infa.lt

Jeigu ką nors darydamas negauni norimo rezultato, kartok tą patį veiksmą šimtą kartų, gal pavyks – klasikinis idiotizmo apibrėžimas pagal A.Einšteiną. Su šiuo lozungu tėvyniniai politikos bukalaurai ir anūkai nepavargsta žygiuoti per mūsų gyvenimus. Genialūs kartotiniai: 1. Viską sumažindami viską padidinsim! ir 2. Blogį uždrausim ir jo nebeliks!

Juokingiausi, aišku, mokesčiai ir juos tvarkantys buhalteriai, tapę ir dar tapsiantys premjeromis. Ateidami vis sako, kad nieko nedidins ir naujų neįves, tik progresinius (tuos žada jau dvidešimt metų) ir tik apšilę kojas ima siūlyti vis naujus, o dėl progresinių ūmai paaiškėja, kad jie jau seniai yra. O kuriuos padidino laikinai, iškilmingai pažadėję vėl sumažinti – tie tai išliks per amžius.

Ir tada užgimsta reforma. Pagal nemirtingąjį imitacijos principą, kuriuo daromos lyties keitimo operacijos: „vienoj vietoj nupjausim, kitoj prisiūsim”. Vieną duoklę truputį sumažinus, kita padidinama. Atrodytų – viskas, bet ne, iš Ekrano išlenda koks nors valdiškas kurmis su skaitliukais ir pasako – ei, bet mes prarasim truputį milijonų! Nes ką nors sumažinti mums reiškia nesumažinti.

Ir padidina kokį nors kitą mokestį, nes davimas mums visada reiškia didesnį atėmimą. Ir iš visų kampų sugaudžia visų tų kuodžių ir mačiulių triūbos apie tai, kad atima per mažai, kiti atima daugiau – reikia mums daugiau atimti, daugiau BVP perskirstyti! Sulindot, niekšai, į šešėlį, naikinkim patentus, didinkim baudas, be galimybių paso neturėsit galimybių verstis ir gyventi, lygiuot, ramiai, savais svetimais išsiskaičiuot!

Tik niekas nepasako, kad „daugiau perskirstančiose” valstybėse yra turtingos visuomenės, kurių piliečiai gali ir mokėti daugiau, o pas mus žmogelis be tų kelių papildomų, dažnai nusuktų nuo valdžios euriukų eitų su šeima ir alkanais vaikais šieno ravėti. Na, bet jis didžiausias valstybės priešas ir nusikaltėlis, todėl tam, kad sutaupytume mokesčių, reikia jų kuo daugiau ištaškyti ir paremti „nukentėjusius” nuo kovido prekybcentrius milijonais, kad galėtų dar kelias prekybos daržines iš kompensacijų susiręsti.

Ir dar kiekvienam mokesčiui reikia turėti po atskirą kontorą su savo pastatais, kompais, tikrintojų armija ir klerkais, revizoriais, automobiliais, skyrių viršininkais, deklaravimo sistemomis ir atstovais ryšiams su visuomene. Už verslą ir pajamas renka Mokesčių inspekcija, socialinį mokestį (kuris nieko bendra su jūsų būsima sodria pensija neturi) – Sodra, už sveikatą, atsiprašau, už skiepijimą, gydymą, nugydymą ir negydymą – Ligonių kasa.

Laukiu nesulaukiu, kol už važiavimą keliais mokesčius rinks Kelių kasa, už apsaugą nuo banditų – Policijos fondas, o už nemokamą mokslą tai jau seniai mokam grynais klasės auklytei.

Žinokit, švietimas yra nebe valstybės misija, kuriai ji skiria tiek, kiek gali, o medicina nebe Hipokrato priesaika patvirtinami įsipareigojimai, nesusimokėsi – mirk sau į sveikatą. Tai tiesiog mokamos paslaugos, kurioms nusipirkti mums išdalino krepšelius, ir šiose ubagų terbose yra tiek, kiek atėmę iš mūsų įdėjo ar kiek patys įsidėjom. Žmonių ir terbelių vis mažėja, o viską gerinti ir gerinti reikia, todėl viską padidinsim sumažindami.

Uždarysim ambulatorijas, ligonines, gimdyklas ir operacines, gimdyti iš Labanoro glūdumos sraigtasparniais gabensim į Vilnių. O senukas iš atokaus kaimo savo vaistų, kuriems dabar prireikė recepto, galės važiuoti trisdešimt kilometrų ir nakvoti stotyje, nes autobusas eina tik kartą per dieną. Ir pas specialistą, pas kurį prieš trisdešimt metų rytą paskambinęs patekdavai po pietų, dabar pateksi po trijų mėnesių, gavęs siuntimą, kurio irgi teks palaukti savaitę ir prilaukti.

Kas keisčiausia – uždarinėjant mokyklas ir gydymo įstaigas, kitaip „optimizuojant viešąsias paslaugas” atsilaisvina pinigų, tačiau kur jie dingsta – nei viena premjera nežino, nes gydytojai su mokytojais padidinimų niekaip nesulaukia – vien tik mažinimo reformų. Ir paslaugų mažinimui ir lėšų sutaupymui – atspėjot! – reikės šimtų milijonų! O jei kas nepatenkintas išeina su plakatais, tai tas sukurstytas maršiečių.

O jei ne maršiečiai – tai sukurstytas rusų. Nes mes, žinokit, savo minčių niekada nebegalim turėti, todėl visada esam sukurstomi, o kurie sunkiai užsikuria – tai tie serga sovietine nostalgija, tą jums kiekvienas landsbergis pasakys. O visi draudimai prieš blogiečius ir valdžiai neįtikėlius tiems nei motais ir sugadina gyvenimus normaliems žmonėms, kaip ir visos naujosios „laisvės” sukuria visuotines nelaisves.

Nebereikia nei lagerių, nei Sibiro baimės, liko tik nuodėmių paviešinimo siaubas priešininkams, jei turi iš pavaldžių spec.tarnybų gauto kompromato. Ir kovokim delfiuose su valstybės išdavikais, kuriuos įslaptinom 75 metams! Paskyrei porą, prigasdinai dešimtį redaktorių, nebrangiai nusipirkai grynais ar netikra šlove keliolika parsiduodančių nuomonės formuotojų – ir po keleto metų visuomenė virs avinų banda, tikinti viskuo ir bijanti visko, ką jiems pasakysi.

O kas ne avinas, tas išsigandęs tylės, nes tarp avinų laikys save avinu. A.Einšteinas taip pat sakė, kad, norint tapti avių vedliu, pirmiausia reikia pačiam būti avinu. Ir tokių jums pateiksim kokių norit – protingų ir nelabai, gražiai pražilusių ir sijonuotų, storų ir šiaip su pilvukais. Ir kaip godžiai jų lauksit, diskutuosit, mušitės dėl jų iki kraujų, nes jie yra tobuli, ir vėl jus gelbės ir išgelbės!

Tokių tobulų jau buvo. Štai vienas – irgi vykdė reformas, tenkino masinius lūkesčius ir mažino „socialinę atskirtį”. Neskaičiavo pajamų mokesčio nuo atlyginimo už naktinį darbą ir darbą šventinėmis dienomis, mokesčių sistema prie jo buvo progresyvi kaip niekad. Padidino neapmokestinamąjį minimumą. Didysis verslas, o ne sunkiai dirbantys žmonės išlaikė valstybės biudžetą.

Vidurinioji klasė suklestėjo, žmonėms sugrįžo pozityvumas ir optimizmas, tikėjimas savo ateitimi ir savo valstybe. BVP kasmet kilo šuoliais ir reitingai siekė dangų. Buvo vegetaras, negėrė alkoholio ir kavos, nerūkė, rėmė šeimas, skatino gimstamumą ir sveiką gyvenseną. Globojo gabius vaikus, rėmė jų išsilavinimą. Propagavo pagonių kultūrą ir tautos paveldą.

Jis įveikė emigraciją ir ekonomikos krizę, praktiškai likvidavo nedarbą. Juo visi žavėjosi, puikavosi žurnalų viršeliuose, pasaulio didieji spaudė ranką. Jei jis būtų numiręs 7-8 metais anksčiau, būtų minimas kaip vienas žinomiausių, įtakingiausių, prieštaringų, tačiau rezultatyvių politikų. Jo vardas buvo Adolfas Hitleris.

Šis įrašas pirmą kartą paskelbtas autoriaus asmeninėje Dacebook paskyroje