infa.lt

foto: Medium.com

ES turi būti geriau pasirengusi dideliam vyriausybių nemokumui, įspėja amerikiečių verslo leidinys „Bloomberg” dar 2022 m. lapkritį. Šiandien priežasčių nerimauti jau daugiau, nei tada.

Europos lyderiai ne kartą žadėjo spręsti kylančią grėsmę Europos Sąjungai – pernelyg didelę valstybės skolą. Vis dėlto kartas nuo karto įvykiai – iš pradžių pandemija, o dabar su karu susijęs energetinis šokas – sugriaudavo jų planus ir problema dar labiau išaugdavo.

Tai negali tęstis amžinai. Kada nors viena iš didžiųjų vyriausybių tikriausiai taps nemoki. Europos Sąjunga turi būti pasiruošusi daug geriau nei dabar.

Kai skirtingos ekonomikos šalys turi bendrą valiutą, bet neturi bendrų iždų, neišvengiamai atsiranda disbalansas. Pavyzdžiui, Vokietijos eksportas ir santaupos lemia kitų šalių skolas.

Prieš dešimtmetį toks disbalansas ir netinkamas oficialus valdymas lėmė Graikijos finansinę griūtį, kuri beveik išardė euro zoną ir privertė kentėti milijonus žmonių. Tačiau užuot sprendę problemą ir sukūrę fiskalinę sąjungą, Europos vadovai pakartojo seną pažadą: Laikui bėgant jie sieks sumažinti valstybių skolas iki saugesnio lygio.

Nepasisekė. Išleidžiant ekstremalias lėšas pandemijai sušvelninti ir svyruojančių energijos kainų poveikiui sušvelninti, skolų našta iš esmės pakrypo priešinga linkme. Nuo 2021 m. euro zonos vyriausybių bendroji skola sudarė 95% bendrojo vidaus produkto, t. y. daugiau nei 86% 2010 m. ir gerokai viršijo sutartą 60% tikslą.

Klaidinga kryptis

Euro zonos skolos ir BVP santykis nuo praėjusios krizės padidėjo.

Taigi ar artėja dar viena krizė? Tai priklausys nuo to, ar investuotojai manys, kad Europos vyriausybės gali suvaldyti savo skolos ir BVP santykį. Tam tikra prasme padės šių metų infliacijos šuolis, nes padidins vardiklį. Tačiau dėl didėjančių palūkanų normų bus sunku sulaikyti skaitiklį nuo spartesnio augimo.

Paimkime Italiją, kurios skolos santykis su BVP yra 151%. Oficialiose prognozėse numatoma, kad jos skolos našta per ateinantį dešimtmetį gerokai sumažės. Tačiau tai daroma darant prielaidą, kad skolinimosi palūkanos bus tik apie 2%.

Jeigu Italijos skola bus didinama dabartinėmis maždaug 4% palūkanų normomis, jos perspektyvos bus dar pavojingesnės.

Vien tam, kad skolos santykis išliktų stabilus, vyriausybė turėtų nuolat taupyti, palaikydama beveik 1,5% BVP vidutinį pirminį biudžeto perteklių (neįskaitant skolos mokėjimų) – tai, nors ir nėra precedento neturintis atvejis, keltų visuomenės neramumų riziką ir pakenktų valstybės investicijoms.

Norint sumažinti skolą iki 60% BVP net per du dešimtmečius, reikėtų nuolatinio pirminio biudžeto pertekliaus, didesnio nei bet kuri šalis kada nors yra pasiekusi.

Jei tam tikru momentu rinkos nuspręs, kad Italijos skola yra netvari, pareigūnai turės tik dvi galimybes – nurašyti skolą privačių investuotojų sąskaita arba gelbėti Italiją ES mokesčių mokėtojų sąskaita.

Dabartinėmis sąlygomis pirmasis variantas tikriausiai sukeltų finansų krizę, nes Italijos bankai yra vieni didžiausių savo vyriausybės skolos turėtojų. Antrasis variantas yra politiškai neperspektyvus, ypač tokiose palyginti pasiturinčiose šalyse kaip Vokietija.

Galiausiai, ilgalaikį euro gyvybingumą gali užtikrinti tik tikra rizikos pasidalijimo sąjunga, kurioje fiskaliniai pervedimai subalansuotų asimetrinius sukrėtimus. Kol kas Europa turi bent jau sudaryti sąlygas santykinai tvarkingam valstybės skolų restruktūrizavimui.

Šiuo tikslu politikos formuotojai turėtų paspartinti bankų turimų vertybinių popierių diversifikavimą, kad jie nebūtų susiję su jų buveinių vyriausybių skolomis, reikalauti daugiau nuostolius padengiančio kapitalo ir užbaigti bankų sektoriaus reformas, pavyzdžiui, suderinti indėlių draudimą ir racionalizuoti priežiūros institucijas, kad būtų užtikrinta, jog bankrotų atveju būtų galima susidoroti su minimalia šalutine žala.

Be to, Europai reikia sukurti valstybės bankroto mechanizmą. Juo turėtų būti siekiama užtikrinti, kad, paaiškėjus, jog vyriausybė nepajėgi sumokėti savo skolų, nuostoliai privatiems kreditoriams būtų kuo greičiau ir teisingiau padengiami – taip būtų kuo labiau sumažintas mokesčių mokėtojų įsitraukimas ir išvengta serijinių gelbėjimo priemonių, kurios padarė tiek daug žalos Graikijai.

Kaip taikliai pasakė ekonomistas Herbertas Steinas: „Jei kažkas negali tęstis amžinai, tai bus sustabdyta.” Europa turėtų būti tam pasiruošusi.