infa.lt

Paauglių smurtas: žiniasklaidos poveikis ir kultūrinis disonansas.

Šiandien žiniasklaida nedažnai praneša apie vaikus ir paauglius, kurie viešai muša savo aukas, prievartauja savo bendraamžius ir, norėdami dar labiau pažeminti auką, filmuoja savo veiksmus išmaniaisiais telefonais, kad vėliau galėtų tuo girtis internete ir savo draugams.

Žiniasklaidai mūsų gyvenime dalyvaujant 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ir kasdien į mūsų smegenis transliuojant išgalvotą smurtą, mes pripratome, kad vaikai ir paaugliai beatodairiškai naudoja smurtą konfliktams spręsti ar stresui malšinti. Ir beveik niekam nekyla klausimų dėl šios jų raidos priežasčių. Mums netgi atrodo, kad toks agresyvus elgesys yra normalus net vaikų darželyje. Bet taip nėra.

Visuotinis jaunimo atsipalaidavimas smurto atžvilgiu neatsiejamas nuo to, kad smurtas kasdien rodomas žiniasklaidoje. Nesvarbu, ar tai būtų filmai, televizija, kompiuteriniai žaidimai, ar internetinė pornografija – smurtas yra paplitęs visą parą. Tai daro didelį poveikį jaunų smegenų struktūroms ir lemia paauglių vidinius išgyvenimus, ypač kai jie patys patiria prievartą, socialinę atskirtį ar nusivylimą.

Smegenims nesvarbu, ar tai patirtis iš realybės, ar iš ekrano – jos ją apdoroja kaip realią. Jei reaguojame emociškai, ši patirtis svarbi mūsų biokompiuteriui, jis ją užfiksuoja. Kai mums atrodo, kad ramiai stebime tai, kas vyksta ekrane, vyksta nesąmoningi apdorojimo ir įsiminimo procesai, kurie pasąmoningai lemia mūsų mąstymą, veiksmus ir jausmus realybėje.

Smurtas ir pornografija yra dirgikliai, kurių, greičiausiai nepavyks pašalinti. Vaikai, ypač paaugliai, kasdien žiūri pornografijos svetaines, žaidžia smurtinius žaidimus, žiūri siaubo ir veiksmo filmus – ir kuo toliau, tuo labiau auga nesaugūs. Dėl socialinio nepasitenkinimo, susvetimėjimo, smurto šeimoje, smurtas žiniasklaidoje sukuria nervinius tinklus imliose jaunų žmonių smegenyse, kuriuose fantazijų ir veiksmų modelių pavidalu saugomas išgalvotas smurtas, skirtas įgyvendinti tikrovėje.

Tariamai dėl mūsų saugumo viešose vietose įrengiamos stebėjimo kameros, kurios, nors ir neužkerta kelio smurtui, palengvina teisėsaugos darbą. Tokiu būdu užgožiama problemos esmė, o ypač šokiruojantys veiksmai, tokie kaip masinės žmogžudystės, pateikiami kaip pavieniai psichikos ligos atvejai.

Žiniasklaidos socializuoti žmonės tai laiko savaime suprantamu dalyku ir, norėdami atsipalaiduoti, įsijungia televizorių ar kompiuterį. Dauguma lieka žiūrovais net ir matydami tikrą smurtą, ir net nufilmuoja jį ar nelaimingą atsitikimą, kad galėtų paskelbti socialinėje žiniasklaidoje. Užuojauta vis labiau nyksta kartu su mūsų gyvenimo medikalizacija.

Masinis žiniasklaidos poveikis jau destabilizavo mūsų saugumą, o nepasirengimas didžiulių kultūrinių, socialinių ir religinių skirtumų susidūrimui jį tik dar labiau sustiprina. Niekas neinformuoja gyventojų apie tai, ką galvoja ar jaučia nauji bendrapiliečiai, kuo jie tikėjo iš kartos į kartą. Ir atvirkščiai, jie taip pat mažai žino apie savo naujuosius kaimynus.

Imigrantų iš karo zonų arabų šalyse ir skurdžių Afrikos šalių antplūdis reiškia, kad susiduriame su dar viena jaunimo smurto forma, kurią žiniasklaida ignoruoja arba sumenkina. Tačiau smurtas yra tikras, turi priežastį ir pagrindinę priežastį. Tik jei bandysime suprasti, kas vyksta, turėsime galimybę pagerinti padėtį.

Daugelis imigrantų mus laiko „netikėliais”, amoraliais ir besimėgaujančiais pinigais, kuriuos valstybė skiria visiems atvykstantiems į šalį. Jų kilmės šalyse gerovės valstybės principas nežinomas. Šios šalys yra nuskurdusios, draskomos karo, o jų vyriausybės korumpuotos. Valstybė ten suvokiama kaip priešas.

Svarbiausia yra šeimos, klano sanglauda, kurią palaiko taisyklės ir hierarchijos  vaidmenų specifikacija. Situacija, kai dirbantys žmonės moka valstybei, kad ši galėtų kurti socialines išmokas nepasiturintiems, naujiesiems piliečiams yra nežinoma. Dosni valstybė linkusi sukurti savitarnos parduotuvės iliuziją, kai žmonės ima tai, ko jiems reikia, nieko neduodami mainais.

Be to, Vokietijoje galima plėšti, prievartauti ir žudyti be jokios pastebimos bausmės. Netgi sąlygos Vokietijos kalėjimuose labiau primena viešbutį „viskas įskaičiuota”, palyginti su sąlygomis jų kilmės šalyse. Tarp jų sklando gandai, kad už daugumą nusikaltimų baudžiama tik lygtinėmis bausmėmis, o Vokietijos teisingumo sistema yra labai švelni ir perkrauta, todėl net žiaurūs nusikaltėliai netrukus paleidžiami į laisvę.

„Vokietija vykdo neteisingą politiką. Visų pirma, įstatymai yra tokie silpni, kad net juokinga!…! Ir policija pirmiausia turi įgyti pagarbą… Patikėkite manimi, kai mūsų šalyje einate pasivaikščioti ir sutinkate policininką, žmonės prikrauna kelnes ir galvoja: „Norėčiau, kad jis nežiūrėtų į mane ir neužkalbintų manęs!” Nes policininkai yra gerbiami ir jie žino, kad su jais negalima juokauti. „Mūsų policijos poskyryje kabo plakatas su užrašu „Dievas gailestingas, o mes ne!”, – interviu sakė 22 metų Ali iš vienos arabų šalies.

Pažvelgę į save jų akimis, galime suprasti, kodėl jaunų imigrantų niekas nestabdo smurtu siekti savo tikslų ar išlieti savo frustraciją ant atsitiktinių aukų. Jie žino, kad mes nereikalaujame iš jų pagarbos ir nebaudžiame jų už smurtą.

Savo bažnyčias paverčiame mečetėmis ir elgiamės visiškai iškreiptai moralės požiūriu. Moterys gatvėse vaikšto pusnuogės ir vienos, pornografija internete siūloma 24 valandas per parą, o policijos pareigūnai, kai į juos spjaunama, paprasčiausiai pasitraukia.

Suprantama, kad žmonės iš totalitarinių sistemų, auklėti pagal griežtas patriarchato taisykles ir musulmoniškas tradicijas, gali prarasti kontrolę ir nerodyti nei dėkingumo, nei pagarbos. Kita vertus, mes jiems tiesiame raudoną kilimą ir elgiamės nuolankiai, kas jų kilmės šalyse būtų neįsivaizduojama.

Socializacija šeimoje ir mokykloje yra griežtai autoritarinė, o fizinis smurtas – kasdienybė. Moterys yra vyro nuosavybė, jos turi jam paklusti ir gimdyti vaikus. Šios šalys yra politinės ir socialinės priespaudos ir asmeninės vergovės sistemos. Jei įžeidžiama šalis, šeima, garbė ar Alachas, tikimasi griežtos bausmės. Vokietijoje yra kitaip.

Užuot atvirai kalbėję apie šiuos reikšmingus kultūrinius ir religinius skirtumus, mes juos slepiame. Jei nemokinsime imigrantų savo vertybių ir nereikalausime, kad jie gerbtų mūsų požiūrį, jie mūsų negerbs. Jų akyse mes atrodome kaip žmonės, neturintys pasididžiavimo, orumo ir garbės, leidžiantys nebaudžiamai išniekinti, išprievartauti ir net nužudyti savo šalį.

Turime skirtingas idėjas apie teisę, tikėjimą, papročius ir moralę, apie vyrų ir moterų vaidmenį. Tik tada, kai tai pripažįstame ir pradedame apie tai kalbėti, gali prasidėti integracija ir pagarbus sambūvis.

Iris Zukovski, „Jewish Panorama”