infa.lt

foto: Reduxx

Norvegijoje gyvenantis transvestitas vyras sukėlė pasipiktinimo bangą socialinėje žiniasklaidoje po to, kai buvo apklaustas apie savo sprendimą pradėti tapatintis su neįgalia moterimi, praneša „Reduxx”.

Spalio 28 d. „Good Morning Norway” (God Morgen Norge, GMN) parodė interviu su 53 metų Jørundu Viktoria Alme, sveiku vyru, kuris dabar save identifikuoja kaip neįgalią moterį. Interviu Alme teigė, kad visada norėjo gimti paralyžiuota iki juosmens moterimi.

TV2 pareiškime apie BID, kartais dar vadinamą kūno vientisumo tapatumo sutrikimu (BIID), taip pat buvo minima apotenofilija, kuri medicininiuose tyrimuose apibrėžiama kaip „sindromas, kai žmogų kamuoja noras amputuoti sveiką galūnę”.

Šį terminą 1977 m. sugalvojo seksologas Johnas Money po to, kai kalbėjosi su vyrais, kurie norėjo tapti invalidais amputuotomis galūnėmis, nes ši mintis juos seksualiai jaudino. J. Money daugiausia priskiriamas prie autorių, sukūrusių labiausiai paplitusią „lytinės tapatybės” sąvoką.

Nepaisydamas žmonos pasipiktinimo, Alme’as namuose pradėjo rengtis kaip moteris, kas jai „sukėlė įtampa”, nes ji kovojo su neseniai diagnozuotu vėžiu.

Agnes atvirai pasakojo apie sunkumus, su kuriais susidūrė norėdama priimti fetišistinį vyro elgesį, ir teigė, kad iš pradžių „iš nevilties ir sielvarto” du kartus bandė jį palikti.

Režisierė ir moterų teisių aktyvistė Vaishnavi Sundar kalbėjosi su daugiau nei dviem dešimtimis moterų iš įvairių šalių, kurios išsiskyrė arba paliko savo vyrus dėl problemų, susijusių su jų pačių deklaruojama „lytine tapatybe”.

Jos būsimame filme „Žvilgsnis už stiklo” bus parodyti interviu su šiomis moterimis, kurios kartais vadinamos „translytėmis našlėmis”.

Kalbėdamas su „Reduxx” apie Alme, Sundar išreiškė susirūpinimą dėl jo žmonos.

„Neretai transsekasualais save identifikuojantys vyrai tvirtina esantys gilios aukos ir reikalauja, kad jų žmonos vaidintų. Kai kuriais atvejais šie vyrai žengia dar toliau, teigdami, kad yra papildomai marginalizuoti, pavyzdžiui, save identifikuoja kaip žydus arba tvirtina, kad kenčia nuo kokios nors kūno negalios”, – pasakoja Sundar.

„Tai labai traumuoja moteris, kurios yra priverstos išlaikyti santykius, kurie faktiškai yra emocinio smurto forma. Iš jos tikimasi, kad ji diena iš dienos įtvirtins tą melą, ir ji baudžiama už tai, kad išdrįsta jam paprieštarauti.

Taip ji priverčiama suabejoti savo tapatybe ir, kai kuriais atvejais, visą likusį gyvenimą praleidžia kaip „lesbietė„. Jau nekalbant apie jo seksualinių poreikių tenkinimą ir namų ūkio tvarkymą, kol jis išvyksta ir išleidžia visas jų santaupas drabužiams, batams ir makiažui.”