infa.lt

medvestnik.by

Neurochirurginio skyriaus vadovas, neurologijos ir neurochirurgijos akademikas neurochirurgas Arnoldas Fiodorovičius Smejanovičius, per 47 praktikos metus atliko beveik 9000 savo pacientų smegenų operacijų. 250 sudėtingiausių operacijų atliekamų kasmet, kurias daktaras Smejanovičius atlieka asmeniškai, daugiau kaip 5 metus pas jį nėra buvę operacijų pasibaigusių mirtimi, o žmonės nurašyti kaip potencialūs invalidai, tampa darbingi. Tai jautrus svetimam skausmui žmogus, pasiruošęs visą parą gelbėti kitus.

-Arnoldai Fiodorovičiau, beveik kasdien Jūs žvelgiate į smegenis ir sakote, kad mokslininkams tai 99,9% paslaptis.

-Taip, priešais save aš matau medžiagą, kurios ląstelės pripildytos tokiu kiekiu žinių ir informacijos, kad norėtųsi kaip Niutonui nusiimti kepurę prieš kiekvieną, kas jas tyrinėja. Neaišku, kaip jos «dirba». Bet kokį ausies, akies nervo signalą jos paverčia «paveikslėliu». Bet kaip visumoje žmogus supranta, kad tai beždžionė, tai šviestuvas, o tai jis pats? Aišku tik tai, kad smegenys yra galingesnės už bet kokį superkompiuterį.

Taktinis procesoriaus dažnis matuojamas gigahercais arba terahercais, o pas žmogų viso labo tik kilohercais. Signalas eina nuo neurono iki neurono ne šviesos greičiu, o 1 400 m per sekundę. Tačiau žmogaus smegenys „sukasi“ kur kas greičiau. Nuostabiausia, kad sąmonė neturi vietos kūne, o ryšys tarp minties ir smegenų – apskritai kažkokia paslaptis. Ir ją turbūt žino tik pats Kūrėjas.

Akademikė Natalija Bechtereva prisipažino, kad jai ir jos darbuotojams bandant pasiekti giliąsias smegenų struktūras (pirmąkart TSRS laikais mokslininkė pritaikė ilgalaikį elektrodų implantavimą) tai iškart susirgdavo. Jautėsi taip blogai, kad jokiems tyrimams nebebuvo jėgų. Vos tik baigdavosi eksperimentus – čia pat budrumas ir sveikata sugrįždavo. Dviejų valstybinių premijų laureatas chirurgas Voinas Jeseneckis, jis gi arkivyskupas Luka, palygino smegenis su telefono stotimi: jų vaidmuo susiveda į informacijos perdavimą. Jos nieko neprideda prie to, ką gauna.

Nobelio premijos laureatas fiziologijos ir medicinos srityje Džonas Ekls (atrado joninius sužadinimo ir slopinimo periferinėse nervų ląstelėse mechanizmus) manė, kad smegenys «nekuria» minčių, o tik priima jas iš išorės. Natalija Bechtereva nepabijojo griaunančios, naikinančios kritikos iš kolegų-materialistų pusės ir pasakė, kad žmogaus smegenys sugeba sukurti tik paprasčiausias mintis. Kur gimsta teorijos, hipotezės, atradimai – fiziologams kol kas nežinoma. Aš taip pat manau, kad smegenys – būtybė būtybėje, kurios paslaptis slypi po septyniais užraktais.

-Lenino smegenų ištyrimui buvo sukurta speciali laboratorija, kuri greitai išsiplėtė iki instituto. Jūs buvote Sergejaus Marbašovo katedroje, kur saugomos pasaulinio proletariato vado smegenys?

Ne, neteko. Bet sprendžiant iš Iljičiui atliktos operacijos, kurią atliko sveikatos apsaugos komisaras Nikolajus Semeško po Fani Kaplan šūvių, ir skrodimo aktų (slaptas archyvinis dokumentas, prie kurio prieiga gavo Monika Spivak, išleidusi knygą «Pomirtinio genialumo diagnostika»), Leninas jau turėjo problemų. Arteriosklerozė: per kraujagysles su pincetu stukseno kaip per kaulus – tiek jos buvo prisipildę kalkių. Visas kairysis pusrutulis pilnas cistų, suminkštėjusios smegenų dalys, užsikimšusios kraujagyslės beveik netiekdavo kraujo – liga rimtai pažeidė organą, atliekantį patį svarbiausią darbą.

Kaukolės turinys pasirodė nelabai didelis – 1340 gr., (palyginimui: Bairono smegenys svėrė 1800 gr., Turgenevo 2012 gr., o pačios stambiausios priklausė ……. idiotui). Bet pilkosios smegenų masės svoris ir proto mastas, genialumas silpnai susiję. Anatole France turėjo pačias mažiausias pagal apimtį smegenis, pas Lui Pasterą mikrobiologijos ir imunologijos pradininką apskritai buvo tik vienas pusrutulis.

-Asistentai ruošia ligonį operacijai: intubuoja ir atveria kaukolės dėžutę. Jūs žinote viską apie pacientą, Jums – tai geležinė taisyklė. Bet sekundei įsivaizduokime, kad ant stalo guli žmogus be sąmonės, jį atvežė iš gatvės su sunkia kaukolės ir smegenų trauma. Ar Jūs pamatę jo smegenis galite pasakyti – prieš jus protingas ar kvailas žmogus?

– Tai nerealu. Pas kažką smegenys didesnės, pas kažką mažesnės. Intelektui smegenų išvaizda neturi įtakos. Kažkada seniai, jei neklystu prieš 40 metų, aš asistavau savo Mokytojui, profesoriui Efremui Zlotnikui operuojant konservatorijos studentę. Ji viename pusrutulyje turėjo didelį auglį. Kai jį pašalino, – pasirodė, kad pusrutulio beveik neliko, auglys suardė. Mergina pasveiko, su pagyrimu baigė konservatoriją, išvažiavo i JAV, kur ištekėjo už ją pamilusio milijonierius. Dar ir šiandien ji puikiai groja. Žinau tai, nes dar ir šiandien nuo jos gaunu sveikinimus ir padėkas.

Mes šaliname auglius iš bet kurios smegenų dalies, kuri žymia dalimi atsakinga už intelektą. Kada navikas „mirtinai“ sukibęs su pilkosiomis ląstelėmis, tenka šalinti ir dalį sveikųjų. Rytojaus dieną bendrauji su pacientu ir pastebi, kad jam nėra sunku dėlioti mintis, jis juokauja ir prisimena viską iš savo gyvenimo.

– Greičiausiai smegenys mums duotos su didele atsarga, kad jų užtektų iki gyvenimo pabaigos?

-Reikalas tame, kad pas daugumą jos dažniau „surūdija“ nei susidėvi. O apie keturiasdešimt procentų tiesiog ilsisi. Žmonės gyvena, kaip pasakos Jemelia ant krosnies, laukia, kad viskas savaime atsiras, netreniruoja atminties ir nevysto intelekto. Paskui jie stebisi, kad nepamena elementarių dalykų. Smegenims reikia treniruočių, užsiėmimų, skaitymo, grožio suvokimo, atstatyti savo sąmonėje aukščiausią gyvenimo prasmės suvokimą.

-Prieš pradedant smegenų tyrimą laboratorijoje, akademikė Natalija Bechtereva paprašė palaiminimo pas Sankt-Pererburgo metropolitą. Ji neslepia, kad prašo dievo pagalbos. O jūs juo tikite?

Kai aš matau, kaip gražiai sukurtos širdis ir smegenys, kuriems gamtoje nėra atitikmens, tai neturiu jokių abejonių, kad be dievo rankos čia neapsieita. Didis Rusijos chirurgas Nikolajus Pirogovas rašė, kad „atskiro žmogaus smegenys tarnauja kaip viso pasaulio minties organas, Reikia pripažinti, kad egzistuoja ne tik smegenų, bet ir kitas, aukštesnis pasaulinis mąstymas“.

Suprasti tai lengva, jeigu tik nebandome to paaiškinti. Asmeniškai man, Dievas – tai idealas, kurį žmogus turi įkūnyti kasdieniniame savo gyvenime.

-Gali būti, kad uždavinėti klausimus neurochirurgui apie neurofiziologiją ir nekorektiška – tai mokslas apie baltąsias dėmes, ir vis tik, norėčiau sužinoti kodėl nervinių audinių pluoštai perduodantys signalus iš dešiniojo į kairįjį pusrutulį pas moteris yra platesni nei pas vyrus?

Kaip bebūtų gaila, bet dar nėra visiškai aišku ką įtakoja „pluoštinės“ ypatybės. B. Dalio „Rusų liaudies patarlėse“ kiekviena eilutė apie moteris kvepia sarkazmu: „Ilgas plaukas, trumpas protas“, „boba kliedi, velnias ja tiki“. Tačiau per skirtingus moters smegenų skyrius per laiko vienetą prateka 15 proc., daugiau kraujo. Gali būti, kad tuo ir paaiškinamas mažesnis vyro smegenų, kaip biologinio organizmo, tvirtumas, o iš čia ir didesnis insultų skaičius.

Lytiniai skirtumai pilkajai smegenų masei įtakos nedaro. Bet psichologai įrodė, kad moterys lengviau susitvarko su užduotimis kur reikalinga intuicija. Moteriškasis įžvalgumas kai kada reiškia daugiau nei vyrų įsitikimas. Silpnosios lyties smulkių judesių koordinacija tobula, kaip ir prieinamas kvapų diapazonas, aukštų dažnių garsai, moterys geriau diferencijuoja skonio pojūčius.

Aš manau, kad moters protui nereikalinga advokato gynyba. Gamta padarė taip, kad abiem lytims vienodai prieinami visos žmonių veiklos rūšys, tiesiog sėkmės viršūnę jie ne visada pasiekia tuo pačiu keliu.

-Kaip manote, kur sielos vieta? Galvos smegenyse, nugaros ar širdyje?

-Man atrodo sielai nereikalinga tokia vieta. Jei tokia vieta yra, tai ji visame kūne – šeimininkė.

-Apie ką galvojate kai operuojate? Juk būna operacijos trunka 7 valandas…..

-Tik apie tai kaip padėti ligoniui. Nepalaikykite to pompastika, tačiau bet kokias mintis tartum kas atjungia. Jų nėra kaip ir rijimo reflekso. Nesinori nei gerti, nei valgyti, nei sustoti ir pramankštinti pečius. Sėdžiu ant kėdės, žvelgiu pro mikroskopą į svetimas smegenis, jos – po mano rankose esančiu skalpeliu. Jei jos sudrebės – pacientas gali likti su trauma visam gyvenimui. Pusdienį praleisti prie mikroskopu nėra lengva užduotis, bet ir rezultatas yra: žmonės nurašyti kaip potencialūs invalidai tampa darbingi, daugiau kaip 5 metus nebuvo operacijų su letaline baigtimi.

– Gyvenimą įtakoja Jūsų aplinka. Ko daugiau draugų ar priešų?

-Man atrodo ir tokių, ir kitokių po lygiai. Antrieji – pavyduoliai. Žmonėms būdinga žiūrėti piktu žvilgsiu į tuos, kuriems norisi greičio ir naujovių. Naujovės visada sutinkamos su nepasitikėjimu, standartinis mąstymas pakiša įrodymų jog tai neįmanoma. O talentas atmeta klaidų detektoriaus parodymus. Protestuojančią nelinkinčių gero prigimtį reikia vertinti kaip signalą. Jautri siela turi gaudyti signalus, kad laiku ir teisingai sureaguotų. Intrigos, paskalos, pavydas tik aptemdo tikro darbo didybę. Aš visiems patariu nesiblaškyti rietenose ir neužsiimti tuščiomis kalbomis, o gyventi tuo, kas teikia džiaugsmą. Asmeniškai man – tai darbas.

– Ką jaučiate, kai nepavyksta išgelbėti ligonio?

-Visada tą patį: nors tu ir akademikas, bet taip nieko ir nepasiekei. Užsiuvi žaizda su kartėliu: auglio pašalinti nepavyko, jis jau spėjo viską suardyti. Nukreipi akis praeidamas vizitacijos metu. Meluoti negalima – tyli. Supranti, kad artinasi mirtis. O prie jos priprasti neįmanoma.

-Sakote pacientui, kad jis turi piktybinį auglį ir jam būtina smegenų operacija?

-Labai retai. Tik labai stipriam, ramiam žmogui, kad jis spėtų pabaigti kažkokius svarbius darbus. O būna nenori operuotis, maždaug, auglys pats sunyks. „Pas jus auglys, kuris greitai auga, po kažkurio laiko jūs būsite paralyžiuotas“ – tvirtai jam sakau. Ir žmogus sutinka, kad auglys būtų pašalinamas. Bet koks tai auglys – nekomentuoju. Smegenys turi savą savisaugos ir apsaugos bloką, panašų kaip saugiklis. Smegenys apsaugo save pačios, kad negatyvių emocijų škvalas neapimtų visko pilnai.

-Aleksandras Makedonietis, Napoleonas Bonapartas, Aleksandras Suvorovas atsimindavo visus savo karius – iki 30 tūkstančių žmonių. Sokratas iš veido žinojo kiekvieną iš 20 tūkstančių Atėnų gyventojų. Čarlis Čaplinas negalėjo netgi pasakyti savo sekretoriaus pavardės, nors su juo išdirbo 7 metus. Kaip sustiprinti atmintį, kuo geriau maitintis?

-Kai pastebite problemą, geriausias būdas nieko nepamiršti – užsirašyti „atmintinėje“ ant lapo ir tvirtinti akių aukštyje. Kurti rebusus, kalbėtis pačiam su savimi, nesigėdinant to. Tyliai sau pasakyti: palieku automobilį stovėjimo aikštelės pabaigoje, po aukštu topoliu. Mintimis duokite sau įsakymus: reikia paskambinti „tam ir tam“. Jeigu norite iškart atsiminti žmogaus vardą, tai sutapatinkite jį su kokiu nors vaizdiniu.

Pavyzdžiui: Monika – mosuoja rankomis, Katrė – plaukia kateriu. Karolis – kabo ant skersinio.

Daugiau skaitykite. Yra ir aterosklerotiniai, liaudies seniai naudojami receptai: šermukšnio žievė, dobilų žiedai, burokėlių sultys sumaišytos su morkų, krienai, porai, svogūnai. Maiste turi būti: duona su sėlenomis (B grupės vitaminas – groja pirmu smuiku gerinant atmintį), sūris, žirniai, grikių košė, riešutai, jūros produktai, vaisiai, daržovės, medus. Pastebėta, jog tai, kas tinka smegenims, labai gerai tinka ir širdžiai.

-Jūsų požiūris į alkoholį?

-Taurelė gero konjako žalos organizmui tikrai nepadarys. Kartą perskaičiau filosofo Vasilijaus Rozanovo žodžius: „Prakeikta degtinė. Atėjo šimtas roplių ir pridirbo man į smegenis“. Vaizdinga. Būtų mano valia, užrašyčiau šiuos žodžius plakate ir pakabinčiau tose vietose kur linksminasi jaunimas.

-Laimingiausios gyvenimo akimirkos?

Kai matau laimingus ir girdžiu laimingus žmones. Tarp jų visada jauti artimą ir simpatiją, atrodo, gyvena jie siela greta sielos ir protas vienas. Tarp tokių netgi grubiausieji atšyla.

parengė: Andrius (pavardė redakcijai žinoma)

Gerbiami skaitytojai, jeigu pageidaujate, – jūs galite paremti infa.lt tinklapį SMS žinute.