infa.lt

 youtube stop kadras

Gruodžio 25 d. vidurdienį popiežius Pranciškus kreipėsi į tikinčiuosius ir visus geros valios žmones tradicine Urbi et Orbi – „Miestui ir pasauliui” žinia ir, sukalbėjęs Viešpaties angelo maldą, suteikė iškilmingą apaštališkąjį palaiminimą, rašoma „Vatikan News” portale.

Kreipdamasis į Šventojo Petro aikštėje susirinkusius piligrimus, Romos vyskupas sakė:

Brangūs broliai ir seserys iš Romos ir viso pasaulio, sveikinu jus su Kristaus gimimu!

Tegul Viešpats Jėzus, gimęs iš Mergelės Marijos, atneša jums visą Dievo meilę, vilties ir pasitikėjimo šaltinį ir suteikia jums ramybę, kurią angelai skelbė Betliejaus piemenims: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo malonės žmonėms!” (Lk 2, 14).

Šią šventę žvelgiame į Betliejų. Viešpats ateina į šią žemę oloje ir paguldomas į gyvulio ėdžias, nes Jo tėvai negalėjo rasti pastogės, nors Marijai jau buvo laikas gimdyti.

Jis ateina pas mus nakties tyloje ir tamsoje, nes Dievo Žodžiui nereikia prožektorių ar žmonių balsų pagarbos. Jis pats yra Žodis, suteikiantis egzistencijai prasmę, šviesa, nušviečianti kelią. „Ten buvo tikroji Šviesa, kuri apšviečia kiekvieną, ateinantį į pasaulį”, – sakoma Evangelijoje (Jn 1, 9).

Jėzus gimsta tarp mūsų, Jis yra Dievas su mumis, kuris ateina lydėti mūsų kasdienybės ir dalytis su mumis viskuo – džiaugsmais ir vargais, viltimis ir rūpesčiais. Jis ateina kaip bejėgis vaikas. Jis gimė šaltyje, vargšas tarp vargšų. Jam reikia visko ir jis beldžiasi į mūsų širdies duris ieškodamas šilumos ir prieglobsčio.

Kaip Betliejaus piemenys, leiskime šviesai mus apgaubti ir eikime pažvelgti į Dievo mums duotą ženklą. Įveikime dvasinio miego nutirpimą ir klaidingus šventės įvaizdžius, verčiančius mus pamiršti, dėl ko švenčiame. Atsiribokime nuo įkyraus triukšmo, kuris užliūliuoja širdį ir skatina mus ruošti dekoracijas ir dovanas, užuot apmąstę Įvykį: Dievo Sūnų, gimusį dėl mūsų.

Broliai, seserys, atsigręžkime į Betliejų, kur pirmą kartą pasigirdo naujagimio Taikos Kunigaikščio šauksmas. Taip, nes Jis pats – Jėzus – yra mūsų ramybė, kurios ši žemė negali duoti ir kurią Dievas Tėvas suteikė žmonijai atsiųsdamas į pasaulį savo Sūnų.

Šventajam Leonui Didžiajam priklauso posakis, trumpai lotyniškai apibendrinantis šios dienos žinią: „Natalis Domini, Natalis est pacis”, „Viešpaties gimimas yra taikos gimimas” (Pamokslas 26, 5).

Jėzus Kristus taip pat yra pasaulio kelias. Savo įsikūnijimu, kančia, mirtimi ir prisikėlimu Jis atvėrė kelią iš uždaro pasaulio, kurį slėgė priešiškumo ir karo tamsa, į atvirą pasaulį, laisvą gyventi brolybėje ir taikoje. Eikime šiuo keliu! Tačiau tam, kad galėtume sekti paskui Jėzų, turime išsilaisvinti nuo naštos, kuri mus varžo ir laiko vietoje.

Kokia tai našta? Kas yra tas „balastas”? Tai tos pačios neigiamos aistros, kurios trukdė karaliui Erodui ir jo dvarui pripažinti ir priimti Jėzaus gimimą: prisirišimas prie valdžios ir pinigų, puikybė, veidmainystė, melas. Šios naštos neleidžia mums keliauti į Betliejų, atima iš mūsų Kalėdų malonę ir užkerta mums kelią į taikos kelią. Iš tiesų turime su skausmu pastebėti, kad, nors mums buvo duotas Taikos Kunigaikštis, karo vėjai ir toliau lediniais gūsiais šaldo žmoniją.

Jei norime, kad tai būtų tikros Kalėdos, Jėzaus ir taikos Kalėdos, atsigręžkime į Betliejų ir pažvelkime į mums gimusio Kūdikio veidą! Šiame nekaltame veidelyje atpažinkime vaikus, kurie trokšta taikos visuose pasaulio kampeliuose.

Pažvelkime į mūsų brolių ir seserų ukrainiečių, kurie per šias Kalėdas gyvena tamsoje, šaltyje ar toli nuo savo namų dėl dešimt mėnesių trukusio karo nuniokojimo, veidus. Tegul Viešpats sustiprina mūsų pasirengimą konkretiems solidarumo ir pagalbos kenčiantiems gestams; tegul Jis apšviečia protus tų, kurie turi galią nutildyti ginklus ir nedelsiant nutraukti šį beprasmį karą! Deja, pirmenybė teikiama kitiems argumentams, kuriuos diktuoja šio pasaulio logika. Bet kas klausosi Kūdikėlio balso?

Mūsų laikas pasižymi dideliu taikos troškimu kituose regionuose, kitose dabartinio Trečiojo pasaulinio karo arenose. Pagalvokime apie Siriją, kurią vis dar kankina konfliktas, kuris pasitraukė į antrą planą, bet dar nesibaigė; pagalvokime apie Šventąją Žemę, kurioje pastaraisiais mėnesiais padaugėjo smurto ir susirėmimų, per kuriuos žūsta ir yra sužeidžiami žmonės.

Meldžiame Viešpatį, kad ten, žemėje, kurioje Jis gimė, būtų atnaujintas dialogas ir ieškoma abipusio pasitikėjimo tarp palestiniečių ir izraeliečių. Tegul Kūdikėlis Jėzus remia krikščionių bendruomenes visuose Artimuosiuose Rytuose, kad kiekvienoje iš šių šalių būtų galima pajusti skirtingų tikėjimų žmonių broliško sugyvenimo grožį! Tegul Viešpats padeda ypač Libanui, kad ši šalis pagaliau būtų atstatyta su tarptautinės bendruomenės parama, pasitelkiant brolybės ir solidarumo jėgą!

Tegul Kristaus šviesa nušviečia Sahelio regioną, kuriame susirėmimai ir smurtas griauna gerąją tautų kaimynystę ir tradicijas! Tegul Viešpats paskatina sudaryti ilgalaikes paliaubas Jemene, susitaikymą Mianmare ir Irane, kad liautųsi kraujo liejimas!

Tegul Jis įkvepia politinę valdžią ir visus geros valios žmones Amerikoje nuraminti politinę ir socialinę įtampą įvairiose šalyse; ypač galvoju apie ilgą laiką kenčiančius Haičio žmones.

Šią dieną, kai taip gražu susirinkti prie padengto stalo, nenuleiskime akių nuo Betliejaus („Duonos namų”); pagalvokime apie badaujančius žmones, ypač vaikus, kai kasdien švaistomi didžiuliai maisto kiekiai ir ištekliai eikvojami ginklams.

Karas Ukrainoje dar labiau pablogino padėtį, todėl ištisoms tautoms, ypač Afganistane ir Afrikos Kyšulyje, gresia badas. Kaip žinome, bet koks karas sukelia badą ir naudoja maistą kaip ginklą, neleisdamas jo dalyti ir taip kenčiantiems gyventojams.

Šią dieną, mokydamiesi iš Taikos Kunigaikščio, visi, visų pirma tie, kuriems tenka politinė atsakomybė, pasistenkime, kad maistas taptų tik taikos priemone. Džiaugdamiesi su savo artimaisiais, prisiminkime labiausiai gyvenimo nuskriaustas šeimas ir tuos, kurie šiuo ekonominės krizės metu kovoja su nedarbu, netekę būtiniausių dalykų.

Brangūs broliai ir seserys, šiandien, kaip ir anuomet, Jėzus, tikroji šviesa, ateina į pasaulį, sergantį abejingumu, kuris Jo nepriima (žr. Jn 1, 11), be to, atmeta Jį, kaip atsitinka daugeliui užsieniečių, arba ignoruoja Jį, kaip mes dažnai elgiamės su vargšais.

Šiandien nepamirškime daugybės pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų, kurie beldžiasi į mūsų duris ieškodami paguodos, šilumos ir maisto. Nepamirškime atstumtųjų, vienišųjų, našlaičių ir senelių, kuriems gresia būti išmestiems į gatvę, kalinių, kuriuose matome tik trūkumus, o ne žmones.

Broliai ir seserys, Betliejus rodo Dievo paprastumą, kuris apsireiškia ne išmintingiems ir gudriems, bet mažutėliams, kurių širdys tyros ir atviros (plg. Mt 11, 25). Kaip ir piemenys, nedelsdami išeikime ir mes ir stebėkimės nesuvokiamu įvykiu, kad Dievas tapo žmogumi, idant išgelbėtų mus.

Jis, kuris yra visų gėrybių šaltinis, tampa elgeta (žr. šv. Grigaliaus Teologo 45-ąjį žodį) ir prašo išmaldos – mūsų vargšo žmogiškumo. Leiskime Dievo meilei mus giliai paliesti ir sekime Jėzumi, kuris atėmė iš savęs šlovę, kad padarytų mus savo pilnatvės dalininkais (ten pat).