infa.lt

„Visuotinio uždarymo [karantino] idėja buvo tiesiog neįsivaizduojama, kol 2020 m. vasario pabaigoje ji staiga tapo realybe. Mums buvo pasakyta, kad visa tai daroma siekiant sustabdyti virusą. To padaryti nepavyko, tačiau buvo pasiekta kai kas kita. Visuotiniai uždarymai, ir nauji įgaliojimai įgalino valdantįjį elitą išbandyti naują teoriją apie tai, kaip gali veikti gyvenimas.”

Ekonomistas ir rašytojas Jeffrey A. Tucker sako, kad filmo „Joker“ pagrindinis personažas turi daug pasekėjų, įtvirtinančių destrukcinę ideologiją. Ir būtent šios ideologijos dėka atsirado visokie karantinai, virusų medžioklė, chaosas, kančia, žmonių dehumanizavimas, laisvės griūtis ir pan.

Nes pasaulio galingieji „džokeriai“, neradę savo asmeninės laimės, pradeda griauti kitų gyvenimus, tokiu būdu atrasdami savąją gyvenimo prasmę.

Cituoju šio rašytojo straipsnį:

„Prieš dvejus metus – likus vos keliems mėnesiams iki uždarymo (Lock Down) – patraukiau žiūrėti filmo „Džokeris”, kurio vengiau, bet galiausiai su pagarba pažiūrėjau.

„Tai filmas apie vieno žmogaus nuopuolį į beprotybę. Nieko daugiau.” – pasakė bilietų pardavėja.

Paviršutiniškai pardavėja buvo teisi. Filmas buvo apie vieną vaikiną. <….>

Jo bėda prasideda nuo asmeninio gyvenimo nesėkmių. Nors šis žmogus turi bėdų, kartais pagalvoji, kad, galbūt, jis nėra taip toli nuėjęs, kad būtų nepataisomas. Jis gali normaliai funkcionuoti. Jis gali įveikti savo demonus kaip ir visi kiti. Joaquinas Phoenixas puikiai atlieka savo darbą, tai įlįsdamas, tai išlįsdamas iš beprotybės.

Tačiau gyvenimo aplinkybės jį vis labiau stumia į meilės gyvenimui praradimą. Jis praranda viltį ir pilnai priima neviltį kaip mąstymo ir gyvenimo būdą. Ir tada jis atranda kai ką, kas jam suteikia jėgų – blogį. Jo sąžinė nesugeba to ištaisyti. Atvirkščiai, blogis, kurį jis daro, suteikia jam jėgų ir leidžia pasijusti įvertintam.

Apibendrinant: jo gyvenimas nefunkcionavo; jis pagaliau atrado kažką, kas jam padeda. Idėjų istorijoje tai turi konkretų pavadinimą: Destrukcionizmas. Tai ne tik polinkis, tai ideologija. Ideologija, pretenduojanti suteikti istorijai formą ir gyvenimui prasmę. Ši ideologija teigia, kad vienintelis tikslas gyvenime turėtų būti – griauti tai, ką sukūrė kiti, įskaitant kitų laisves ir gyvenimus.

Ši ideologija tampa būtina, nes daryti gera atrodo praktiškai neįmanoma. Tačiau visada yra poreikis kažką keisti pasaulyje, kad jaustumeisi, jog tavo gyvenimas turi tam tikrą kryptį, o daryti bloga yra lengviau. Destrukcionizmo ideologija leidžia žmogui racionaliai paaiškinti, kad blogis, bent jau paruošia dirvą geresnei visuomenės būklei ateityje.

Kas yra ta geresnė būsena?

Tai gali būti bet kas. Galbūt tai pasaulis, kuriame visiems viskas priklauso po lygiai. Galbūt tai pasaulis be laimės arba pasaulis su visuotine laime. Galbūt tai pasaulis be tikėjimo. Galbūt tai nacionalinė gamyba be tarptautinės prekybos.

Galbūt tai diktatūra – visuomenė, atitinkanti vieno individo valią. Gal tai patriarchato nebuvimas, pasaulis be iškastinio kuro, ekonomika be privačios nuosavybės ir technologijų, gamyba be darbo pasidalijimo. Tobulos moralės visuomenė. Vienos religijos įsigalėjimas, o gal pasaulis be mikrobų!

Kad ir kas tai būtų, tai yra neliberalu, todėl neįgyvendinama ir nepasiekiama ir [pasikeitimų] šalininkas galiausiai turi rasti paguodą ne kurdamas, o griaudamas esamą tvarką.

Destrukcionizmas tampa griovimo psichologija…. Džokeriui nepasisekė gyvenime, todėl jis ima griauti gyvenimus kitiems. Taip pat elgiasi ir tie, kuriuos graužia ideologinė vizija, prie kurios pasaulis atkakliai atsisako prisitaikyti.

Filmas pasirodė likus vos keliems mėnesiams iki visuotinio [karantino] uždarymo. Ar tai buvo nuojauta? Tikriausiai tam tikra prasme taip. Tomis dienomis žiniasklaida ir politikai mus apipylė beprotiškomis vizijomis apie tai, kaip turėtų veikti visuomenė.

Neturėtume stebėtis, kai šie vizionieriai galiausiai pereina prie pykčio, vėliau – prie oponentų dehumanizavimo, o paskui kuria planus, kaip sugriauti tai, kas egzistuoja, tiesiog dėl visa ko.

Tai gali būti pasaulinė prekyba, energijos vartojimas, įvairovė, žmogaus pasirinkimo laisvė, asociacijų laisvė, įmonių chaosas, turtingųjų egzistavimas, išsigimusi rasė, vieno žmogaus nusivylimas tuo, kad jis neturi veiksmingos valdžios. Vargu ar kas nors įsivaizdavo tai, kas taps destrukcionizmo ideologiniu pagrindu – patogenine kontrole.

Destrukcionizmas yra antroji bet kokios neįgyvendinamos vizijos apie tai, kokia turėtų būti visuomenė, stadija. Ji pasireiškia po tikrovės suvokimo, kai atsisakoma jai paklusti.

Destrukcionizmas taip pat pasirodo esąs keistai patrauklus populistiniams judėjimams, kurie trokšta eksternalizuoti savo priešus (sergančius, neskiepytus) ir sutriuškinti jėgas, trukdančias jiems įtvirtinti valdžią.

Galiausiai tokie žmonės atranda pasitenkinimą iš naikinimo, nes tai leidžia jiems jaustis gyviems ir suteikia jų gyvenimui prasmę.

Taigi, Džokeris yra ne tik vienas žmogus, ne tik pamišėlis, bet ir beprotiško ir liguisto pavojaus, susijusio su nuolatinėmis asmeninėmis nesėkmėmis, įkūnijimas, paremtas įsitikinimu, kad kai tarp vizijos ir tikrovės yra esminis konfliktas, jį galima išspręsti sukuriant chaosą ir kančią.

Kad ir koks nemalonus būtų, „Džokeris” yra tas filmas, kurį reikėjo pamatyti, kad suprastume ir vėliau pasiruoštume siaubams, kuriuos šis nekontroliuojamas mentalitetas gali sukelti ir sukėlė pasauliui.

Visuotinio uždarymo [karantino] idėja buvo tiesiog neįsivaizduojama, kol 2020 m. vasario pabaigoje ji staiga tapo realybe. Mums buvo pasakyta, kad visa tai daroma siekiant sustabdyti virusą.

To padaryti nepavyko, tačiau buvo pasiekta kai kas kita. Visuotiniai uždarymai, ir nauji įgaliojimai įgalino valdantįjį elitą išbandyti naują teoriją apie tai, kaip gali veikti gyvenimas.

Ar dabar jie sustos? Ar ras naujų būdų kaip griauti, sukurti daugiau chaoso, daugiau blaškymosi, daugiau nestabilumo, daugiau eksperimentų su neįsivaizduojamais dalykais?

Džokeris sukūrė daug mėgdžiotojų.”

Autorius, Jeffrey A. Tucker, Brownstone instituto įkūrėjas ir prezidentas, ekonomistas ir rašytojas. Jis parašė 10 knygų, įskaitant „Liberty or Lockdown”, ir tūkstančius straipsnių mokslinėje ir populiariojoje spaudoje. Jis kasdien rašo ekonomikos rubriką laikraštyje „The Epoch Times”, daug kalba ekonomikos, technologijų, socialinės filosofijos ir kultūros temomis.

Pirmą kartą šis rašinys buvo paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje