infa.lt

Kam dar neaišku, pasakysiu, kad mano subjektyvia nuomone, kurią čia išdėstysiu, sparčiai einame ten, kur jau buvome. Žinote, nesakau, kad marksizmas-komunizmas tai blogai, nes idėja ir teorija graži.

Praktika – tiesa, kaip žinome, ne tokia rožinė, tačiau taip jau sutapo, kad neomarksistai šią utopiją dabar stumia iš vakarų. Tiek JAV, tiek Europos, tame tarpe ir Lietuvos, politinis elitas, mano galva, yra idėjiniai neomarksistai. Sakykim, ES vidaus reikalų komisarė Y. Johansson, kuri buvo atvykusi į Lietuvą politinę karjerą 1988 m. pradėjo… komunistų partijoje.

O marksizmas remiasi keliomis teorijomis – visuomenės valdymu, cenzūra, turto nusavinimu ir suvalstybinimu, išteklių valdymu ir „teisingu“ paskirstymu ir kitomis teorijomis. Tą galime aiškiai matyti.

Bėda neomarksizmo ta, kad jie teorija bando įgyvendinti, nes taip turi būti. Bet praktika rodo, kad to nėra ir nebus.

Teorija yra tai, kas neįrodyta praktikoje. Teoriškai ir višta privalo skraidyti, nes turi sparnus. Bet kažkodėl neskraido, vištas būtų galima paskelbti kenkėjomis.

Sakykim, evoliucijos teorija – koks kvailys gali patikėti, kad žirafos išaugino kaklus, nes nusprendė maitintis medžiais? Teorija kaip ir logiška, bet praktikoje neįmanoma, neįrodoma.

Taigi, neomarksizmas imasi įgyvendinti teorijas. Nors visi žino, kas yra šeima, jie teoriškai padaro išvadą, kad tai, ką mato, nėra tai ir imasi kurti „naują“ šeimą, nors žino, kad namus šildo malkos, jie imasi teorijos, kad dabar šildys vėjo ir saulės energija, nors žino, kad žmogaus prigimties nepakeisi, jie imasi kurti utopinę multikultūrinę visuomenę be tautų.

Blogiausia tai, kad neomarksistai mano, kad jie turi teisę valdyti, nes yra geresni, „elitas“, o kiti – tiesiog tamsa, kurią galima ir reikia čaižyti botagu, kol jie sueis į neokomunistinį žaliosios energijos, naujosios šeimos ir multikultūrizmo rojų.

Tam valstybės institucijos pajungiamos, užvaldoma žiniasklaida, kuri tampa tiesiog propagandos srautu, naudojami valstybės biudžeto pinigai. Abejojantys patekimu į „rojų“ paskelbiami geriausiu atveju ekstremalais, atskalūnais, blogiausiu – neonaciais arba teroristais.

Kartais tokiais elementais tampa ištisos šalys. Jau kuris laikas mums kalama, kad Vengrija ir Lenkija yra labai labai blogos, nacionalistinės, nusisuka nuo „Europinių vertybių“.

Tačiau vyresni žmonės jau buvome marksistų valdžioje. Bet kuris pasakys, kad komunistų valdymą lydi keli esminiai dalykai – protu nepaaiškinami sprendimai, užtildymas, visuomenės pavergimas, prekių deficitas ir… badas.

Ekonomistai kalba apie „naujos rūšies krizę“, kai pinigų yra, o ima trūkti prekių. Jokia čia ne „naujo tipo krizė” – tai gerai mums pažįstamas tarybinių laikų deficitas.

Prisiminkit, kad vos anoje Atlanto pusėje prie valdžios stojo leftistiniai demokratai, pasaulyje staiga ėmė trūkti naftos, elektros ir dujų.

Europa, susidūrusi su energijos krize, toliau savo nares spaudžia uždaryti anglių kasyklas, vilniečiams uždraudžiama namus kūrenti anglimis ir durpėmis. Suskridęs „elitas“ susitaria įgyvendinti teoriją suvaldyti CO2. Kitaip sakant – jie nori valdyti ne tik žmones, bet ir dujas.

Stebime, kaip ima trūkinėti kitos prekių grandinės, statybinių medžiagų, kompiuterinės technikos, mūsų prekybos centrai praneša, kad pradeda trūkti jautienos. Deficitas pamažu, bet užtikrintai skinasi kelią.

Tokia yra neomarksizmo teorijų kaina. Iš kur neomarksizmas beateitų, jo pasekmės yra tokios pačios. Kuo pavirto turtingiausia Pietų Amerikos šalis Venesuela, kai ten neomarksistai įgyvendino savo teorijas?

Iš šūkio „Socializmas arba mirtis” liko tik „mirtis” ir deficitas.

Medžiaga pirmą kartą skelbta autoriaus facebook paskyroje.