infa.lt

Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu priėmė nagrinėti Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams neprieštaravo Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ punktai tiek, kiek juose įtvirtinti reikalavimai asmenims atitikti nustatytus medicininius kriterijus kaip sąlyga kontaktiniu būdu teikiamoms paslaugoms gauti, ūkinei veiklai vykdyti, komerciniams ir nekomerciniams ar kitiems renginiams, ir 31 punktas tiek, kiek jame nustatyta, jog asmenys, neatitinkantys nė vieno iš šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodytų kriterijų, kontaktiniu būdu gali būti aptarnaujami tik kai teikiamos 31.1–31.25 papunkčiuose išvardytos paslaugos ir vykdomos juose nurodytos ūkinės veiklos.

Kauno apygardos teismas (Pareiškėjas) į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs baudžiamąją bylą, pradėtą pagal asmens, nuteisto už tai, kad, siekdamas patekti į prekybos centro patalpas, karantino režimo priemonių laikymosi kontrolę atliekančiam darbuotojui pateikė kito asmens vardu išduotą galimybių pasą, apeliacinį skundą.

Pareiškėjas prašyme nurodo, kad ginčijamose Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo, t. y. poįstatyminio teisės akto, nuostatose buvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo buvo tiesiogiai apribotos asmens teisės ir laisvės arba nustatytos asmens teisių įgyvendinimo sąlygos, nors pagal Konstituciją asmens teisių ribojimo sąlygos gali būti nustatytos tik įstatymu.

Kadangi, pasak pareiškėjo, Konstitucijoje nėra numatyta deleguotoji įstatymų leidybos teisė, Vyriausybė negalėjo nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris turi būti nustatytas tik įstatyme.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principai ginčijamomis Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nuostatomis, pasak pareiškėjo, buvo pažeisti, be kita ko, ir dėl to, kad jose įtvirtinti asmens teisių ribojimai nebuvo laikini, t. y. jie buvo įtvirtinti nenurodant konkretaus jų galiojimo termino, taigi buvo priimti kaip galiojantys neterminuotai.

Pareiškėjas nurodo, kad net griežčiausius specialiuosius teisinius režimus, t. y. nepaprastąją ir karo padėtį, reglamentuojantys įstatymai nustato, jog asmens teisės gali būti ribojamos tik laikinai.

Kadangi ginčijamu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, ribojama asmens teisė į laisvę, tokia situacija, kai minėtus ribojimus nustatantis teisinis reguliavimas galioja neterminuotai, konstituciškai negalima ir nepateisinama. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, atsakingo valdymo principai.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad asmenys, neatitikę ginčijamose Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nuostatose įtvirtintų kriterijų, t. y. nepasiskiepiję atitinkama vakcina, nepersirgę COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ar neatlikę COVID-19 tyrimo (ir negavę neigiamo atsakymo), negalėjo laisvai naudotis įprastomis kasdienėmis paslaugomis, jų galimybės gyventi įprastą gyvenimą buvo nepagrįstai pasunkintos, t. y. jie negalėjo naudotis Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje jiems suteikta teise į žmogaus laisvės neliečiamumą.

Be to, pasak pareiškėjo, asmenys, neatitikę nurodytų kriterijų ir negalėję naudotis kitomis, nei nurodyta, kontaktinėmis paslaugomis, buvo diskriminuojami asmenų, kurie šiuos kriterijus atitiko, atžvilgiu.

Pareiškėjo manymu, abi nurodytos asmenų grupės galėjo būti koronaviruso platintojos, todėl nebuvo pagrindo jų traktuoti skirtingai, t. y. nebuvo objektyvaus pagrindo vieniems suteikti tam tikras teises ir laisves, o kitiems jas atitinkamai riboti.

Konstitucinis Teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėjo prašymas atitinka Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus reikalavimus, ir priėmė jį nagrinėti Konstituciniame Teisme.