infa.lt

Jis ne toks, kaip aš galvojau”, – verkia drebantis septyniolikmetis, pirmą dieną fronte pirmą kartą susidūręs su tranšėjų karu. Naujasis vokiečių pretendentas į „Oskarus” – „All Quiet on the Western Front” (liet. „Vakarų fronte viskas ramu”) ekranizacija, kurią dabar galima pamatyti per „Netflix” ir kuri yra vokiškojo realizmo šedevras, rašo „The American Conservative” portalo autorė Sumantra Maitra

1929 m. Ericho Marijos Remarko (vok. Erich Maria Remarque) knyga (Vakarų fronte nieko naujo) yra klasikinis kūrinys apie didžiųjų valstybių karo beprasmiškumą, todėl naciai ją uždraudė. Filmas nepaprastai artimas originalo nuotaikoms. Knyga ir filmas prasideda Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, paskutiniame feodaliniame kare, kuriame dar buvo laikomasi mandagumo ir garbės taisyklių.

Būrelis septyniolikmečių moksleivių džiaugiasi savo Prūsijos istorijos mokytoju, kuris įpareigoja juos ginti kaizerį, Dievą ir tėvynę, ir jie iškeliauja į žmogaus sukurtą siaubą, toli pranokstantį jų menką supratimą apie tai, kas vyksta.

Istorija pasakoja apie berniuką Paulį Baumerį, universiteto aspirantą, kuris ketino pasekti viduriniosios klasės pėdomis į imperinės biurokratijos sluoksnį šalyje, kadaise pagimdžiusioje Gėtę ir Šilerį. Vienintelės asmeninės akimirkos fronte – kai vyras susitaiko su savo Dievu.

Nepatogiai ilgoje scenoje Paulius įstrigęs negilioje dauboje niekieno žemėje su prancūzų vaikinu, kuriam jis septynis kartus smogia peiliu, prakiurdydamas plaučius. Tačiau vyrus sunku nužudyti, ir prancūzų kareivis guli kosėdamas krauju, kaltinančiomis akimis žvelgdamas į vis labiau klaikstantį Polą, kuris supranta, kad tas kitas vyras yra tiesiog kažkieno sūnus ar brolis.

Kamera priartina purvu aptaškytą, ištinusį, gyvulišką Pauliaus veidą, pastebėdama, kaip keičiasi jo veido išraiška: nuo visiško siaubo, sielvarto, nesupratimo, visiško gailesčio ir galiausiai palaužtos egzistencinės niūrumos.

Filme yra pakeitimų. Kai kurios mirtys yra kitokios nei knygoje, ir čia negalima jų paminėti nesugadinus istorijos. Režisierius teigė, kad, perkurdamas klasiką, nori atkreipti dėmesį į kylančio nacionalizmo pavojus, ir suprantama, kad vokietis nenoriai priima bet kokią nacionalizmo formą, kad ir kokia geranoriška ji būtų.

Tačiau pastaruosius karus – nuo Irako iki Libijos – sukėlė ne konkuruojantys nacionalizmai, o egalitarinis idealizmas. Net ir dabar „dešinieji nacionalistai” Amerikoje, Vengrijoje ar Didžiojoje Britanijoje, priešinasi tolesniam karo Ukrainoje aštrinimui, o prieš karą nusiteikusius konservatorius liberalusis elitas ir internacionalistai žinovai noriai vadina fašistais.

Filmo pabaigoje yra scena, kurioje vokiečiai, likus vos kelioms valandoms iki paliaubų, puola fronto linijas, pakaitinti komiško dešiniojo konservatyvaus prūsų generolo archetipo. Nei knygoje, nei realiame gyvenime nieko panašaus neįvyko.

Karo pabaigoje, kai amerikiečiai plūdo dešimtimis tūkstančių, teroro pusiausvyra jau buvo prarasta, o vokiečių fronto linijos dažniausiai buvo atvirai sukilusios prieš karą. Vyko pavieniai artilerijos mūšiai, o ne masinis įsiveržimas į tranšėjas ir pėstininkų judėjimas.

Tiesą sakant, Paulio mirtis knygoje taip sąmoningai nuvalkiota, kad tampa beveik banali, nes parodo viso to beprasmiškumą, kai Europos grietinėlę – poetus, mokslininkus, muzikantus – politinis elitas įmetė į karo ugnį. Remarkas rašė:

Jis krito 1918 m. spalį, dieną, kuri visame fronte buvo tokia tyli ir rami, kad kariuomenės ataskaitoje apsiribota vieninteliu sakiniu: Vakarų fronte visiškai ramu. Jis krito veidu į priekį ir gulėjo ant žemės tarsi miegodamas. Apvertus jį pamatėme, kad jis ilgai nekentėjo; jo veido išraiška buvo rami, tarsi beveik džiaugtųsi, kad atėjo pabaiga.

Remarkas pasibaisėtų pastangomis atskiedžiant ir išvartant jo bendrą antikarinę nuotaiką, kad ji atitiktų mūsų laikų politinį naratyvą. Tai prarastų kartų pareiškimas, kuris šiandien instinktyviai nuskambėtų tūkstančiams žmonių, kurie buvo suluošinti eksperimentų Artimuosiuose Rytuose ir Afganistane metu, išmesti į duobes socialinės inžinerijos elito.

Bairono, Šopeno ir Aivazovskio Europa buvo civilizuota. Pirmaisiais karo metais abiejų pusių kariai per Kalėdas žaidė futbolą ir keitėsi pyragais. Britų medicinos seserys gydė vokiečių karo sužeistuosius. Vokiečių pastoriai teikė paskutines apeigas žuvusiems prancūzams. O vėliau prasidėjo pragaras.

Graži civilizacija po dešimtmečius trukusios didžiųjų valstybių taikos, apimta elito beprotybės, visuomenės nuovargio ir Edvardo laikų idealizmo, nusižudė brolžudiškame kare, kuris sugriovė keturias skirtingas imperijas ir pražudė 17 milijonų geriausių Europos žmonių.

Geresnis gyvenimo būdas buvo visiems laikams prarastas dėl modernybės baisybių, kurių siaubą Paulius išvysta savo akyse, kai jo pėstininkų priešakinės pajėgos pirmą kartą susiduria su tankais – siaubingais ugnimi kvėpuojančio plieno luitais, neįveikiamais kalavijams, kulkosvaidžiams ir didvyriškumui.

Rezultatas – 15 minučių visiškai beprasmių skerdynių, kurios baigiasi tuo, kad prancūzų kareiviai, tarsi iš gailestingumo, liepsnosvaidžiais gyvai sudegina sužeistus vokiečius. Muzikinę partitūrą, kai Paulius valgo vakarienę po nesuvokiamo žvėriškumo, papildo įtaigi, industrinio stiliaus triada, lėtai užleidžianti vietą Bacho „Ich ruf zu dir, Herr Jesu Christ”.

Kaip Remarkas rašė savo knygoje, ši istorija nėra nei kaltinimas, nei išpažintis. Tai tik bandymas atsiskaityti už konflikto sunaikintą kartą, „net už tuos, kurie išgyveno apšaudymą”. Civilizacija yra trapi, o didžiųjų galių karo nelaimės niekas.

Dr. Sumantra Maitra yra išrinktoji Karališkosios istorijos draugijos asocijuota narė.