infa.lt

Eutanazija. Sutikimo mirti kolapsas Kanadoje

23 lapkričio
07:10 2022
Kanados premjeras Justinas Trudeau ir Popiežius. Arčiau Dievo.

Kanados premjeras Justinas Trudeau ir Popiežius. Arčiau Dievo. | (John Locher/AP)

Amiras Farsoudas bus nužudytas. 54 metų kanadietis, kurio istorija šią savaitę pasklido internete, yra paskutinėje patvirtinimo dėl „medicininės pagalbos mirti” (MAID) – švaraus biurokratinio eufemizmo, reiškiančio sparčiai besivystančią mūsų šiaurinės kaimynės eutanazijos programą – stadijoje, rašo Deckan Leary portale „The American Conservative”.

2016 m. šalis leido gydytojams nužudyti savo pacientus nepagydomos ligos arba „pagrįstai numatomos” mirties atvejais; A. Farsoudas bus numarintas dėl nugaros skausmų. Bent jau toks pateikiamas medicininis pagrindimas.

Iš tikrųjų jis susiduria su finansiniais sunkumais ir netrukus neteks namų. Farsoudo nuomone, jis nebeturi jokių galimybių. Jis teigė Toronto „CityNews”: „Aš nenoriu mirti. Tačiau labiau nenoriu tapti benamiu nei mirti”.

Farsoudas jaučiasi pastūmėtas priimti tokį sprendimą, ir nesunku suprasti kodėl. Tačiau kiti buvo pastūmėti į MAID kur kas tiesmukesnėmis priemonėmis.

Roger Foley didžiąją savo gyvenimo dalį susidūrė su sveikatos problemomis, o dėl lėtinės ligos pastaruosius šešerius metus jis buvo prikaustytas prie lovos ir nuolat prižiūrimas ligoninėje. Šiuo metu jis teisiasi su Viktorijos ligonine, kurioje buvo gydomas tuo metu, už tai, kad ji paskatino jį kreiptis dėl MAID prieš jo valią. Foley tvirtina, kad jų motyvas yra tas, jog išlaikyti jį gyvą yra per brangu.

Alano Nicholso atvejis buvo kitoks. 2019 m. A. Nicholsas, kuriam tuo metu buvo 61-eri, buvo paguldytas į Britų Kolumbijos ligoninę „dėl nuogąstavimų, jog jis gali nusižudyti”.

Nepaaiškinamas dalykas, kad įsipareigojimas, turėjęs užkirsti kelią Nicholso savižudybei, netrukus privedė jį prie eutanazijos. Nicholsas jau seniai sirgo depresija, tačiau medicininis jo nužudymo pateisinimas buvo „klausos praradimas”.

Jo brolis Gary ir kiti šeimos nariai tvirtina, kad tariamo sprendimo priėmimo metu jis nebuvo psichiškai įgalus ir, kad ligoninės darbuotojai netinkamai padėjo įvykdyti jo prašymą dėl MAID. Gary pranešė apie netinkamą elgesį policijai ir sakė, kad „Alanas iš esmės buvo numarintas”.

Visai neseniai Kanados veteranas, kovojantis su PTSS ir smegenų trauma, paskambino į Kanados veteranų reikalų pagalbos liniją, tikėdamasis gauti gydymą. Kitame laido gale esantis VAC darbuotojas, nieko neįtardamas, pasiūlė veteranui apsvarstyti galimybę atlikti eutanaziją. Per pastaruosius kelerius metus VAC ėmėsi daugybės iniciatyvų, kad suvaldytų astronominį veteranų savižudybių skaičių; dabar, atrodo, agentūra yra susipriešinusi.

Ir tai tik tie žmonės, kurių tai neveikė – tie, kurie atmetė prievartą ir apie tai prabilo viešai (arba, Nikolso atveju, kai jo šeima prabilo, net kai jau buvo per vėlu). Nežinia, kiek iš dešimčių tūkstančių Kanados eutanazijos aukų buvo sėkmingai įkalbėtos mirties kulto raganų arba mirties komisijos biurokratų ir nuėjo į kapus, taip ir nesužinojusios šios istorijos dalies.

Be abejonės, didžioji dalis problemos yra būtent tai, ką siūlo Foley ir jo sąjungininkai: biudžeto apskaičiavimas. Lėtinėmis ligomis sergančių žmonių išlaikymas gyvais yra brangus darbas, o tokioje socializuotoje sveikatos priežiūros sistemoje, kokia yra Kanadoje, visos paskatos nukreiptos į tokių išlaidų mažinimą.

Tačiau esama ir gilesnių blogybių, kaip matyti iš Kanados laukiančio eilės MAID taikymo išplėtimo, įtraukiant dar psichikos ligomis sergančius asmenis. Nuo kitų metų eutanazijai pateisinti nebereikės ne tik „pagrįstai numatomos” mirties; nuo kitų metų eutanazijai pateisinti nebereikės jokių fizinių negalavimų. Paprasta ir aiški savižudybė tampa valstybės sankcionuota praktika.

Daugeliu atžvilgių tai buvo nuspėjama. Tiesą sakant, tai buvo neišvengiama. Nepagydoma liga – tai buvo bandomasis šūvis dėl savo emocinio krūvio – dauguma žmonių nenori sakyti vėžiu sergančiam pacientui, kad jis turi mirti užsitęsusioje agonijoje, tačiau eutanazijos logika tokiais atvejais visada buvo vienodai taikoma ir kitoms kančios rūšims, ir ji visada turėjo būti taikoma kitoms kančios rūšims.

Eutanazija tapo įmanoma dėl moralinės sistemos, kurioje žmogaus gyvybė traktuojama utilitaristiškai. Tai reiškia, kad su tokiu žmogumi kaip Rogeris Foley elgiamasi kaip su biudžeto eilute, taip, taip. Tačiau tai taip pat reiškia, kad neigiama bet kokia žmogaus gyvybei būdinga vertė – kai kas galėtų sakyti, kad šventumas – neapsiribojant subjektyvumu. Jei patiriamas malonumas nenusveria patiriamo skausmo, tuomet nėra jokios priežasties gyventi toliau ir nėra jokio moralinio draudimo nutraukti savo gyvybę.

Vienas vyras, Mitchellas Tremblay, kuris tikisi būti eutanazuotas dėl depresijos, „CTV News” sakė: „Jūs žinote ko vertas jūsų gyvenimas. O mano yra bevertis.” Tai nėra tik pagalbos šauksmas, tik sunkių psichologinių problemų apraiška; tai yra logiškas liberalizmo pamatinių prielaidų išsivystymas.

Kai visą moralinę tvarką pajungiate žmogaus valiai, kai sutikimą paverčiate vieninteliu moralinio vertinimo kriterijumi, kai išnaikinate senąją pasaulio sampratą, kurioje kančia turi savo vietą, visa tai tampa leistina ir visa tai tampa nuspėjama.

Tokie sunkūs atvejai, kaip minėtieji, kelia praktinių klausimų dėl sutikimo standarto. Sutikimas, ypač esant tokiam spaudimui, kuris būdingas tokioms situacijoms, yra silpnas ir plastiškas dalykas. Alanas Nicholsas pasirašė ant punktyrinės linijos. Amiras Farsoudas pasirengęs padaryti tą patį. Tačiau net liberalai priversti pripažinti, kad nė vienas iš šių vyrų laisva valia nepasirinko mirties.

Šie praktiniai rūpesčiai rodo, kad esama ir svarbesnių problemų. Bet kurį ne sociopatą giliai sujaudins tokie pasakojimai kaip A. Farsoudo ir tokie pareiškimai kaip Mitchello Tremblay. Normalus žmogus, net normalus liberalas, jaus, kad tai neteisinga.

Amiras Farsoudas jam parodys, koks agonijoje kenčiančio žmogaus veidas yra destruktyvios, prievartinės teisių ir sutikimo režimo galios pavyzdys. Mirties kultūros peržengimas Kanadoje paskatins kelti sunkius klausimus apie visas moralines prielaidas, kurios leido tai padaryti.

Nemanau, kad kvaila manyti – bent jau tikėtis – jog joks blogis ilgai neatlaikys tokio galingo prigimtinio įstatymo peržengimo jausmo. Ir kai iš Dievo malonės eutanazija žlugs, vargu ar galima tikėtis, kad ji žlugs viena.

Declanas Leary yra „The American Conservative” vyriausiasis redaktorius. Jo darbai publikuoti žurnaluose „The Lamp”, „National Review”, „Crisis Magazine” ir kituose.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 335

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...