autoriaus nuotr.
Kai mus vedė iš „sovietinio lagerio” į „šviesų laisvės ir gerovės rytojų” Vakaruose, turbūt nė vienam nebuvo atėjusi į galvą mintis, kad ta „gerovė” bus tokia „gera”, jog pasakius, kad šeimą gali sukurti tik moteris su vyru, o ne trys kibirai su unitazu, būsi apšauktas ir „homofobu” (to žodžio mes tais laikais nežinojome), ir vatniku (to žodžio tais tamsiais, netolerantiškais laikais irgi nenaudojome, nes galėjome įžeisti tremtinius)…
O juo labiau turbūt nieks 1988-1990 metais negalvojo, kad praėjus 30 metų mums jau kitas Politbiuras, jau kitas Centro Komitetas lieps valgyti lervas ar vabzdžius…
Pamenu, sovietiniais laikais nebuvo tokio gausaus maisto produktų pavadinimų ir etikečių pasirinkimo.
Tačiau tai, kas buvo, buvo maistas. Ne keliolikos E mišinys, kuris dega geriau, nei plastmasė.
Buvo sviestas, o ne tepusis mišinys. Grietinė buvo grietinė.
Pienas buvo pienas, o ne kažkas, kas stovi savaitę šaldytuve ir nesurūgsta.
O jei surūgsta, tai tampa karčiu brudu, o ne tuo „rūgusiu pienu”, kurį vaikystėje gerdavome užkąsdami riestainiu ar sausainiais, kurie nedegdavo…
Duona buvo kepama vos ne kiekviename didesniame miestelyje savita, iš rugių, užaugintų gal net tame pačiame rajone, kuriame kepama ir pati duona, o ne kaip dabar – iš grūdų, užaugintų kažkur ES…
Dešra buvo iš mėsos (gerai, tegu joje buvo ir odos ar kremzlių, tačiau nebuvo sojų, nebuvo milijono E ir kitų chemijos pramonės produktų)…
Ir nereikia pasakoti pasakų, kad tuometinėse dešrose buvo tualetinio popieriaus. Jo ten ir būti negalėjo, nes tai buvo brangus deficitas.
O kiaules augino ne tik dažnas valstybinis ūkis, bet ir eilinis kaimietis savo tvartelyje…
O dabar stovi ekrane parazitas, aklai vykdantis partijos bei Centro Komiteto nurodymus ir peza, kad „svirplių miltų bus dedama visur, tačiau nieks gi neliepia jų valgyti…”…
Gerai, jei ant visų taip vadinamų ‘maisto produktų’, kuriuose WEFo, Geitso ir kitų briuselinių šliužų nurodymu naudos lervų, tarakonų ar lavoninių musių „miltus” bus didelėmis raidėmis užrašyta – „Čia naudojami lervų, skėrių ar lavoninių musių miltai”.
Kaip to reikalauja to paties CK nutarimas. Bet vargu ar taip bus.
Juk mums dar stojant į ES žadėjo, kad valstybinė kalba suklestės (o turime vien angliškai vograujančias zviozdačkas net visuose muzikaliniuose kankūrsose).
Juk mums sakė, kad ES gina ir saugo žodžio, tikėjimo, apsisprendimo ir pažiūrų laisves…
Juk įvedant eurą mums žadėjo, kad kainos nekils…
Taigi, ką mums, vardan liberaliosios demokratijos, vardan klimato kaitos ir žmonių gerovės dar palieps valgyti, vartoti naujasis „stiprus centras” (kuris nėra suvis nei centras, nei stiprus, bet čia ne apie tai) – šimtakojus, termitus, atidirbtą ir iš galinio kiemo išstumtą maistą?
Sovietai žmonių gal labai ir nemylėjo.
Bet skėriais ir lervomis nė politinių kalinių Gulage nemaitino.
Ir makaronų iš sumaltų skėrių nevirė.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.
EK leido naminių svirplių miltelius pateikti rinkai kaip naujus maisto produktus
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
409
Leidžiama ...
Dabar srebti mums patiems belieka
autoriaus,tai netvirtinsiu,o paklausiu : ar nebuvo jo tarp tu,raginanciu i alaus ir milteliu „referenduma”!? Nebent,per mazas gal buvo dar?
Afrikoje valgomi skėriai ir lervos, jos turi maistingų medžiagų, o specialiai paruošus nekenksmingi. Izraelyje kiaulienos nevalgo, nes tokios tradicijos. Prancūzijoje valgo sraigės, nors jau ir Lietuvoje sraiges paruošia skanėstui…
Tai daug kur neįprastus dalykus valgo. Esmė tame, kad nebruka kitiems, o jei bruka jiems – nepriima. Kodėl ES turėtų atsisakyti savo tradicijų dėl kažkokių efemeriškų „žalių” idėjų?
Gal yra tiesos teiginiuose, kad globalistai išstumia tradicijas pakeisdami neaišku kuo (maiste taip pat), taip siekdami savo tikslų. Ir tada kyla klausimas – ar tikrai ES yra tai, ko mums reikia?
tau makaronai ne tik ant ausų, bet ir ant smegenų.
vežti švarią ,keptą iš nepurkštų grudų ,be jokių svirplių ,varlių, duoną iš Baltarusijos