infa.lt

Tai bus (galbūt) diena, kai net šviečiant saulei kiekvienas matys apniukusią dieną, po kurios ateis ilgas lietingas laikotarpis, ateityje, galbūt, pavadintas susitaikymo su visiško pralaimėjimo pragaru.

Jis įjungs visus išgyvenimo ir prisitaikymo mechanizmus buvusių tyliųjų valdžios oponentų karščiuojančiose smegenyse, pamažu atauštančiose ir randančiose kompromisą tame, jog „kiti tai gyvena ir nieko?“.

Dar nepasidavę ir netylintys aktyvieji tuo metu spręs žūtbūtinį klausimą – stoti į paskutinę kovą ir, greičiausiai, žūti nelygioje kovoje ar nulenkti galvą ir pasiduoti vardan artimųjų, kurie šioje situacijoje bus ir pagrindinis varomasis motyvas kovai, ir tuo pačiu silpnoji vieta sprendžiant Žūti-būti klausimą.

Gyvybė pastariesiems bus nieko verta, lyginant su tuo, kas lauks jų pačių ir šeimų ateities pasaulyje jų pasidavimo atveju, pasaulyje, kuriame tokio instituto kaip šeima išgyvenamumas artės prie nulinės padalos. Laukiant paskutinio signalo apie jos mirtį.

Tylieji gelbės savo kūną, tikėdami, jog tai didžiausia vertybė jų gyvenime, kurią suteikė tėtis ir mama. Jie iki paskutinės minutės tikės, kad taip negali būti, kad ateis kažkas gero ir stipraus, ir juos išgelbės.

Aktyvieji gi, spręs dilemą – ką gelbėti – ar tėčio ir mamos suteiktą gyvybę, ar Dievo dovanotą sielą, kurioje saugomi visi gėrio pradai. Šeima, meilė, garbė, pagarba, atsidavimas, pasiaukojimas, tiesa …

Aš daug nerašysiu apie trečiąją pusę, kuri siekia nužudyti tai, kas žmonijos gyvenimo istorijoje buvo laikoma didžiausiomis vertybėmis, brangesnėmis net už pačią gyvybę.

Kai-jei trečioji pusė privers nulenkti galvas aktyviąją – tai taps paskutine vinimi į žmonijos, kaip gėrio civilizacijos karstą, po ko pražus ir ji pati. Jos istorija baigsis kartu su paskutiniu plaktuko smūgiu.

Tačiau mes dar galime pakalbėti apie pirmasias dvi žmonių grupes – tyliąją daugumą ir besipriešinančią, nepasiduodančią, ir iki galo kovosiančią, kol liko bent lašas Tik-Ėjimo, grupę.

Pirmoji – tai tylioji antrosios sąjungininkė kuri širdyje palaiko, tačiau pati nesiima jokių veiksmų.- dalis dėl informacijos trūkumo, dalis dėl nenoro kištis ir tuo, galbūt, susigadinti savo dar palyginti neblogą gyvenimą, kuriam kils rizika dėl galimų plaktuką laikančiųjų represijų.

Aš kviečiu juos prisiminti tai, kas įvyks po to, kai-jei nutils ir nulenks galvas tie, į kuriuos šiandien nukreiptas paskutinę karsto vinį laikančiųjų dėmesys.

Būtent aktyvieji šiandien dar suteikia galimybę visiems kitiems išgyventi palyginus pakenčiamai.

Nes dabar jie prisiima represijas prieš save, jie kenčia finansiškai ir moka baudas, jie praranda ir uždaro savo smulkius verslus, jie praranda santaupas ir susiduria su paskutine dilema – pasiduoti ar kovoti ir žūti.

Kai-jei jie pasiduos – ateis ta diena, kuria pavadinau savo įrašą – „Diena, kai-jei mirs Tikėjimas ir Viltis“.

Ir ji ne už kalnų, nes tyliųjų tikėjimas paremtas išskydusia abstrakcija, kad viską kažkaip sutvarkys kažkas kitas, galbūt tie aktyvieji, kurių Tik-Ėjimas senka, matant kaip realiai traukiasi jų išgyvenimo resursai tos kovos pasekoje. Jie jaučia, kad gali būti sunaikinti anksčiau, nei patys pripažins pralaimėję.

Apie šią egzistencinę problemą tylieji žino nedaug. Jie, greičiausiai, mano, jog viskas gerai, opozicija gyva, reiškiasi, netyli, todėl, greičiausiai, viskas susitvarkys savaime be jų dalyvavimo.

Jie kartkartėmis paaukoja pinigų aktyviesiems, manydami, jog aukoja visi, todėl aktyviųjų veiklai lėšų pakanka ir viskas bus gerai.

Taip tikrai nėra. Būdamas LŠS tarybos nariu žinau, kad dėl lėšų trūkumo pralaimėjome kelias bylas, o dar kelių negalime iškelti dėl tos pačios priežaasties. Mes labai dėkingi atsiliepiantiems į prašymus ir aukojantiems žmonėms, tačiau tai vyksta retkarčiais, o aktyviai, nuolatinei ir efektyviai veiklai vykdyti reikalingas nuolatinis finansavimas. Kas galėjo iš mūsų, jau išleido savas santaupas.

Pasiduoti niekas neketina, bet tokiu atveju organizuotas pasipriešinimas pereina į atskirų žmonių individualaus pasipriešinimo lygmenį, kurio efektyvumas mažesnis keliais šimtais procentų.

Pilietinis pasipriešinimas fragmentuojasi ir smulkėja, virsdamas nedidelėmis grupelėmis dar degančių židinių, kurių kaitros galia vis labiau menksta, ir dėl savo smulkumo bei įtakos mažėjimo darosi vis mažiau matoma plačiajai visuomenei.

Norėčiau priminti dar tokį dalyką, kad sugebančių ir norinčių paskui save vesti į konkretų tikslą lyderių yra labai mažai, todėl žmonės klysta, manydami, kad atskiros asmenybės, kurios kažką pasisako prieš valdžią, prisiims atsakomybę ir už jų ateitį.

Neprisiims, nes turėti iškalbą ir teisingai įvardinti tai, ką daro valdžia – yra viena. O turėti planą ir realiai viešai įvardinti koks tas planas, kur jis veda, apginti tą planą viešose diskusijose ir prisiimti riziką, kad atsiras daug tokių, kurie pasisakys prieš – yra kita. Ir to nematome.

Daugelis iš potencialių „lyderių“ pasisako tik „prieš ką jie“, tačiau nutyli tai „už ką jie“, ką padarė iki tol, kad to pasiektų, ką paaukojo vardan šio tikslo ir ar apskritai turi kažkokį konkretų tikslą, kurį galėtų viešai įvardinti ir detalizuoti atsakydami į iškeltus klausimus.

Ir todėl plačiajai visuomenei telieka tik tikėti tuo, ką jie kalba „prieš ką jie“.

Bet norėčiau pridurti, kad tikėjimas nuo Tik-Ėjimas labai skiriasi. Tikėti galima ir stebuklais, kuo iš esmės ir galima būtų apibūdinti potencialių „lyderių“ pažadus ir pasisakymus, jog jie „prieš kažką“, nes tai visiškai neatsako į klausimą kaip mes visi gyvensime su tuo „prieš kažką“.

Tik-Ėjimas gi, – tai realūs veiksmai ir nuolatinė veikla, nukreipta į tikslo siekimą, kurį žino visi. Tai ir tikėjimas ir ėjimas ta linkme kuria tiki, kurios įgyvendinimo sieki ir už kurį gali paaukoti bei pasiaukoti.

Ir todėl, šiai dienai daugeliui iš mūsų reikia, tiesiog būtina, apsispręsti su kuo mes ir už ką, ar už tikėjimą gražiai skambančiais pažadais, skelbiančiais, jog „jei mus išrinks – mes atšauksime viską, ką priėmė ši valdančioji dauguma“, kas tiesiog nerealu,

ar vis tik už Tik-Ėjimą konkrečiu keliu, link konkretaus tikslo, tikint, kad tas tikslas teisingas ir siektinas. Su tais žmonėmis, kurie jau įrodė, kad gali dirbti ir pasiaukoti vardan jo.

Ir dar vienas pasirinkimas, nelaukiant kol aktyvieji pasiduos – pereiti į aktyvų jų rėmimą – materialia pagalba, finansais, informacija, kas įmanoma ir nepatenkant į valdžios akis, tačiau susiburiant į vieningą didžiulę atskirų žiburių ugnį, kurios karštis pasieks visus Lietuvos kampelius.

Mes visi kartu galime ištraukti jau sukaltus vinis iš to karsto, kuriame aktyviai siekiama palaidoti mums įprastą ir brangų gyvenimą. Ir išmušti plaktuką iš jį laikančiųjų rankų.

Jei jūs galite prisidėti paremdami bent po keletą eurų infa.lt portalą, kurio redaktorius aš esu, Lietuvos Šeimų Sąjūdį (seimusajudis.lt), Kauno Forumą (kaunoforumas.com), Artūras Orlauskas youtube – būtų puiku, iki rudens spėtume visi pasiruošti artėjančiai beprotybei.

Būtų puiku, jei ir pasidalintumėte mano šiuo rašiniu, jei, žinoma, pritariate jame išdėstytoms mintims.