infa.lt

Rudolfas Rokeris. Anarcho-sindikalizmo metodai ir tikslai [2]

Rudolfas Rokeris. Anarcho-sindikalizmo metodai ir tikslai [2]

01 liepos
01:01 2016
winipego visuotinis streikas

1919 metų gegužės 1 – Winnipego visuotinis streikas
1 Geg 1919 | šaltinis prezi.com

tęsinys. Pirma dalis čia

Visuotinio streiko, žinoma, negalima sukelti dirbtinai dėl menkiausios priežasties. Jis reikalauja atitinkamo socialinio atsakingumo, tam kad vystytųsi moralinė ištvermė ir būtų atspindima plačiausių masių valia. Žemina kaltinimai, neva anarcho sindikalistai įsitikinę, jog pakanka tik paskelbti visuotinį streiką ir per kelias dienas pasiekti socializmą – tai tik kvailas piktų priešininkų pramanas. Tai bandymas bet kokiais būdais diskredituoti idėją, kurios nepavyksta atakuoti kitomis priemonėmis. lokautas

Visuotinis streikas gali būti naudojamas įvairiems tikslams siekti. Jis gali tapti galutiniu solidarumo streiko etapu, kaip pavyzdžiui, visuotinis streikas Barselonoje 1902 metų vasarį ar Bilbao 1903 metų spalį, kai šachtininkai sugebėjo atsisakyti nepakenčiamos vežimėlių sistemos ir privertė savininkus įvesti šachtose normalias medicinines sąlygas. Jis lengvai gali tapti įrankiu, kurio pagalba organizuoti darbininkai gali iškovoti kokių nors bendrų reikalavimų patenkinimą, pavyzdžiui, JAV 1886 metais, siekiant sukelti visuotinį streiką dėl aštuonių valandų darbo dienos įvedimo visose pramonės šakose. Milžiniškas visuotinis britų darbininkų streikas 1926 metais buvo atsakas į verslininkų bandymą sumažinti darbo užmokestį, o tuo pačiu ir bendrą darbininkų gyvenimo lygį.

Dar visuotinis streikas gali turėti ir politinių tikslų, kaip pavyzdžiui ispanų darbininkų kova dėl politinių kalinių išlaisvinimo 1904 metais arba visuotinis streikas Katalonijoje 1909 metais, kuris siekė priversti vyriausybę nutraukti karą Maroke. Čia galima paminėti ir visuotinį Vokietijos darbininkų streiką 1920 m., kuris buvo paskelbtas po taip vadinamo Kapo pučo; streiko metu vyriausybė, atėjusi į valdžią ginkluotu būdu, buvo nuversta. Masiniai streikai Belgijoje 1903 m. ir Švedijoje 1909 m. suteikė galimybę iškovoti visuotinę rinkimų teisę, o visuotinis rusų darbininkų streikas 1905 m. – konstitucijos įvedimą. Pagaliau, Ispanijoje milžiniškas darbininkų ir valstiečių judėjimas po fašistų maišto 1936 m. birželį peraugo į visuotinį socialinį streiką, sukėlė ginkluotą pasipriešinimą ir lėmė kapitalistinės ekonominės santvarkos likvidaciją bei galimybę patiems darbininkams reorganizuoti ekonominį gyvenimą.

Milžiniška visuotinio streiko jėga slypi tame, jog jis vienu smūgiu paralyžiuoja visą ekonominę sistemą ir sukrečia ją iki pat šaknų. Jo poveikis visiškai nepriklauso nuo praktinio visų iki vieno darbininkų pasiruošimo – juk ir politinio perversmo metu niekuomet nedalyvauja visi piliečiai. Jei sustos darbas ypač svarbiose šakose, to pakaks, kad sustotų visas ekonominis mechanizmas, negalintis funkcionuoti be kasdienio anglies, elektros energijos, žaliavų tiekimo.

Kai valdančioji klasė susiduria su energinga ir organizuota darbininkų klase, užgrūdinta kasdienėje kovoje ir žinančia, kuo rizikuoja, – ji yra linkusi nusileisti. Ir pirmiausia ji bijo naudoti jėgą prieš darbininkus, bijodama priversti juos imtis kraštutinių priemonių. Netgi Žanas Žoresas (XIX a. pradžios XX a. pabaigos prancūzų socialdemokratas), kuris būdamas socialistu parlamentaru nesutiko su visuotinio streiko idėja, pripažino, jog nuolatinė tokio judėjimo grėsmė verčia pasiturinčią klasę būti atsargia ir vengti atimti taip sunkiai iškovotas teises, kadangi visa tai gali virsti tikra katastrofa.

Visuotinės socialinės krizės periodu arba, kai – kaip tuomet Ispanijoje – iškyla savo tautos gynimo nuo barbariškos reakcijos klausimas, visuotinis streikas – neįkainojamas ir nepakeičiamas ginklas. Sutrikdydamas visą visuomeninės gyvenimą, jis sukuria sunkumus susitarti valdančiajai klasei, vietos valdžiai ir centrinei vyriausybei. Netgi panaudoję kariuomenę jie susiduria su visiškai kitokiomis problemomis, nei politinio sukilimo metu. Politinio sukilimo atveju vyriausybei, norinčiai panaikinti iškilusį jai pavojų, kol ji dar gali remtis ginkluotomis pajėgomis, pakanka sukoncentruoti karius sostinėje ir svarbiausiuose šalies punktuose.

Visuotinio streiko metu – priešingai, tenka neišvengiamai išskirstyti kariuomenę, nes tokiu atveju, nuo sukilusių darbininkų jiems reikia ginti visus svarbius pramonės centrus ir transporto sistemą. O taip mažėja karinė disciplina, kuri visada tvirtesnė, kai kariai veikia dideliais būriais. Kai mažos ginkluotųjų pajėgų grupelės susiduria su ryžtingai nusiteikusiais žmonėmis, kovojančiais už savo laisvę, visuomet yra galimybė, jog bent jau dalis karių gali pajausti ir suprasti, jog atsuka ginklą prieš savo pačių tėvus ir brolius. Militarizmas pirmiausia susiduria su psichologine problema; jos ardanti įtaka yra pavojingiausia tuomet, kai žmogus negali pagalvoti apie savo žmogišką orumą, ir negali pamatyti to, jog jei leis kruviniems priespaudos nešėjams panaudoti save patį prieš savo paties tautą – didžiausias iš galimų nusikaltimų.

Visuotinis streikas darbininkų kovoje atlieka tokį pat vaidmenį, kaip ir barikados politinio sukilimo metu. Jis – logiška industrinės sistemos pasekmė, o jos aukos yra darbo žmonės, nors ji pati suteikia jiems patį galingiausią ginklą kovoje už laisvę, jeigu tik darbininkai supranta to ginklo svarbą ir jėgą bei išmoksta teisingai jį panaudoti. Viljamas Morisas poetiškai nuspėjo tokią įvykių eigą, kuomet savo knygoje „Žinios iš niekur“ aprašė, kaip visuomeninės santvarkos virsmui į socialistinę teks išgyventi ilgą visuotinių, vis stiprėjančių streikų eilę. Jie seną sistemą krečia iki pat šaknų tol, kol jos gynėjai netenka galios priešintis naujai miesto ir kaimo darbininkų masių sąmonei.

Visas šiuolaikinio kapitalizmo vystymasis, kuris šiandien virsta didžiausiu pavojumi žmonių visuomenei, gali tik padėti plačiai plisti tai sąmonei darbininkų tarpe. Bevaisė organizuotų darbininkų veikla parlamentuose, vis labiau akivaizdi šiandien kiekvienoje šalyje, pati verčia juos ieškoti jų interesų gynimo metodų ir būdų išsilaisvinti iš samdomo darbo priespaudos.

Kitas svarbus tiesioginio poveikio būdas yra boikotas. Darbininkai jį gali naudoti kaip gamintojai ir kaip vartotojai. Sistemiškas vartotojų atsisakymas pirkti iš firmų, prekiaujančių prekėmis, gaminamomis sąlygomis, prieš kurias kovoja profsąjungos, dažnai turi svarbiausią reikšmę, ypatingai pramonės šakose, kur gaminamos plataus vartojimo prekės. Boikotas gali pasukti visuomenės nuomonę darbininkų naudai, jei bus palaikomas atitinkama propaganda. Etiketė, kurią profsąjungos nariai užklijuoja ant prekės – efektyvi priemonė boikotui palaikyti, kadangi ji duoda pirkėjui žinią, kokį produktą jis perka. Netgi Trečiojo reicho vadovai patys įsitikino, koks galingas ginklas yra boikotas plačių žmonių masių rankose ir turėjo pripažinti, jog tarptautinis vokiškų prekių boikotas padarė didelę žalą šalies užsienio prekybai. Poveikis būtų buvęs dar didesnis, jei profsąjungos būtų palaikiusios visuomenės nuomonę nuolatine propaganda bei skatinusios protestus Vokietijos darbininkų pasipriešinimo kovoje.

Kaip gamintojai, darbininkai imasi boikoto, imdamiesi embargo toms įmonėmis, kurių savininkai ypač priešiškai nusiteikę profsąjungų atžvilgiu. Barselonos, Valensijos ir Kadžio uostų darbininkai, atsisakydami iškrauti vokiečių laivus (po nacistų atėjimo į valdžią) privertė laivų kapitonus palikti krovinį Šiaurės Afrikos uostuose. Jei taip pat būtų pasielgę ir kitų šalių profsąjungos, tai būtų pasiekti gerokai didesni, nei pavienių protestų, rezultatai. Bet kuriuo atveju boikotas – vienas efektyviausių darbininkų klasės kovos būdų, ir kuo dažniau darbininkai jo imsis, tuo sąmoningesni jie taps savo kasdienėje kovoje.

Anarcho sindikalistų priemonių arsenale, sabotažas – siaubingiausia, ką galima panaudoti prieš verslininkus. Jis dažniausiai minimas, kaip „neteisėtas“. Iš tikro šis mažojo ekonominio karo metodas yra toks senas, kokia sena yra ir pati eksploatacijos ir politinės priespaudos sistema. Kai kuriais atvejais darbininkai yra tiesiog priversti jo imtis, kai kitos priemonės nepadeda. Sabotažas yra kovos būdas, kuomet darbininkai organizuoja įvairiausius trukdžius normaliam darbui.

Dažniausiai tai atsitinka tada, kai verslininkai bando pasinaudoti sunkia ekonomine situacija ar kita patogia padėtimi ir pablogina įprastas darbo sąlygas, sumažina darbo užmokestį arba pailgina darbo dieną. Terminas yra kilęs iš prancūziško žodžio „sabo“ – medinė klumpė, ir reiškia „dirbti atžagariomis rankomis, kaip medinėmis klumpėmis“. Sabotažo reikšmė puikiai yra išreikšta tokia formule: už mažą atlygį – blogas darbas. Pats verslininkas elgiasi taip pat, kai nustato savo prekių kainas priklausomai nuo jų kokybės. Gamintojas yra tokioje pat padėtyje: jo prekė – jo paties darbo jėga, ir jis turi teisę naudoti ją kaip nori.

Jei verslininkas naudojasi prasta gamintojo padėtimi, kad įpirštų jam kaip įmanoma žemesnę užmokestį už jo darbą, tai jis neturėtų stebėtis, kai gamintojai ginasi kaip išgali ir naudojasi priemonėmis, kurias jiems suteikia aplinkybės. Anglų darbininkai taip elgtis pradėjo dar gerokai prieš tai, kai apie tai prašneko revoliucingi sindikalistai kontinente. „Cacanny“ (eiti lėtai) politika, kurią kartu su pačia fraze anglų darbininkai pasiskolino iš savo brolių škotų, buvo pirma ir efektyviausia sabotažo forma. Šiandien, šiuolaikinės darbo pasidalijimo sistemos sąlygomis menkiausias darbo sutrikimas atskiroje pramonės šakoje leidžia darbininkams sukelti gamybos trukdžius.

Štai geležinkeliečiai Prancūzijoje ir Italijoje, pasinaudoję taip vadinamu „perlų streiku“ (streikuodami tokiu būdu, kaip perlai yra veriami ant siūlo), sukelia betvarkę visoje transporto sistemoje. Tam jie turėjo paprasčiausiai pažodžiui laikytis esamų transporto taisyklių ir tai neleido nė vienam traukiniui atvykti laiku (šiandien tokia streiko rūšis, t. y. darbas laikantis visų įmanomų taisyklių ir instrukcijų, žinoma kaip „itališkas streikas“). Jei verslininkai pamatys, jog darbininkai priemonių apsiginti turi net tuomet, kai nėra net kalbos apie streiką, supras, jog nėra naudinga naudotis bloga darbininkų padėtimi tam, kad sudarytų jiems dar blogesnes gyvenimo sąlygas.

Taip vadinamas sėdimas streikas, kuris nepaprasta greitai iš Europos pasklido po Ameriką yra streikas, kuomet darbininkai dieną naktį pasilieka darbo vietoje ir nieko neveikia. Jiems nereikia imtis priemonių, kad sutrukdytų streiklaužių veiksmus. Iš esmės, tai – sabotažo rūšis. Dažnai sabotažas organizuojamas taip: prieš streiką darbininkai sugadina mašinas, kad apsunkintų, ar apskritai ilgam laikui nutrauktų streiklaužių darbą.

Nė vienas kovos laukas nesuteikia tiek erdvės darbininkų vaizduotei, nei šis. Darbininkų sabotažas visuomet yra nukreiptas prieš verslininkus, tačiau niekada – prieš vartotojus. Tai ypač pažymėdavo Emilis Pužė (XIX a. pradžios XX a. pabaigos prancūzų sindikalistas) Visuotinės darbo konfederacijos kongrese metu, kuris vyko Tulūzoje 1897 metais. Visi buržuazinės spaudos pranešimai apie kepėjus, neva į duonos tešlą dedančius stiklo šukių, ar žemdirbystės darbininkus, apnuodijančius pieną ir t. t. – pikti pramanai, siekiantys sukiršinti visuomenę ir darbininkus.

Sabotažas prieš vartotojus – tai nuo amžių buvo verslininkų privilegija. Užprogramuotas produktų gadinimas, lūšnų ir antisanitarinių daugiabučių statyba iš pigiausių ir prasčiausių medžiagų, didelio kiekio maisto produktų naikinimas norint išlaikyti aukštą jų kainą tuomet, kai milijonai žmonių kenčia nuo siaubingo nepritekliaus, nuolatinės pastangos darbo žmonių pragyvenimo lygį laikyti kaip įmanoma žemesniame lygyje, taip gaunant maksimalų pelną, begėdiška ginklų industrijos veikla – ginklų tiekimas užsienio šalims, kurios, susiklosčius atitinkamoms sąlygoms juos gali nukreipti prieš pačius tų ginklų gamintojus, visa tai ir daugybė kitų dalykų – tik keletas pavyzdžių iš didžiulio kapitalistų sabotažo prieš jų pačių žmones sąrašo.

Dar viena efektyvi tiesioginio poveikio forma – socialinis streikas, kurio vaidmuo artimiausioje ateityje neabejotinai augs. Jis mažiau susijusi su gamintojų interesais, nei su visuomenės interesais, siekiant apsiginti nuo pražūtingų sistemos reiškinių. Socialinio streiko tikslas – priversti verslininką atsakyti prieš visuomenę. Čia pirmiausia kalbame apie vartotojų gynimą, kurių dauguma – patys darbininkai. Anksčiau profsąjungų užduotis buvo tik darbininkų, kaip gamintojų, gynimas.

Kol verslininkai laikėsi nustatytų darbo valandų normos ir mokėjo numatytą darbo užmokestį, ši užduotis buvo lengvai įvykdoma. Kitaip sakant, profsąjungos domėjosi tik savo narių darbo sąlygomis, o ne darbo pobūdžiu. Teoriškai tai galima būtų pateisinti, jeigu santykiai tarp verslininko ir darbininko būtų grindžiami sutartimi, siekiančia atitinkamo tikslo, šiuo atveju – visuomeninės gamybos.

Tačiau sutartis prasminga yra tuomet, kai abi pusės lygiomis dalyvauja tikslo siekime. Iš tikro gi, darbo žmogus neturi balso teisės sprendžiant gamybinius klausimus, tokią absoliučią teisę turi tik verslininkas. Galiausiai darbininkas yra priverstas daryti daugybę dalykų, kurie kenkia visuomenei, tačiau neša naudą verslininkui. Jis yra priverstas gamyboje naudoti prastos kokybės medžiagas, o dažnai – iš tikro kenksmingas, turi statyti nekokybiškus būstus, gaminti sugedusius produktus ir atlikti įvairiausius veiksmus, sumanytus vartotojui apgauti.

Energingai tam priešintis – toks, anarcho sindikalistų manymu yra pagrindinis profsąjungų ateities uždavinys. Žingsniai šia linkme žymiai sustiprins darbininkų vaidmenį visuomenėje. Tokie bandymai jau buvo, tai liudija Barselonos statybininkų streikas, kai jie atsisakė naudoti netinkamas medžiagas ir senų pastatų nuolaužas darbininkų namų statyboms (1902 m.), eilė streikų dideliuose Paryžiaus restoranuose, kai virtuvių darbininkai nesutiko gaminti patiekalų iš pasenusios mėsos (1906 m.) ir daugybė panašių atsitikimų.

Visa tai rodo darbininkų sąmoningumo ir socialinės atsakomybės augimą. Čia galime priskirti ir Vokietijos karo pramonės darbininkų rezoliuciją jų suvažiavime Erfurte (1919 m.): negaminti daugiau ginklų karui ir priversti verslininkus perorientuoti jų įmones kitos produkcijos gamybai. Ši rezoliucija veikė beveik dvejus metus, kol jos nepažeidė profsąjungų susivienijimas. Zemerdos darbininkai anarcho sindikalistai gynėsi iki galo, kol jų vietas užėmė „laisvų (oficialių) profsąjungų“ nariai.

Bet kokių nacionalinių ambicijų priešininkai, revoliucingi sindikalistai, ypatingai romaniškose šalyse savo veikloje ypatingą dėmesį skiria antimilitaristinei propagandai, stengdamiesi įtikinti darbininkus, dėvinčius kareivišką milinę, streiko metu neatsukti ginklo į savo klasės brolius. Tai jiems atnešė daug aukų, tačiau jie niekada nesiliovė, kadangi žino, jog savo teises išsikovoti gali tik nuolat kovojantieji prieš viešpataujančią klasę. Antimilitaristinė propaganda taip pat leidžia išvengti karo, kurį gali sukelti visuotinis streikas. Anarcho sindikalistai supranta, jog karai naudingi tik valdančiajai klasei. Jie visas priemones, leidžiančias išvengti organizuotų žudynių, laiko teisingomis. Ir šioje srityje darbininkai turi daug galimybių, jei jie turi valią bei moralinę ištvermę jas panaudoti.

Pirmiausia reikia išgydyti darbininkų judėjimą nuo vidinio sąstingio, išlaisvinti jį nuo tuščios politinių partijų demagogijos, kad jis galėtų tobulėti intelektualiai ir sukurti sąlygas socializmo įgyvendinimui. Praktinis šio tikslo siekimas turi tapti vidiniu darbininkų įsitikinimu, subręsti kaip etinė būtinybė. Didis galutinis socializmo tikslas turi išaugti iš kasdienių praktinių mūšių bei suteikti jiems socialinį bruožą. Pačiame mažiausiame konflikte turi atsispindėti didi socialinio išsilaisvinimo užduotis ir kiekviena tokia kova turi padėti pravalyti kelią bei sustiprinti dvasią, kuri vidinį siekį pavers veiksmu.

(Antros dalies pabaiga)

parengė: Darius Dimbelis

Gerbiami skaitytojai, jeigu jums patiko tai, kas pateikiama infa.lt – jūs galite paremti tinklapį SMS žinute.

PAREMTI infa.lt         → Naujienlaiškis

1 Atsiliepimas

  1. Te te    -  2016-07-01, 12:06

    Fuu, vos įveikiau abi dalis. Vienam kartui daugoka, bet tikrai verta tą daryti per vieną kartą, nes sekantį kartą vargu ar prisiversite prie to grįžt. Pagarba išvertusiems šią medžiagą. Atrodo gan greitai jos mums tikrai prireiks.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Šeimų Sąjūdis

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt per PayPal
infa.lt

Apklausa

Ar kainų augimo fone pradėjote mažiau ir/ar pigiau pirkti?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...