikėjimas buvo ir bus visada. Religijomis, ideologijomis, santvarkomis, socialiniu gerbūviu, visuomenės protu, galų gale pačiu  žmogumi…

Video įrašas (rus. k.)

Video įrašą išvertė:  Darius Dimbelis

sarmatas.lt