infa.lt

The Times: Didžiojoje Britanijoje nustatyta, kad neraštingi žmonės gyvena 26 metais trumpiau.

Milijonai britų kenčia nuo funkcinio neraštingumo, rašoma „The Times” straipsnyje. Tai ne tik nepatogu, bet ir mirtinai pavojinga. Apskaičiuota, kad tokie žmonės gyvena vidutiniškai 26 metais trumpiau nei tie, kurie niekada nebuvo susidūrę su tokia problema.

Daugelis iš mūsų jau skaitė apie tai. Malonūs Svindono miesto tarybos žmonės norėjo įamžinti savanorių ir gyvybiškai svarbių darbuotojų, padėjusių miesto gyventojams pandemijos metu, atminimą.

Jie sugalvojo pastatyti lentelę su užrašu: „Šį medį miestas pasodino atsidėkodamas mūsų miesto Pagrindiniams Darbuotojams ir Savanoriams. Kad pagerbti jų pasiaukojimą ir atsidavimą gyventojams ir pažeidžiamiems bendruomenės nariams per 2019 m. kovo mėnesio COVID Pandemiją”.

Daugeliu atžvilgių šis užrašas tiesiog pasibaisėtinas: rašybos klaidos, skyrybos klaidos, keistas sprendimas kai kuriuos žodžius rašyti didžiąja raide ir net neteisinga pandemijos data.

Pagunda pasijuokti iš šios lentos yra beveik nenugalima. Tačiau tai yra daug rimtesnės problemos, kurią, deja, ir toliau ignoruojame, simptomas.

Įsivaizduokite du berniukus Timą ir Tomą. Abu gimė tais pačiais metais. Timas užaugo Stoktono mieste, esančiame Durhamo grafystėje. Namuose jis neturėjo knygų. Kiekvieną kartą, kai mokykloje laikydavo egzaminą, jam būdavo gėda. Jis nemokėjo skaityti, o ką jau kalbėti apie atsakymus į klausimus, parašytus ant popieriaus.

Visi manė, kad jis kvailas. Suaugęs jis vis dar buvo funkciškai neraštingas: negalėjo gauti darbo, nemokėjo perskaityti žinyno, buvo išstumtas iš socialinio gyvenimo ir gyveno užsidaręs su motina, turėdamas mažai galimybių iš jo ištrūkti.

Tuo tarpu Tomas augo kaime Oksfordo šiaurinėje dalyje. Jo namai buvo pilni knygų. Jis lengvai išlaikė visus egzaminus ir įgijo puikų universitetinį išsilavinimą.

Jis taps tokiu pat mokslininku kaip ir jo tėvai. Nacionalinio raštingumo fondo (National Literacy Trust) atlikto tyrimo duomenimis, žmonių, gyvenančių didesnio raštingumo vietovėse, pavyzdžiui, Šiaurės Oksforde, ir žmonių, gyvenančių vietovėse, kuriose bendras raštingumo lygis yra žemas, pavyzdžiui, Stoktone, gyvenimo trukmė skiriasi 26 metais. Tomas pergyvens Timą visu ketvirčiu amžiaus.

Timas anaiptol nėra pavienis pavyzdys. Jungtinėje Karalystėje yra devyni milijonai funkciškai neraštingų žmonių. Daugelis jų turi didelių disleksijos sutrikimų. Pagal raštingumą Jungtinė Karalystė užima 17 vietą tarp išsivysčiusių šalių, atsilikdama nuo Suomijos ir Japonijos, bet lenkdama Prancūziją ir Italiją.

Pasaulio ekonomikos fondo duomenimis, funkcinis neraštingumas Didžiosios Britanijos ekonomikai kainuoja 37 mlrd. svarų sterlingų.

Tačiau funkcinio neraštingumo skausmą labiausiai jaučia tie, kurie yra funkciškai neraštingi: jie daug dažniau neturi darbo arba dirba nepakankamai, daug dažniau serga klinikine depresija ir nutukimu ir daug dažniau miršta būdami gana jauno amžiaus.

Jau vaikystėje skirtumas tarp Timo ir Tomo yra ryškus. Anglijoje beveik 19% penkerių-aštuonerių metų amžiaus vaikų namie visai neturi knygų. Tik pusė vaikų kasdien skaito knygas ne mokykloje.

Tik trečdalis apklaustų suaugusiųjų teigė, kad skaitymas yra svarbus jų vaikų gyvenime. Visa tai dar labiau apsunkina neseniai prasidėjusi pragyvenimo išlaidų krizė, dėl kurios daugelis buvo priversti gerokai sumažinti išlaidas.

Daugelis tėvų teigia, kad knygos tapo per brangios. Per pastaruosius dešimt metų Jungtinėje Karalystėje uždaryta penktadalis viešųjų bibliotekų. Skurdžiausiose šalies vietovėse kas ketvirtoje mokykloje nėra nei bibliotekos, nei specialios skaityklai skirtos erdvės.

Į knygas žiūrima kaip į tam tikrą palaimą – kaip į ledus ar grietininius tortus – kurios dabartiniais sunkiais laikais reikia atsisakyti. Tik nedaugelis žmonių mato knygas tokias, kokios jos iš tikrųjų yra – geriausias būdas išgelbėti vaikus nuo bejėgiškumo pasaulyje, kuriame žodžiai supa mus iš visų pusių kaip sniego pūga.

Kitas veiksnys, galintis turėti didelės įtakos kovai su funkciniu neraštingumu, yra neseniai įvykęs karantino uždarymas (LockDown). Švietimo ministerijos duomenimis, šiemet tik pusei (51 proc.) nepalankioje padėtyje esančių mokinių pavyko pasiekti numatytą skaitymo lygį.

Tai yra pirmojo bandymo po užrakinimo rezultatai. Palyginimui, 2019 m. šis rodiklis buvo 10 procentinių punktų didesnis – 62 proc.

Kai kurios visuomenės grupės susiduria su mažu raštingumu labiau nei kitos. Labiausiai paplitusios tokios kaip Timas: iki 16 metų beveik trys ketvirtadaliai baltųjų darbininkų klasės berniukų nesugeba pasiekti reikiamo skaitymo lygio.

Tačiau su šia problema susiduria ir daug juodaodžių berniukų, kurių šeimos kilusios iš Karibų jūros regiono. Fiskalinių studijų instituto užsakymu „Nuffield Foundation” parengtoje ataskaitoje teigiama, kad daugumos Jungtinės Karalystės etninių grupių vaikų akademiniai pasiekimai per pastaruosius kelis dešimtmečius labai pagerėjo, išskyrus juodaodžių Karibų jūros regiono berniukų ir baltųjų berniukų iš darbininkų šeimų.

Turime pamiršti nuostatą, kad „baltieji” mokyklose neva gauna daugiau privilegijų, o „spalvotieji” – mažiau. Iš tikrųjų situacija yra daug sudėtingesnė.

Ką galima padaryti? Vieno teisingo sprendimo nėra.

Mokyklos, šeimos, vietos valdžios institucijos, vyriausybė ir vaikai turi dirbti kartu, kad išspręstų šią problemą. Reikia daugiau investuoti į mokyklų ir personalo aprūpinimą, visose pilietinės visuomenės srityse diegti skaitymo kultūrą, o tėvai turi skaityti knygas savo vaikams namuose.

Aš asmeniškai nesu nei Timas, nei Tomas. Kai buvau vaikas, mūsų namuose nebuvo daug knygų. Bet žinojau, kaip jų rasti – mokykloje, viešosiose bibliotekose, vietinėje „WH Smith” parduotuvėje, į kurią eidavau kiekvieną mėnesį, įtikinęs mamą duoti man dešimt svarų sterlingų, kad galėčiau nusipirkti knygą ir šokolado plytelę.

Niekada nepamiršiu pirmojo karto, kai man patiko skaityti. Buvau devynerių ir sėdėjau pradinės mokyklos bibliotekos kampe. Skaičiau Anthony Horowitzo knygą „Erelio smūgis”.

Jos viršelis buvo ryškiai raudonas – prinokusių braškių arba lūpų dažų spalvos. Jame buvo pasakojama apie jauną šnipą Aleksą Riderį. Vienoje scenoje piktadarys nušovė Aleksą. Maniau, kad Aleksas mirė. Tačiau jis atsistojo ir drąsiai kovojo su priešu. Vėliau paaiškėjo, kad jis išgyveno dėl neperšaunamos liemenės. Tą akimirką mano galvoje kažkas pasikeitė.

Tai gali skambėti kvailai. Juk tai buvo tik knyga vaikams. Bet tą akimirką pajutau, kad nebebuvau vienas. Būtent tai ir buvo skaitymo dovana: jis padeda pasijusti ne tokiam vienišam.

Daugelis žmonių niekada nepasieks tokio lygio. Funkciškai neraštingi žmonės negali perskaityti nieko, ką naudojame kasdien – elektroninių laiškų, atlyginimų lapelių, traukinių tvarkaraščių, kelio ženklų, laiškų. Šie gerai pažįstami suaugusiųjų gyvenimo elementai jiems atrodo kaip paslaptingi hieroglifai.

Jie net nesugeba perskaityti knygos savo vaikams. Tačiau yra ir kita tragedija: jie negali skaityti savo malonumui. Nuo didžiųjų pasaulinio garso rašytojų kūrinių iki filmų subtitrų užsienio kalba – jie gyvena kultūriniame skurde.

Jei grįžtume prie Timo, galvojate, kokia laimė, kad jis nesugeba perskaityti tos baisios Swindono lentelės su baisiomis frazėmis ir gramatika. Kai kurie iš mūsų gali net pajuokauti, kad jie patiria tuos pačius jausmus kaip ir Timas, nes lentelė tiesiog neįskaitoma. Tik Timas nemoka skaityti. Tačiau mes galime.

infa.lt: panaši problema jau pastebima ir Lietuvoje. Socialiniuose tinkluose lankosi žmonės dar mokantys skaityti, tačiau dalis iš jų taip ir neįgavo įgūdžių rašyti be gramatinių klaidų, sklandžia kalba. Akivaizdu, kad skaitymas šiems žmonėms niekada nebuvo ta gyvenimo dalis, kuriai jie skyrė kažkiek laiko. Kaimuose ir rajonuose uždarant valstybinių paslaugų tinklą – paštą, bibliotekas ir mokyklas – tai gresia netolimoje ateityje ta pačia neraštingumo pandemija apie kurią dabar skaitome esant Britanijoje. Tiesa, Britanijoje yra kita problema – straipsnio autorius nepaminėjo, kad baltieji ten numatomai stumiami nuo mokslo, nes, esą yra ir taip privilegijuoti, todėl dauguma valstybės apmokamų mokymo lengvatų, stipendijų – yra skiriamos etninėms mažumoms.