infa.lt

„Lietuvos Vyriausybė puikiai suvaldė pandemiją, suvienijo ir mobilizavo visuomenę krizės akivaizdoje, pagaliau, per trisdešimt metų tinkamai sutvarkė švietimo ir socialines sferas, sumažino energetikos kainas, padidino žmonių pajamas, o Lietuvos visuomenės laimės indeksas išaugo iki dangaus.

Mums nebeliko ką veikti, tad imkimės ir sutvarkykime pagaliau užsienio politiką“, – matyt tokius utopinius sapnus naktimis sapnuoja didieji šios Vyriausybės „strategai“ – ministrai ir jų patarėjai, tačiau jiems atsikėlus ir pradėjus dirbti savo darbus, dėl šios Vyriausybės veiksmų mūsų šalis kiekvieną dieną gyvena tokiame pragare, kurio nepalinkėtum ir priešui.

Didžiųjų Lietuvos valdžios išminčių demaršai užsienio politikoje verčia krūptelėti net visko mačiusius ir patyrusius politikus Briuselio koridoriuose, o jų chaotiški ir nepaaiškinami veiksmai gresia sukelti Lietuvoje tokią ekonominę krizę, kurios mes nematėme per trisdešimt nepriklausomybės metų ir kurios nepavyko sukelti net koronavirusui.

Savo išvadas apie itin „aukštą“ Lietuvos diplomatijos lygį galima buvo daryti dar tuomet, kai po  šlovingo užsienio reikalų ministro vizito į Iraką vasaros viduryje, bandant susitarti dėl skrydžių į Baltarusiją ir emigrantų srautų mažinimo, šios šalies avialinijos iš karto pranešė dvigubinančios reisų į Minską skaičių.

Tuomet tik aukštų Briuselio pareigūnų ir griežtos ES pozicijos dėka, perėmus iniciatyvą į savo rankas, pavyko šią situaciją išspręsti. Tačiau šios pamokos valdantiesiems neužteko. Su komjaunuolišku užsidegimu jie ėmėsi tolimesnių sunkiai protu suvokiamų veiksmų užsienio politikoje ir iš karto šovė į abi kojas – tiek sau, tiek visai valstybei.

Baltarusijos trąšų tranzito draudimas per Lietuvos teritoriją yra nebūtinas, nelogiškas ir nereikalingas sprendimas, kurio tikslas yra vienintelis – pakenkti Lietuvos nacionaliniams interesams, šalies ekonomikai ir žmonėms.

Kol konservatoriai tarpusavyje aiškinasi, kas kaltas, kad Baltarusijos kalio trąšos vis dar vežamos Lietuvos geležinkeliais ir eksportuojamos per Klaipėdos uostą, pačios sankcijas įvedusios JAV pratęsė pereinamąjį laikotarpį ir toliau perka baltarusišką produkciją. Tuo tarpu mūsų kaimyninės šalys jau pasiruošusios perimti trąšų vežimą iš Lietuvos. Kas nuo to labiausiai nukentės? Žinoma – „Lietuvos geležinkeliai“, „Klaipėdos uostas“, o galiausiai – visi Lietuvos žmonės.

Geležinkelio bėgiais vežama apie trečdalis Lietuvos teritoriją kertančių krovinių. Mažėjant krovinių apimtims atsiras geležinkelio infrastruktūros išlaikymo ir papildomo dotavimo poreikis, todėl valstybės biudžetas ne tik nesurinks už tranzitą gaunamų pajamų, bet dar ir sumažės, dėl to, kad jo pinigais bus papildomai dotuojama geležinkelio infrastruktūra, kaip jau yra dotuojamas nuostolingas keleivių vežimas traukiniais. O taip pat Lietuvos įmonei gali tekti mokėti šimtus milijonų eurų siekiančias baudas už anksčiau laiko nutrauktą trąšų gabenimo sutartį.

Lietuvos nuostolis gali būti dar didesnis dėl to, kad kyla grėsmė prarasti Ukrainos geležinkelių krovinius, einančius per Baltarusijos teritoriją, kurie galės būti užblokuoti ir nukreipti kitomis kryptimis. Bei prarasti Baltarusijos geležinkelio krovinių tranzitą į Kaliningrado sritį.

Taip pat neišvengiamai nukentės ir „Klaipėdos uostas“. Kadaise buvęs pirmaujantis Baltijos regione, dabar jis nebegauna krovinių, kurie eina per kitus uostus, srautus perima kitos šalys – mazutą – estai, latviai pasiruošę perimti trąšas, uostas pradės balansuoti ant išnykimo ribos ir tam didžiausią įtaką turės pragaištinga Lietuvos užsienio politika.

Be abejo, trąšų tranzito draudimai turės įtakos ir žemės ūkio produkcijos kainoms. Dėl augančių energijos kainų, trąšų kainos ir taip pakilo iki neregėtų aukštumų, užkirtus kelią jų gabenimui geležinkeliais jų kaina dar labiau išaugs, o tai neišvengiamai atsilieps ir žemės ūkio produkcijos ant mūsų stalo kainai.

Beje, čia verta būtų paminėti Ukrainos pavyzdį. Ši šalis, net turėdama karinį konfliktą savo teritorijoje, žūtbūt siekia išlaikyti Rusijos dujų tranzitą per savo teritoriją, kuris gali smarkiai sumažėti paleidus „Nordstream 2“ dujotiekį.

Dėl to Ukrainos valdžia net ieško aukštų Europos politikų užtarimo, nes supranta, kad šalies ir jos žmonių gerovė priklauso nuo ekonominių rodiklių. Tuo tarpu Lietuvos valdžios politikų protas veikia tik pagal jiems vieniems suprantamus principus.

Dar graudesni ir nuostolingesni yra Lietuvos valdžios demaršai prieš Kiniją. Nors tiesioginės Lietuvos prekybos apyvartos su šia šalimi nėra labai didelės, tačiau dėl Kinijos įvedamų apribojimų Lietuvai ir jos gamintojams, mūsų šalis per metus galėtų netekti apie 3-5 mlrd. Eur apyvartos, iš čia gali pasitraukti su Kinijos rinkomis dirbantys užsienio investuotojai.

Kas kompensuos šiuos nuostolius mūsų šaliai? Ar tai padarys šiuo metu valdžioje esančių partijų atstovai iš savo kišenės? Nekalbant apie tai, kaip investuotojų pasitraukimas iš Lietuvos pakenks tiek šalies įvaizdžiui, tiek bendram investiciniam klimatui Lietuvoje. Juk surasti ir pritraukti naujus investuotojus kainuoja nemažai pinigų, laiko ir profesionalaus darbo.

Tokios „vaikiškos“ sankcijos ir „principinės“ pozicijos užsienio politikoje, kurias bando demonstruoti dabartinė Lietuvos valdžia, nekeičia diktatorių ir režimų, tokios sankcijos pirmiausia atsilieps Lietuvos žmonėms. Kokią naudą gauna Lietuva už savo „pozą“ tarptautinėje arenoje?

Ilgalaikėje perspektyvoje už tokius diplomatinius žaidimus sumokės kiekvienas Lietuvos žmogus, patirsiantis biudžeto praradimus per sveikatos, švietimo, socialinius, viešojo saugumo ir kitas sferas.