infa.lt

Facebook nuotr.

Gyvename jau 34-aisiais atkurtos Nepriklausomybės metais. Tikrai gyvename geriau nei gyvenome prie sovietų. Visų pirma turime savo valstybę. Be to pati gyvenimo kokybė, ypač materialinis jos dėmuo tikrai , bent daugeliui pagerėjo.

Parduotuvių ir prekių įvairovė juose net per didelė. Galime, suprantama, jei turime tam lėšų, keliauti kur tik širdis geidžia. Net kalbėti viešoje vietoje gali ką nori.

Tačiau taip teigdami nepamirškime, kad ir visame pasaulyje tas gyvenimas pagerėjo. Kai kas bando kaip gėrio etaloną pateikti, kad gyvename demokratinėje valstybėje. Tačiau pats šis terminas nieko iš esmės nepasako. Reikia kalbėti apie turinį.

Gėris kaip samprata irgi yra subjektyvus, kaip ir daugelis dalykų šioje Žemėje. Tai visų pirma priklauso nuo supratimo, bendros kultūrinės terpės, kurioje gyvename ir svarbiausia kaip patys suprantame arba priimame tam tikras sąvokas bei vyraujančią visuomenės sampratą.

O tai kas Gera, Teisinga, Dora, Moralu dalinai įgaunama su genais, o daugiausia išugdoma. Supratimas apie Dorą, buities kultūrą, elgesį pirmiausia ateina per Šeimą. Būtent joje iš Tėvų mes perimame tuo pirmuosius potyrius, kurie metamas bėgant tampa lemiantys.

Juos sustiprina arba atvirkščiai, sunaikina paskui Darželis, Mokykla ir viešoji aplinka, kurią dabar daugiausia formuoja masines informacinės sklaidos priemones. Kai kurios čia išvardytos informacijos/žinių perteikimo institucijos elgiasi atsakingai, ir veikia, ar bent stengiasi, bendražmogiškų vertybinių sampratų rėmuose.

Tai yra tie, per šimtmečius susiformavusios žmonių civilizacijos patirtimi sukurti orientyrai, bei kultūriniai imperatyvai, kuriais vadovaujasi intelektuali, dora žmonių bendruomenė.

Tačiau pastaruoju metu, ne visame pasaulyje, o būtent Vakarų civilizacijoje akivaizdžiai vyksta gan spartus šių vertybių atsisakymas, jų naikinimo iš mūsų gyvenimo procesas. Niekas negali paneigti, kad bent per pastaruosius pora tūkstantmečių Europos ir gan ženklios pasaulio dalies kultūrinio, intelektualinio jo paveldo ir tuo pagrindu bendražmogiškų vertybių kūrimui milžinišką įtaką turėjo krikščionybė.

Čia mes turime mintyse ne tiek pačią religiją, kiek bendrą istorinį vyksmą ir mūsų civilizacijos formavimąsi. Būtent apie šią ašį ir susiformavo Vakarų civilizacija. Tačiau didžiausias šio laikmečio paradoksas, kad būtent ši civilizacija pirmoji ir atmetė krikščionybę, kaip moralinį/dvasinį savo egzistencijos pagrindą.

Su siaubu sutikusi barbarišką Rusijos (1917 m.) bolševikų revoliuciją, kuri viską, kas žmonijos teigiamo buvo sukurta – griovė. Ant amoralių pamatų sukurdama antžmogišką valstybę/lagerį SSRS. Ir logiška pabaiga – ilgai neišsilaikiusi XX amžiaus pabaigoje subyrėjo. Tačiau jos pasėta šėtoniška barbariškumo sėkla sudygo ir šiandien atgimsta savo dar baisesniu demonišku pavidalu toje pačioje, prieš ją kovojusioje Vakarų civilizacijoje.

Nors sunku, bet be įniršio objektyviai panagrinėkime, kas vyksta dabartinėje mūsų Vakarų civilizacijoje tai darydami per mažytę jos dalį -Lietuvą. Atsisakę krikščionybės/katalikybės kaip kultūrinės tradicijos mes pirmiausia atsisakėme savo valstybės egzistencinio pagrindo – Šeimos instituto.

Šeimą, net be įstatymo, pakeitė gyvenimas partnerystėje (anksčiau liaudiškai sakydavo susidėjus). Kai kas tai priima kaip didžiulį Laisvės pasiekimą. Taip tai tiesa. Tik Laivės nuo ko? O gi nuo ATSAKOMYBĖS!

Štai esmė dėl ko nenorima kurti Šeimą, nes nenorima įsipareigojimo. Įsipareigojimo pirmiausia vienas kitam dalintis bendru gėrių ir vargu, o svarbiausia abiejų bendras įsipareigojimas prieš trečią, kuris ateis į šį pasaulį. Įsipareigojimas juo rūpintis ne tik materialine bet ir jo formvimosi kaip naujos Asmenybės dorovine prasme.

Šeima – tai dviejų žmonių sugebėjimas sugyventi ir sąmoningai dalintis suvokta Atsakomybę prieš naują Gyvybę. Kuri palaipsniui tampa _Asmenybe. O pakeisdami Šeimą kitokia forma mes bėgame nuo Atsakomybės.

Ir savo bailumą pridengiame įvairiais modernybės pramanais, kad Šeima jau atgyveno. Tai jeigu Šeima atgyveno, tada ir mes žmones tampame tokia pat atgyvena, nes norime tik patogumų be Atsakomybės.

Būtent nuo čia ir prasideda šiuolaikinių modernybių, tokių kaip vaikų neribotos laisvės nuo pareigos jausmo, jam bandomo įdiegti tėvų ir dar išlikusių kai kurių tikrų Mokytojų.

Kalbėdami apie vaikų teises mūsų ,,šnekoriai” visiškai pamiršo jų pareigas ir iš to išplaukiančią atsakomybę už savo poelgius.Taip pseudomodernistai mane puls, kad bandau propaguoti ir ginti jų supratimu archaiškas, jau atgyvenusiais vertybes.

Tačiau susimastykite, kur jūs vedate ir kur nuvesite jaunąją kartą teigdami jiems, kad Laisvė yra absoliuti. Jūs pradedate lyg ir gražiai. Negali būti smurto prieš vaikus. O kas sako, kad tai pateisinama? Bet einame toliau.

O kaip elgtis jeigu vaikas piktybiškai elgiasi, nelanko mokyklos, nesimoko. Negana to, pradeda svaigintis, naudoti pradžiai lengvus, vėliau stipresnius narkotikus. Kad juos įsigytų pradeda vogti.

Ir taip mes prarandame galėjusį tapti padoriu mūsų bendruomenės nariu jauną žmogų vien dėl to, kad jis laiku nebuvo sudrausmintas, nes kažkieno tai teorinis, nieko bendro su realiu gyvenimu neturintis suvokimas, to daryti neleidžia.

Tačiau procesas tuo nesibaigia. Pabandęs svaigintis, net nesvarbu kuo ir šiaip ne taip išsisukęs iš sunkesnių pasekmių, toks žmogus toliau žengia ieškodamas kuo lengvesnio kelio, kad daug nesistengiant gerai gyventų.

Štai čia ir prasideda kompromisai su sąžinės likučiais imant kyšius, meluojant ir žinant, kad to neįvykdys. Trumpai tariant, susikuria tokia gan gaji terpė asmenų, kurie nebeturi jokių doros stabdžių. Ką ten stabdžių. Jie dažnai nebeturi net supratimo kas tai yra, nes tai jų supratimu yra senių atgyvena, tai ne šiuolaikiška.

O iš kur tas supratimas bus, jeigu nuo mažens neatsirado supratimo apie Atsakomybę. Net keista, kodėl šiandien stebimės, kad nėra reikiamų Mokytojų arba atsakingų valstybės tarnautojų, kodėl teisėjai ima kyšius ir kyšininkus išteisina.

O todėl, kad niekas per visus 33 metus už tai rimtai nebuvo nubaustas. Ką ten nubaustas – nebuvo net pasmerktas. Mes esame permanentinių skandalų liudininkai. Tai kažkas pakliuvo su kyšiu.

Kitas prievartavo nepilnamečius. Dar kitas visa armiją svainių į šiltas vietas su gerais atlyginimais įtaisė. Kažkur dingo valstybės lėšos. Galima vardyti ir vardyti. Deja nė karto neteko girdėti, kad šie kaltininkai būtų nubausti.Ką jau ten nubausti, nors viešai pasmerkti, – nieko, pilnas štilis.

Dėl ko subyrėjo daugiau nei tūkstantmetį gyvavusi Romos imperija. Ne dėl silpnos ekonomikos. Ir ne dėl to, kad ją kažkas užkariavo. Ji subyrėjo iš vidaus. Nes supuvo. Jos moralė/dorovė visiškai pašlijo. Didikai tapo pasileidę ir silpni, ištižėliai.

Imperatoriai sangulavo ne tik su seserimis, bet net su motinomis. Ir niekas neskambino varpais, nes visuomenei taip patiko, taip jie suprato didikų laisvę. Taip jie ir sunyko. O į jų vietą atėjo, jų vadinti barbarais, bet veiklūs ir energingi. Tikrai nesinori, kad mes būtume mūsų Vakarų civilzacijos saulėlydžio liudininkai. Nes civilizacija stipri ne ginklais, o savo moraline nuostata.

Ką bekalbėtų dabartinių modernybių apologetai, bet jie visų pirma yra veidmainiai. Prisidengdami, kad taip elgiasi vos ne visas pasaulis, kas jau savaime yra melagingas pramanas, jie bando į mūsų gyvenimą įterpti taip vadinamas Vakarietiškas vertybes.

Bet būtinai ištrinant, pakeičiant mūsų protėvių per tūkstančius kurtą ir mūsų didvyrių krauju apgintą mūsų Teisę į savitą būtent mūsų Lietuvos Tautai būdingą Gyvenimo būdą.

Būdą, kuris išaugęs ant tokio monolitinio pagrindo, kaip Šeima, Dorovė, Bendruomeniškumas ir Naudinga veikla-darbas. Kartu čia žengia Pagarba vyresniam, išmintingesniam ir pripažįstančiam žmonijos pažangą per bendražmogiškų vertybių visumą.

Susimastykime tautiečiai – ar ne čia slypi dauguma mūsų dabartinių negandų, kaip didžiulė socialinė atskirtis išbujojęs kyšininkavimas, patyčių kultūra tampanti jau valstybės atributu, auganti neteisybė ir dalies, toli gražu ne pačių išmintingiausių ir doriausių, mums per prievartą primetamas jų gyvenimo būdas.

Būdas, kuris neturi nieko bendro nei su demokratija, nei su padorumu, nei su tikromis vertybėmis. Būdas, kuris labiau tiktų postmoderniam feodalizmui.

Ar tikrai mes su jomis norime taip gyventi?

Daktaras Algimantas Matulevičius – LRP pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo NSGK pirmininkas