infa.lt

asmeninio archyvo nuotr.

Prireikė beveik dvejų metų, kad finansų ministrė Gintarė Skaistė pagaliau garsiai įvardintų tikrąjį šios valdančiosios daugumos požiūrį į vietos savivaldą. Kalbu apie šią savaitę pasirodžiusį Vyriausybės nutarimo projektą, kuriuo nepritariama mano inicijuotai idėjai leisti įmonėms pervesti 20% pelno mokesčio savivaldybėms, kuriose tos įmonės veikia.

Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūloma 80% šio mokesčio pervesti į valstybės biudžetą, o likusią dalį – į savivaldybių, kartu su kolegomis iš opozicijos registravau dar 2021 metų vasarį. Seimas kiek vėliau po pateikimo pritarė šiam projektui, tačiau Vyriausybės išvados sulaukėme tik dabar – praėjus 22 mėnesiams.

Nebesinori kartotis apie konservatorių vadovaujamos Vyriausybės „skubą“ pateikti savo išvadas dėl įstatymų projektų. Tai yra įsišaknijusi problema, kurią privalu spręsti, nes kol kas Vyriausybė gali visiškai nesilaikyti Seimo statute aiškiai įvardijamų sąlygų, o jokių sankcijų jai už tai nenumatyta.

Akivaizdu, kad šis Seimo statutu įtvirtintas Vyriausybės dominavimas nebegali tęstis. Dabar egzistuojantis reguliavimas yra neadekvatus, todėl įregistravau pataisas, kurios leistų nebevilkinti įstatymų projektų svarstymo parlamente ir pagreitintų Vyriausybės išvadų pateikimą.

Dėl jų bus apsispręsta artimiausiu metu, nes pokyčiai būtini. Juolab, tokią nenormalią situaciją geriausiai iliustruoja būtent Pelno mokesčio įstatymo pataisos, dėl kurių Vyriausybė delsė oficialiai pasisakyti, taip tiesiog užšaldydama tolimesnį jų svarstymą Seime.

Vis dėlto pats faktas, kad ministrų kabinetas išvadą pateikė tik po 22 mėnesių, nestebina. Galima net pajuokauti, kad parlamentarai šioje kadencijoje jau priprato prie tokių pateikimo terminų ir didelių lūkesčių neturi. Nuoširdžiai liūdina paties Vyriausybės nutarimo projekto turinys ir ten pateikta argumentacija.

Vyriausybė taip ir nesugebėjo įsigilinti į pateikto projekto esmę ir gana padrikais punktais bando išdėstyti  savo nepritarimą pelno mokesčio pataisoms, taip siunčiant aiškią žinią savivaldybėms – jų savarankiškumo stiprinimas atidedamas neribotam laikui.

Ir visos kalbos, kad valdančioji dauguma yra už savivaldos finansinio potencialo didinimą ir regionų stiprinimą, lieka tik kalbomis, nes priimami sprendimai rodo visai ką kitą.

Nesutinku su Vyriausybės išvada. Mano įsitikinimu, pelno mokesčio diferencijavimas gali turėti žymų ir teigiamą poveikį mūsų šalies regionams. Praktika, kai pelno mokesčio dalis būtų skiriama savivaldybėms, yra plačiai paplitusi.

Tam tikras šio mokesčio dydis yra įskaitomas į savivaldybių biudžetus Europos Sąjungos (ES) šalyse: Suomijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Liuksemburge ir Portugalijoje, taip pat ir kitose pasaulio valstybėse.

Todėl sprendžiant dėl dalies pelno mokesčio skyrimo savivaldybėms, buvo galima remtis šių šalių gerąja praktika. Akivaizdu, kad to nenorima ar net nebuvo bandoma daryti.

Vyriausybė taip pat nenori matyti ir to, kad mano siūloma biudžeto perskirstymo sistema gali tapti ta varomąja jėga, kuri pajėgs išjudinti buksuojančius sprendimus dėl savivaldybių.

Šiuo metu visos pajamos iš pelno mokesčio yra įskaitomos tik į valstybės biudžetą, jeigu dalis pelno mokesčio būtų skiriama savivaldybėms, kurių teritorijoje veikia įmonė, savivaldybės būtų labiau įgalintos ir labiau motyvuotos pritraukti investicijas bei skatinti verslumą.

Norint pasiekti spartesnį regionų augimą, reikia padėti sustiprėti ekonominiams centrams Lietuvos rajonuose.

Reikia aiškiai suprasti vieną paprastą tiesą – tam, kad savivaldybės augtų, būtina priimti drąsesnius įstatyminius pakeitimus – tarp kurių, žinoma, ir mano pateiktos Pelno mokesčio įstatymo pataisos.

Mat siekdamos pritraukti verslą ir turėdamos aiškias finansines paskatas, savivaldybės turėtų didesnes galimybes pritraukti naujas įmones ir taip užtikrinti pelningų įsidarbinimo galimybių regionuose gyvenantiesiems ir dirbantiesiems.

Iš surinkto pelno mokesčio vienos savivaldybės tvarkys infrastruktūrą, kitos – organizuos rinkos poreikius atitinkantį profesinį mokymą ir kitais būdais sieks gerinti investicinę aplinką. Skatindama savo ekonominę plėtrą, ne viena savivaldybė galėtų išjudinti stringančius LEZ ar pramonės parkų projektus.

Minėtus argumentus akcentavau pristatydamas projektą iš Seimo tribūnos, tą patį dar kartą galiu pakartoti ir šiame tekste. Pritraukus privatų kapitalą į savivaldybes, atsirastų daugiau geriau apmokamų darbo vietų, mažėtų nedarbas, ir savivaldybės galėtų pritraukti talentus, augtų mokesčių surinkimas.

Pelno mokesčio dalies skyrimas regionams didintų savivaldybių finansinį savarankiškumą, mažintų priklausomybę nuo subsidijų, skatintų ne išlaikytinio statusą, o motyvuotų pačioms didinti nuosavas pajamas.

Toks pakeitimas pasitarnautų net centrinei valdžiai, kuri kiekvienais metais turi sukti galvą, kokį finansavimą skirti Lietuvos savivaldybėms.

O pats finansų ministrės išsireiškimas, kad dėl pelno mokesčio perskirstymo biudžetas prarastų daugiau kaip 333 mln. eurų, taip pat prasilenkia su realybe.

Ministrė arba tendencingai pamiršdama, arba tikrai nesuprasdama biudžeto priėmimo Seime procedūros, tiesiog klaidina visuomenę. Galima tik priminti, kad nėra jokių atskirų valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų patvirtinimo projektų.

Seimas kiekvienų metų pabaigoje tvirtina bendrą konsoliduotą valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą.

Ministrė turėtų suprasti, kad bendras biudžetas nenukentėtų, jis įplaukų neprarastų, keistųsi tik jo pajamų ir išlaidų perdalijimas.

Labai nekonstruktyviai atrodo ir kiti Vyriausybės pasiteisinimai siekiant sužlugdyti bet kokias iniciatyvas dėl esminės visų savivaldybių problemos – finansinio savarankiškumo didinimo.

Ministrės teigimu, jeigu nauja tvarka būtų priimta, tai didintų administracinę naštą, o pats pelno mokesčio apskaičiavimas būtų komplikuotas, nes įmonės veikla paprastai peržengia vienos savivaldybės ar net valstybės teritoriją.

Tokie valdančiųjų kontrargumentai didesnės pridėtinės vertės neturi, nes tokiais būdais tiesiog bandoma pasiekti pagrindinio tikslo – užblokuoti principinę idėją. Esu įsitikinęs, kad esant pasiryžimui, visas detales galima suderinti.

Techniniai mokesčio dalies priskyrimo sprendimai galėtų būti sprendžiami Seimo komitetų svarstymuose, o visi reguliaciniai metodai gali būti nustatyti projekto įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Juolab, minėtose ES valstybėse tai jau daroma, ir jos sugeba susitvarkyti su iškilusiais klausimais.

Pabaigoje vėl tenka prisiminti visų politinių partijų pasirašytą memorandumą dėl savivaldybių savarankiškumo. Ant šio strateginio dokumento savo parašus padėjo ir visų dabartinės valdančiosios koalicijos lyderiai.

Akivaizdu, kad jie bent jau šiuo atveju užmiršo pagrindinius susitarimo įsipareigojimus – stiprinti savivaldybes ir finansavimą joms – ir tęsia savo politiką, kurioje regionams vis sunkiau rasti savo vietą.

infa.lt: Kodėl socialdemokratai (autorius – socialdemokratas) taip rūpinasi savivaldos finansavimu? – Ar ne todėl, kad ši partija kontroliuoja vieną iš didžiausių Lietuvos savivaldybių dalių? O kodėl priešinasi konservatoriai? – Ar ne todėl, kad Lietuvos mastu pamažu praranda savivaldybių kontrolę ir vis mažiau galės pasinaudoti joms teikiamais finansiniais ištekliais?