infa.lt

Facebook nuotr.

Kai pradedu rašyti bet kokį tekstą, pirma mintis būna – ar dar neatėjo laikas plunksnos broliams trauktis į pogrindį?

Matant, kaip įsigali banali prievarta, kaip įsisiautėja valdančiųjų ir jų „klapčiukų” cinizmas, kaip besielės „žmogos” ir nebaudžiamieji bei neliečiamieji degina paskutinius sunkiai statytus laisvo žodžio tiltus – smegenys padidina apsukas ir įsijungia visos proto signalizacijos.

Visada buvo, yra ir bus didvyrių ir niekšų, bus aukos ir smurtautojai, išliks šlovė ir gėda, padorumas ir bjaurastis. Amžiais gyvuos moralė ir blogis. Taika ir karai. Protas ir beprotybė.

Tarp jų niekada nebus jokių pustonių, niuansų, išlygų. Beliks pasirinkti, kurioje pusėje TU.

Skaudu, kai lieka vienintelis jausmas – bejėgiškumas. Bet tegul įsirėžia į smegenis visi: būti nepatenkintu valdžios sprendimais nėra nei „nusikaltimas”, nei „grėsmė”.
Tai – kiekvienos normalios valstybės kasdienybė.

Taip yra visose pasaulio šalyse. Nusikaltimas yra ne valdžios kritika, o organizuota antivalstybinė veikla, nekonstitucinės valdžios priemonės siekiant savo tikslų. Kaltinti žmones „antivalstybiškumu” yra antivalstybiška.

Nepatenkintų sunku buvo atrasti Hitlerio reiche. Sunku jų atrasti ir Šiaurės Korėjoje. O Marijos žemėje nepatenkintų yra. Jie piktinasi valdžia, nes valdantieji dangstosi karu.

Žmonės piktinasi valstybės „erkėmis”, piktinasi LRT laidomis, jų melu, piktinasi naudingais idiotais, „pokyčiais po pokyčių”. Grėsmė valstybei yra ne žmonių nepasitenkinimas, o noras karu užmaskuoti „šaikos” grupuočių nesugebėjimą tvarkytis valstybėje, įvedant režimą, diktatūrą, cenzūrą, persekiojimą, nepaprastąją padėtį.

Padėkų galerija Antaninai Strumilienei

Didžiausia grėsmė valstybei yra ne straipsniai soc. tinkluose, o valdžios nematymas tos grėsmės tikrųjų priežasčių, stojus į galutinio tautos, šeimos, tradicijų ir prigimties vertybių griovimo kelią.

Atsakinga valdžia karo akivaizdoje turėtų ne susidoroti su kitaip mąnančiais, ne atimti mitingų ir žodžio laisvę, ne paskyras Feisbuke blokuoti, ne nepriklausomus žurnalistus persekioti, o vienyti ir konsoliduoti žmones, stabdyti skaldymą, priešinimą, priešų paieškas, spręsti žmonių išgyvenimo klausimus, nepiktnaudžiauti savo galiomis, nepersekioti kitaminčių, neprivatizuoti Konstitucijos, neprievartauti žiniasklaidos.

Ar būsite labiau mylimi užčiaupę tuos, kurie kritikuoja valdžią, baugindami visuomenę, keldami bylas šviesiausiems tautos protams?

Mes jau kare. Kare su valstybę užvaldžiusiomis grupuotėmis, kurioms cenzūra, diktatūra, režimas, apgaulė, dangstymasis Ukraina yra natūralus veikimo būdas ir puiki proga įtvirtinti savo valdžią ir „vertybes” bei sukišti rankas į valstybės kišenę.

Žiūrėdami į šią valdžią žmonės du metus sukandę dantis kentė ir manė, kad tai – tiesiog ne į savo roges pakliuvę nevykėliai. Bet kai valdantieji ėmė įsitvirtinti režimą vis labiau, kai jie kasdien pramušinėja vis gilesnes degradacijos gelmes, kai pramušė dugną ir galo nematyti, o pasitraukti nė vienas ministras nesiruošia – verkti dar anksti, bet juoktis jau nesinori.

Šios valdžios valdymo laikai – tai lyg gyvenimas po sugriuvusio namo nuolaužomis. Po to žmogui jau niekas nėra baisu. Laisvas žodis liko kaip šuniukas, kuris turi su dėkingumu laižyti plaukuotą ir kietą režimo ranką, laikančią riekę duonos ir raktus nuo laisvės.

Niekaip negaliu suprasti, kaip jaučiasi tie, kurie tyli ir pritaria valdžios draudimams, išsikalinėjimams, byloms, kratoms? Ar galima mainais už keliais eurais didesnes pensijas į valdžios rankas atiduoti savo laisvę, tikėjimą, vertybes, teises ir tautos dvasią?

Esu verčiama gyventi nuolatinėje baimėje, nors nesuprantu UŽ KĄ? Mano gyvenimo nuopelnai įvertinti padėkomis, pagyrimais, medaliais, diplomais ir staiga… laisvam žodžiui užrišama burna.

Viską pasiekiau doru darbu, meile, tikėjimu, atsidavimu ir, žinoma, darbais. Ir niekada niekas nei grasino bylomis, nei persekiojo, nei baudė. Ir staiga – draudžiama ištarti žodį. „Žodžio laisvė” pavirto į lagerį su sargyba, į vieną nuomonę, į vienodus norus.

Tokio nesiskaitymo ir baimės dar niekada nebuvo.

Grįžo prievarta, nelaisvė, „Glavlitas”, cenzūra. Nepriklausomiems, tiesą rašantiems, žurnalistams neįmanoma atsišaudyti prieš valdžios kulkas. Prieš tokią režimo jėgą atsilaikyti neįmanoma. Tokia milžiniška cenzūra yra nusikaltimas. Juk tik dėl to ir buvo kadaise kovota, kad žodis būtų laisvas.

Lietuvoje, prisidengiant karu, vis labiau įteisinami paklusnumo valdžiai ženklai, kaustoma ir varžoma laisva mintis. Valdžios galia maitinasi žmonių baime. Žodžio laisvė bei žmogaus teisės Marijos žemėje sunaikinti iki griuvėsių krūvos. Konstitucija paversta valdančiųjų nuosavybe.

Žmonės gali gerti informacijos vandenėlį tik iš LRT balutės. Žurnalistų teisės ir laisvės smaugiamos labiau nei gūdžiame sovietmetyje. To nebuvo KGB laikais. Nepriklausoma žiniasklaida užbetonuota.

Nuo kada nuomonė tapo nusikaltimu, o demokratija virto popiergaliu?

„Šaudoma” tiesiai į kaktą. Vyksta baisūs procesai. Sovietų sąjungoje gyvename antrą kartą. Atsirado dalykų, apie kuriuos rašyti ir kalbėti draudžiama. Atsirado grupės žmonių, kuriems suteiktos šventųjų teisės.

Karo metu šalies gynybos klausimai mažiau svarbūs nei narkotikai ar partnerystė. Ir kalti ne tie, kurie taip daro, o tie, kurie tai aprašo. Baisu sakyti, ką galvoji. Kavinėje draugai kalbasi tik išjungę ir tolyn pastūmę telefonus. Soc. tinkluose atsirado „policijos būriai”, kurių antrankiais valdantieji naudojasi kaip savo nosine.

Cenzūros, kontrolės, sekimo, nepaprastųjų padėčių, persekiojimo, bylų Lietuvoje tiek, kad jau pati valdžia su savo „klapčiukais” nesupranta, kada ko reikia, o kada – ne.
Kam visa tai? Bandantiems paklausti – užčiaupiamos burnos. Feisbuko kalėjimas. Laisvam žodžiui – „Glavlito” antrankiai. Komentarų funkcija išjungta. Žmogaus teisės smaugiamos.

Kitaip mąstantys – persekiojami, ujami, demonizuojami. Piktintis – nedrįskite – būsite sudoroti, pažeminti, užblokuoti. Nepatinka: patylėkite ir prisitaikykite.

Kaip vadinasi tokia „demokratija”, kai nelieka valdžios kritikos ir kitos nuomonės? Stoviu ir galvoju: ar jau tikrai užgesę Osvencimo krosnys? Ar įmanoma sugalvoti graudesnį vaizdą, gyvenant Europos vidury, XXI amžiuje, nepriklausomoje valstybėje?

Tokios priemonės paskutinį kartą buvo taikomos kaizerinės okupacijos metais? Ištrintais ir cenzorių sunaikintais mano postais aš galėčiau nuklijuoti savo kambario sienas. Šitiek gerų straipsnių buvau parašiusi. Į knygą sudėti nespėjau. Juk kadaise buvau tapusi geriausio rašinio autore.

Ir staiga – kieti valdžios antrankiai laisvam žodžiui. Tie, kurie prisitaikė, parsidavė, išsigimė – yra geri. Jiems gera būti gerais. Vienas patriotiškai savo vaikus auklėjantis klaipėdietis atsidūrė teisme ne dėl to, kad pavogė milijoną, o už vieną vienintelį komentarą internete. Žmogus už „ne tokią” nuomonę buvo apdovanotas tūkstantine bauda. Kas vyksta?

Teismai, policija, prokuratūra, dvaro „skalikai”, internetiniai patruliai, laisvo žodžio cenzoriai, minčių teisėjai sugrąžina į žiniasklaidą „Glavlitą”.

Visi šie internetiniai valdžios prievaizdai nėra nekaltų mergelių licėjus. Tai – prievartos institucijos, kurios su tolerancija ir žmogaus teisėmis neturi nieko bendro. Daugelis į tas institucijas atvežami su antrankiais. O išvežami – tikrai ne į Čepkelius uogauti.

Ar galėjome kada nors įsivaizduoti, kad laisvoje Lietuvoje už valdžios kritiką bus susidorojama? Kad bus blokuojamos paskyros, trinami straipsniai, atimama teisė komentuoti, švilpti, mitinguoti, kad iš prekybos bus išimami neįtinkantys leidiniai, uždaromi laikraščiai, kad bet kokį neįtikusį žodį pavadins „neapykantos kalba”, galės pritaikyti straipsnį, panaudoti keršto įrankius.

Valdžios represijos klodai nesenka. Tam tarnauja jai pavaldžios ir paklusnios tarnybos, kad uždraustų žmonių nepasitenkinimą, nuslopintų „emocijas”.

Persivalgę valdžios galių – „valgo” toliau.

Nė nepajutome, kaip atsidūrėme šalyje, kur su kiekviena diena vis „daugiau laisvės”, o nepritariančių valdžiai „beveik neliko”. Nė nepajutome, kad gyvename šalyje, kur „nėra diktatūros”, nėra jokio režimo ir vis mažiau žmonių, kurie mitinge norėtų pareikšti savo nuomonę.

„Beveik neliko” tų, kurie būtų nepatenkinti lietuviška tvarka. Visi choru šaukia: „AČIŪ. AČIŪ. Mes laimingi, kad turim tokią valdžią ir niekam jos neatiduosim. ” Visi vieningai vykdo komandas, įsakymus. Nors net gyvūnai nepaklūsta šeimininko komandai, jei ta komanda būna neprotinga ir nesaugi. Ir už tai keturkojų niekas nebaudžia, nes tai vadinama „protingu nepaklusnumu”.

ŽMOGOMS tai negresia.

Ką reiškia visur demonstruoti galią? Juk demokratijos Lietuvoje dar niekas neatšaukė.

Kudirka sakė: „Kai laimėsit, sunkiausia bus kovoti su savais.”

Patekę į valdžią žmogos labai greitai prarado krantus. Režimas leidžia šaknis vis giliau. Jėgos nelygios. Nereikia priminti, kiek jėgų reikia tai ištverti.

Kaip nelengva išlikti stipriam, geros širdies, plačios dvasios, gyventi nesipriešinant, nesipiktinant, nepritrūkstant drąsos, vilties, pasitikėjimo, kai stoji į nelygią kovą su žvėrimis, su politiniais gorilomis, kai cenzūra ima portalą po portalo, kai internetiniai policijos patruliai ir kiti „inkvizitoriai” auklėja baime, kai seka, klausosi, trina, užčiaupia tiesą, registruoja, kai be pagrindo klijuoja etiketes, „neapykantos kalbą”, kai taiko taisykles, nepaisydami teisės. Atrodo, kad jiems suleista keršto ir neapykantos „dozė”.

Viskas, kas anksčiau vadinosi „kritika” ir buvo kiekvieno žurnalisto pareiga, dabar, prilyginama „antivalstybiniam” galvojimui. Aplink klykia gerai pašerti „patriotai”. Ir ką? Ir nieko.
Ir nesvarbu, kad viskas, ką tu darai, yra ne „nusikaltimas”, o pilietiškumas, socialiai vertingas elgesys, kad kitose valstybėse už tokią veiklą Nobelį skiria.

Kol gyvi – gyvenkime. Į metamus akmenis atsakykime mėtydami gėles.

Brangieji, Ačiū Jums už palaikymą.
Niekada nesuklupkite ant savo likimo akmenų. Darykime tai, ką galime daryti. Ir netgi tai, apie ką galime tik svajoti. Darykime viską, kad žodis niekada netaptų belaisviu.

Palinkėkime vieni kitiems, sau ir pasauliui to, ko labiausiai ilgimės. Palinkėkime taikos ir keleto gerų dalykų, kuriuos galime sukurti tikėjimu, maldomis, meile ir, žinoma, darbais.

Ačiū visiems už šiltą žodį ir ištikimybę.

Šis įrašas pirmą kartą paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje